Sirija šiuo metu tėra geografinė erdvė, kurioje dėl galios ir kontrolės Basharo al-Assado režimas, Islamo valstybė, kurdai, vadinamosios nuosaikios opozicijos grupelės bei daugybė etninių ir religinių grupių. Siriją galima laikyti žlugusia valstybe, kurioje yra absoliutus įtakos ir kontrolės neapibrėžtumas. Vidurio Rytuose konkuruojančios galybės Iranas ir Saudo Arabija remia skirtingas grupes kovojančias Sirijoje. Iranas remia alavitų mažumą (apie 11 proc. gyventojų), kuriai atstovauja Assado režimas, o didžiausia Irano konkurentė regione Saudo Arabija remia opoziciją, kuri kovoja prieš režimą. Abi šalys siunčia ginklų kovojančioms pusėms, o Iranas neseniai nusiuntė ir sausumos karines pajėgas.

Šių valstybių susidūrimas vyksta ir Jemene, kur Iranas ir Saudo Arabija taip pat remia tarpusavyje kovojančias puses. Dabar jau galime matyti, kad į kovas Sirijoje įsitraukia ir valstybės, turinčios globalų poveikį – JAV ir Rusija. JAV ne tik bombarduoja ISIS pozicijas Sirijoje, ir siekia izoliuoti Assado režimą, bet ir remia opozicija. JAV politikai atvirai teigia, kad opozicijos kovotojai yra remiami JAV Centrinės žvalgybos valdybos, tai reiškia, kad kovotojai gali būti ne tik apmokomi, bet ir finansuojami, o jų gretose gali kovoti ir JAV specialiosios pajėgos. Rusija visuomet reiškė paramą Assado režimui, todėl atvira ir dar didesnė parama jam, karinis įsitraukimas reiškia, kad konfliktas gali virsti ne tik regioniniu, bet ir turėti globalias pasekmes.

Kodėl Rusija, patirdama ekonomines problemas dėl sankcijų ir žemų naftos kainų, siekia įsitraukti į konfliktą Sirijoje? Pirmiausia, būtina suprasti, kad Rusija nėra tokia paslaptinga ar sunkiai suprantama, kaip Vakarai yra linkę manyti. Rusijos siekius ir interesus galima aiškiai identifikuoti skaitant jos strateginius dokumentus ir analizuojant jos istoriją, žvelgiant į ją realisto žvilgsniu. Rusija visuomet siekė teritorijų plėtros ir užimti svarbią padėtį tarptautinėje sistemoje, būti sistemos „policininku“. Tereikia pažvelgti į Rusijos užsienio politiką nuo Vienos kongreso 1815 m.

Rusija nuo pat Jugoslavijos karo jautėsi neteisingai nustumta nuo kitų valstybių vidaus procesų formavimo. Jos netenkino, kad JAV monopolizavo šią sritį. Rusijos įtraukimas į Sirijos ateities formavimą ir Ukrainą paverčia nebe tokia didele išimtimi.
Giedrius Česnakas

Nors daugelis analitikų teigia, kad Rusija, geriausiu atveju, tėra kiek daugiau nei regioninė galia, kurios ekonomika mažesnė nei Italijos ir užima tik dešimtą vietą pasaulyje, o pagal karines išlaidas yra trečia pasaulyje (vos lenkianti Saudo Arabiją) ir maždaug dešimt kartų atsilieka nuo JAV karinių išlaidų, tačiau jos poveikis tarptautinei bendruomenei yra milžiniškas. Italija ar Saudo Arabija tokio poveikio visai bendruomenei neturi. Kinija, kurios ekonomika ir karinės išlaidos yra žymiai didesnės nei Rusijos, taip pat kol kas vengia aktyvesnio vaidmens.

Kalbėjimą apie valstybių galios statistiką galima palyginti su krepšinio ar futbolo komandų besivaržančių turnyre statistika (komandų biudžetais ar žaidėjų individualia statistika), kuri ne visuomet lemia nugalėtoją, kitaip kokia būtų varžybų esmė? Taip yra ir tarptautiniuose santykiuose. Rusija turi didžiulį diplomatinį poveikį, ji yra aktyvi tarptautinės sistemos formuotoja. Dažnai atrodo, kad Vakarai ir JAV nėra pasirengę reaguoti į jos veiksmus.

Rusijos veiksmai Sirijoje akivaizdžiai peržengia jos siekius sustiprinti Assado režimą. Šie veiksmai leidžia jai sėsti prie vieno derybų stalo su JAV, pirmiausia dėl vykdomų karinių operacijų, kurios jau vyksta. Rusija netgi siekia priversti JAV koordinuoti oro smūgius prieš ISIS, ir taip kontroliuoti JAV karinę darbotvarkę. Tai yra beprecedentis Rusijos siekis, o JAV, vykdydama smūgius prieš ISIS, iš esmės neturi galimybių ignoruoti tokių Rusijos reikalavimų, nes yra priversta vykdyti oro antskrydžius. JAV pasitraukimas iš kovos su ISIS būtų nesuprastas JAV sąjungininkų regione.

Assado režimas ar nuolatinis konfliktas Sirijoje neleidžia į Europą nutiesti alternatyvių naftotiekių ir dujotiekių, tai neleidžia didinti konkurencijos Rusijos ištekliams.
Giedrius Česnakas

Rusijos karinis įsitraukimas Sirijoje neišvengiamai veda prie diskusijų dėl Sirijos ateities. Pradėjusi tokias diskusijas JAV ir Europa pripažintų Rusijos teisę spręsti kitų valstybių vidaus reikalus ir likimus. Rusija nuo pat Jugoslavijos karo jautėsi neteisingai nustumta nuo kitų valstybių vidaus procesų formavimo. Jos netenkino, kad JAV monopolizavo šią sritį. Rusijos įtraukimas į Sirijos ateities formavimą ir Ukrainą paverčia nebe tokia didele išimtimi. Dalyvaudama Sirijoje Rusija siekia ne atitraukti dėmesį nuo Ukrainos, bet kaip tik ją paversti derybų objektu. Ji laukia, ką JAV ir Europa pasiūlys už palankų vaidmenį Sirijoje.

Rusija rodo, kad plečia įtaką Vidurio Rytų regione, kuriame jos galia mažėjo nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Drauge taip išstumiama JAV įtaka regione. Vidurio Rytai vėl virsta varžymosi erdve. Akivaizdžiai stiprėja jos bendradarbiavimas su Iranu ir Iraku. Rusija pristatoma kaip alternatyva JAV. JAV sąjungininkai regione ir pirmiausia Izraelis atvirai nerimauja dėl JAV įtakos mažėjimo. Sąjungininkai bijo, kad JAV yra linkusi į izoliacionizmą dėl jau kelerius metus pastebimo JAV pasyvumo, įskaitant Sirijos krizės diplomatinį sureguliavimą, o taip pat, sąjungininkų supratimu, suteikiamomis galimybėmis stiprėti Irano įtakai.

Rusija tikisi, kad dėl konfliktų regione augs ir naftos kainos. Naftos kainų augimas būtų tikras išsigelbėjimas jos ekonomikai. Be to, Assado režimas ar nuolatinis konfliktas Sirijoje neleidžia į Europą nutiesti alternatyvių naftotiekių ir dujotiekių, tai neleidžia didinti konkurencijos Rusijos ištekliams.

Rusija netgi siekia priversti JAV koordinuoti oro smūgius prieš ISIS, ir taip kontroliuoti JAV karinę darbotvarkę. Tai yra beprecedentis Rusijos siekis, o JAV, vykdydama smūgius prieš ISIS, iš esmės neturi galimybių ignoruoti tokių Rusijos reikalavimų, nes yra priversta vykdyti oro antskrydžius.
Giedrius Česnakas

Rusija veiks ir kaip ES destabilizuojantis veiksnys. Rusijos remiamam Assado režimui perimant sukilėlių kontroliuotus regionus augs pabėgėlių skaičius. Neabejotinai, žmonės bėgs iš Sirijos bijodami susidorojimo. Islamo valstybė kol kas nekontroliuoja labiausiai apgyvendintų regionų, bet juos perimant Assado pajėgoms pabėgėlių skaičius gali stipriai augti.

Rusija Sirijos konflikto klausimu puikiai parengė diplomatinę strategiją. Pirmiausiai – sustiprino savo karinį buvimą Sirijoje, tuomet Rusijos prezidentas iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos pareiškė apie būtinybę kovoti su terorizmu, o tam juk niekas negali prieštarauti. Rusija pozicionuota kaip valstybė, prisiimanti atsakomybę už pasaulio tvarką ir saugumą. Tuomet, itin viešai pademonstruota, kaip Rusijos Federacijos Taryba suteikia teisę panaudoti karinę jėgą už valstybės ribų (galima prisiminti atvejus, kai tai nebuvo daroma taip viešai).

Rusijos strategija buvo puiki – tačiau jai pritrūko kantrybės. Užuot pradėjusi atakas prieš ISIS, Rusijos aviacija atakavo opoziciją, kurią remia JAV ir Vakarai. Užuot kurį laiką bent imitavusi kovą su ISIS ir tik po to parėmusi režimą, Rusija puolė Vakarų palaikomas pajėgas. Rusija nėra kvaila, tik nekantri ir tai didžiausia jos silpnybė. Taip nutiko ir su Ukraina, kai po revoliucijos negalėdama palaukti tradicinės Ukrainos politikos sugrįžimo iš broliškos valstybės ją pavertė didžiausia prieše. Jeigu Rusijai būtų pakakę kantrybės, kai kurios Europos valstybės būtų prabilę ir apie sankcijų mažinimą.

Rusijos aktyvumas Sirijoje turi negatyvų poveikį regiono stabilumui. Jame netiesiogiai susiduriant JAV ir Rusijos paramą turinčioms grupuotėms regionas, bent laikinai, tampa pagrindiniu besivaržančių galybių erdve, kas buvo būdinga Šaltojo karo metais. Vis dėlto, dėl didelio neapibrėžtumo ir daugybės į konfliktą įsitraukusių grupių lieka tik neaiškūs konflikto rezultatai. Regionas gali tapti antruoju Vietnamu JAV, arba Afganistanu Rusijai (referuojant į Sovietų Sąjungos patirtį). Tikėtina, kad nė viena valstybė nebus linkusi patirti tokių didelių nuostolių kaip minėtuose karuose ir racionaliai atsitrauks anksčiau.

Vis dėlto, Rusijos „veikimo langas“ yra labiausi ribotas nei JAV, dėl finansinių ir karinių pajėgumų suvaržymų, didesnio diplomatinio spaudimo, taip pat dėl musulmonų bendruomenės spaudimo pačioje Rusijoje. Rusija šiuo metu balansuoja ant persitempimo ribos. Akivaizdu, kad Sirijos konflikto greitai išspręsti nepavyks, o apie susitaikymą tarp Assado ir opozicijos galima tik pasvajoti. Kad ir kuri pusė laimėtų Sirijoje, su pralaimėjusia bus siekiama susidoroti, o pralaimėjusioji demonstruos nepaklusnumą smurtinėmis priemonėmis. Rusija šioje situacijoje stengiasi pasiekti maksimalų rezultatą sau per minimalų laiką.

Apžvelgti Rusijos tikslai ir instrumentai, kaip jų siekiama, rodo, kad Rusijos elgesio priežasčių Vakaruose ieškoma pernelyg giliai ir einama klaidingu keliu. Rusija palaiko Assado režimą ne todėl, kad jam itin simpatizuotų ir ne todėl, kad V. Putinas jaustų asmeninę grėsmę, kad pašalinus Assadą jis pats gali tapti auka, kaip populiariai bandoma teigti. Autoritarinio tipo vadovai turi dvi savybes – pirmiausia, jie tiki savo nenugalimumu iki pat paskutinio momento, antra – yra paranojiški, nes labiausiai bijo artimos aplinkos vidinio sąmokslo.

V. Putinas netiki, kad panašūs scenarijai kaip Libijoje, Egipte, ar galimai Sirijoje gali įvykti Rusijoje. Diktatorių pašalinimai turėtų būti pamokos autoritariniams lyderiams visame pasaulyje, bet akivaizdu, kad taip nėra, demokratinių valstybių ir laisvės pasaulyje mažėja, todėl akivaizdu, kad socializuojančio poveikio nėra. Kodėl Rusija turėtų būti išimtis? Verta nustoti visą Rusijos užsienio politiką aiškinti tik vidaus politikos interesais, kitaip nematysime tikrojo paveikslo. Tikrasis siekis būtų poliumi, kuris, balansuodamas tarp potencialiai didesnių ir stipresnių galybių, turėtų sprendžiamąjį balsą tarptautiniuose reikaluose, o drauge būtų atsižvelgiama į Rusijos interesus ir gerbiamos įtakos zonos.