Pagal senus įpročius Seime kai kurie jo nariai ima jį, senu palyginimu, tarsi trumpą antklodę, tampyti kiekvienas savon pusėn. Vieni kultūros darbuotojus stengdamiesi labiau užkloti, kiti – socialinėje srityje dirbantiems vieną kitą eurą pridėti, treti pensininkus prisimena, ketvirti – žemdirbius, penkti – smulkius verslininkus.
Galima pageidavimus vardinti iki begalybės, bet galo jiems vis tiek nebus. Tiesa, dėl vieno visi politikai manau ir šiemet sutars: lėšų, kaip ir kasmet, visuomenės poreikiams jame numatyta per mažai. Nėra dėl ko ginčytis dėl akivaizdžių dalykų: juk sakoma, kad Dievas visko žmogui davė, tik galo norams – ne.
Tad ne pirmi metais pagal tuos norus ir gyvename su deficitiniu valstybės biudžetu. Paprastai kalbant, gyvename taip, kad kasmet valstybės išlaidos viršija pajamas. Vis pasiskolindami. Anaiptol ne tik investicijoms, bet ir vartojimui. Paprastai kalbant, ne ekonominiais terminais, pravalgymui.
Biudžeto deficitas kasmet auga. 2015 metų biudžete tas augimas, lyginant su ankstesniais 2014 metais, buvo 342 milijonai eurų. Kitais metais – jau 586 milijonai eurų. Tai nieko gero nežadančios proporcijos. Tačiau jeigu jau nesugebame mažinti biudžeto deficito, tai gal reikia dar pasiskolinti ir iškart grąžinti žmonėms visas iš jų nusavintas pensijas ir sumažintą darbo užmokestį? Tą siūliau ir gerokai anksčiau. Papildomi pinigai realiai paskatintų vidaus vartojimą.
Ne pirmi metai kalbame ir apie tai, kad valstybė nesugeba tinkamai panaudoti mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingas surinktų mokesčių panaudojimas – ne vienos, bet daugelio valstybių problema. Bet tai neguodžia, nes Lietuvoje gyvenančiam žmogui svarbiausia, kaip tuos pinigus panaudoja jo rinkta valdžia.
Kitų metų biudžete yra gerų naujų dalykų, tačiau išlikusios ir kai kurios senos ydos. Iš tiesų gerai tai, kad didėja savivaldybėse liekančio gyventojų pajamų mokesčio dalis, jos įpareigojamos laikytis finansinės drausmės. Gerai, kad jame numatytas minimalios algos ir neapmokestinamo pajamų dydžio augimas, ypač didesne dalimi šeimoms, auginančioms vaikus.
Tarp blogų dalykų įžvelgčiau tai, kad siekiant surinkti pajamas, ir kitąmet siūloma eiti tuo iki juodžemio numindžiotu takeliu: didinti akcizus tabakui ir alkoholiui. Iš vienų padidinimo planuojama surinkti septynis milijonus, iš kitų – aštuonis. Katino ašaros. Jeigu tai kova prieš rūkymą ir alkoholio vartojimą, tai ji iš anksto pasmerkta pralaimėjimui: keletu ar keliolika centų pabrangę lašai nuo blogų įpročių neatpratins. Gi kontrabandos vežėjai tik ir laukia didesnių rūkalų kainų.
Nagrinėjant biudžeto eilutes, galima diskutuoti dėl vienų ar kitų asignavimų dydžio ar jų efektyvaus panaudojimo. Vieni ras vienus argumentus, kiti – kitus. Siūlyčiau į valstybės biudžetą pažvelgti kitu aspektu. Panagrinėti, kiek jame atsispindi esminiai principai, orientuoti į pridėtinės vertės kūrimą ir padedantys verslui ir visuomenei turtėti. Ar tas biudžetas iš tiesų yra pajamų gausinimo ir verslo skatinimo bei teisingai padalintų išmokų mažiausiai turintiems priemonė?
Mano vertinimu, kitų metų biudžetas anaiptol ne toks. Galvoti apie ekonomikos augimą mažėjant BVP ir verslo apsukoms bei ES paramai (minus 13 procentų lyginant su 2015 metais) yra pernelyg naivu arba elementari saviapgaulė. Vartojimo prekių kainų kilimas gerokai lenkia darbo užmokesčio augimą ir kol kas galime tik lenktyniauti su laiku, klausdami: ar kai kurių prekių kainos eurais pasivys ir susilygins su praėjusių metų kainomis litais prieš Naujuosius Metus ar prieš Velykas?
Yra ir kitų nerimo ženklų. Sąstingis nekilnojamo turto rinkoje – ar ne tai geriausiai iliustruoja, koks iš tiesų yra (tiksliau, nėra) ekonomikos augimas? Besibaigiantys sezoniniai darbai ir besibaigiant rudeniui augantis nedarbas. Žiemop artėjantis mokestis už šilumos išteklius valstybėje, kurioje šiandien penktadalis dirbančių žmonių uždirba minimalią algą. Ir kurioje penktadalis gyvena žemiau skurdo ribos, o daugiau kaip penktadalis yra pensininkai, kurių vidutinė pensija yra viena mažiausių Europoje.
Apie „Sodros“ problemas apskritai nedrąsu užsiminti. Mat prie jos esamų skolų kitais metais teks pridėti dar šimtą milijonų eurų paskolą jos deficitui padengti bei dar tris šimtus milijonų eurų pasiskolinti jos ankstesnėms skoloms perfinansuoti. Nelinksmi skaičiai dėliojasi: iš aštuonių milijardų eurų biudžeto daugiau kaip du milijardus sudarys paskolos, o dar maždaug du milijardai – ES ir tarptautinių institucijų finansinė parama. Kiek ten tų savų pajamų lieka? Tad ar ne laikais imtis iš tiesų rimtų reformų?
Vartojimui ir verslo apyvartumui skatinti būtina iki prieškrizinio lygio sumažinti Pridėtinės vertės mokestį. Jeigu jau sakome, kad krizė baigėsi ir ekonomika auga, tai gal ir tesėkime 2009 metais Seime garsiai ištartą tegu ir tuometinės valdžios įsipareigojimą PVM padidinti tik laikinai, kol krizė tęsis? Žinoma, lygia greta turi atsirasti ir lengvatinis PVM tarifas atskiroms prekių grupėms, kaip yra daugelyje ES šalių: būtiniausiems maisto produktams, vaikų maistui, rūbams bei apavui.
Žvelgiant į kitų metų biudžetą aukštojo mokslo srityje ir vertinant kai kurių rektorių pasisakymus apie nemokamas studijas pabėgėliams, kurie bus priimti studijuoti be egzaminų ir konkurso, akivaizdu, kad universitetų reforma laukia nesulaukia savo valandos. Antraip, argi būtų visi nusiteikę švaistytis valstybės lėšomis, kurias turi „užspaudę“ universitetuose. Kurios, išeitų, taip ir nepasiekė už valstybės pinigus norinčių ir galinčių studijuoti studentų?
Žvelgiant į Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetą, taip pat pats laikas pradėti galvoti apie draudiminę, o ne valstybės iš žmonių surinktais pinigais finansuojamą sveikatos apsaugą. Tam pasiekti yra paprastas kelias: kaupti kiekvieno dirbančiojo įmokas atskiroje to asmens sąskaitoje. Žinoma, atskaičius dalį lėšų, būtinų bendriems sveikatos įstaigų išlaikymo ir būtinosios pagalbos kaštams. Kita dalis būtų kaupiama ir naudojama tik konkretaus paciento konkrečios ligos atveju.
Kol nesiryšime esminėms ir konkrečioms reformoms daugelyje valstybės valdymų bei finansų sričių, kasmet rudens pradžioje teks konstatuoti nemalonią tiesą. Ji tokia: į valstybės biudžetą sudedamų pinigų paskirstymo principai nesikeičia jau daugelį metų, biudžetas formuojamas nematant toliau dviejų žodžių – paimti ir padalinti – ir kol kas kitų metų valstybės biudžeto projektas jokio ekonominio proveržio Lietuvos valstybei ir jos žmonėms nežada.
Išaugo finansavimas krašto apsaugai. Už šias lėšas bus stiprinami krašto gynybiniai pajėgumai. Tačiau savo ruožtu norėčiau priminti dar vieną dalyką: ankstesniais metais atitinkamu įstatymu policijos ir viešojo saugumo pareigūnai buvo priskirti šalies karinėms pajėgoms. Jeigu jau taip, tai nepagailėkime ir jiems, kaip krašto apsaugai, tinkamo finansavimo.
Pabėgėlių priėmimui kitais metais numatyti ar ne 6 milijonai eurų. Bet gal juos, pasakę kategorišką ne privalomoms pabėgėlių kvotoms, išdalinkime sugrįžtantiems į Lietuvą lietuviams. Ir ne tik tuos šešis, bet šešiasdešimt per du ar tris metus. Skirkime tuos milijonus investicijoms, čia kuriančioms darbo vietas. Nes pabėgėlių sukurtos problemos valstybės žmonėms gali kainuoti gerokai daugiau.