Konservatoriai pateikia iš tiesų puikų Airijos, kitaip vadinamo „keltų tigro“ pavyzdį, kai iš atsilikusios agrarinės šalies, sumaniai panaudodama Europos Sąjungos paramą, Airija padarė milžinišką šuolį ir tapo išsivysčiusia šalimi, kurioje didelė bendrojo vidaus produkto dalis gaunama kuriant aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas. Tokiu keliu siekia eiti ir Lietuva. Tačiau tenka pripažinti, kad mūsų šalis dar negali pasigirti labai aktyviu verslo investavimu į inovacijas. Todėl galėtume sutikti su konservatorių memorandumo teiginiais, tačiau yra vienas bet...

Prisiminus oponentų 2009-2012 m. „siautėjimą“ mokslo ir studijų politikoje, kūnas nueina pagaugais. Prisiminkime gudrų konservatorių ir jų partnerių liberalų „išradimą“ sumažinti bazinį mėnesinį atlyginimą. Taip, sakys oponentai, buvo krizė, sunkūs laikai. Tačiau kodėl tik mokslininkams – vieninteliams valstybės biudžeto sektoriaus darbuotojams – šis atlyginimas buvo sumažintas dar labiau negu kitiems? Valdžiai įvedus gėdingą 0,965 koeficientą, universitetų ir mokslo institutų vadovams teko perrašyti visas darbo sutartis su mokslininkais tyrėjais, su dėstytojais ir dar labiau nei kitiems sumažinti darbo užmokestį. Vienas pirmųjų mūsų Vyriausybės žingsnių buvo panaikinti šį „pataisos koeficientą“.

Pakalbėkime ir apie kitą konservatorių žingsnį – tiek universitetams, tiek ir mokslo institutams per tuos nelemtus ketverius metus buvo kone trečdaliu sumažintas bazinis mokslo finansavimas, t.y. valstybės biudžeto lėšos, skiriamos už aukšto lygio mokslines publikacijas, patentus, inovacijas ir kitus pasiekimus. Tad nėra ko stebėtis, kad krito tokių publikacijų skaičius – mokslininkai ėmė „vaikytis“ kitų projektų.

Apskritai, mokslo sritį jaunas ir gabus absolventas gali rinktis tik jei yra visiškai pasišventęs tokiam darbui. Tik šiais metais galėjome padidinti doktorantų stipendijas, praėjusiais ėmė didėti valstybinės studijų kainos, o tai reiškia, kad po truputį ims didėti atlyginimai ir dėstytojams.

Konservatoriai savo memorandume siūlo tikrai reikalingų ir įdomių dalykų. Tačiau jie, matyt, nėra susipažinę su jau parengta ir baigiama derinti ES paramos veiksmų programa ir priemonėmis. Štai numatyta, kad nutekėjusių „protų“ pritraukimui, mokslininkų reintegracijai bei stažuotėms tarptautiniuose mokslo centruose bus skiriama beveik 50 mln. eurų.

Podoktorantūrinėms stažuotėms – per 7 mln. eurų. Paralelinių laboratorijų veiklai numatyta skirti beveik 1,5 mln. eurų, o mokslininkų iš užsienio pritraukimui apie 15,5 mln. eurų. Taigi, priemonės suplanuotos, lėšos numatytos. Jos nėra tam, kad būtų „įsisavinamos“. Šios investicijos – tai investicijos į ateitį, kad kurtųsi naujos įmonės, naujos paslaugos, nauji aukštos pridėtinės vertės produktai.

Kritikuojama, kad sumanios specializacijos sritys, neva, apims visus Lietuvoje vykdomus mokslinius tyrimus. Tačiau taip nėra. Šios srityse išskirti aiškūs prioritetai, kurie remiasi ne tik turimu moksliniu potencialu, bet ir šių tyrimų ekonomine nauda, galimybe kurti inovacijas. Bendriems mokslo ir verslo projektams vien tik iš Švietimo ir mokslo ministerijos bus skiriama apie 36 mln. eurų. O kur dar parama ūkio subjektams, kurie kurs inovacijas?

Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Konservatoriai staiga ėmė sau prisiskirti nuopelnus, neva, 2006 m. tvirtinant mažumos Vyriausybę „buvo pareikalauta, kad Vyriausybė numatytų 10% ES struktūrinės paramos skirti reikalingos „slėnių“ infrastruktūros plėtrai“. Idėja skirti 10 proc. ES paramos naujai mokslo infrastruktūrai kilo būtent G. Kirkilo Vyriausybei, o ne konservatoriams. Sakau tą atsakingai, nes tuo metu buvau Vyriausybės konsultantu.

Konservatoriai reikalavo tik vieno – kad būtų įvykdyta švietimo reforma, kurią jie ėmėsi realizuoti 2009 m. Pasekmes jaučiame iki šiol. O atėję į valdžią visaip trukdė slėnių kūrimui – net 1,5 metų sugaišome įrodinėdami lėšų panaudojimo tikslingumą, investicijų kryptis. Užtat naujas konservatorių „išradimas“ – prisitraukti pasaulines įmones, kad jos pirktų mūsų mokslininkų paslaugas, patyrė visišką fiasco. Pavyzdžiui, IBM mokslo centras atnešė kelis milijonus eurų nuostolių.

Vienam konservatorių teiginiui galėčiau be išlygų pritarti – iš tikrųjų reiktų laikytis vieningos strategijos vykdant mokslo ir inovacijų politiką. Tam reiktų, kad politinės partijos nenaudotų šios srities savo rinkiminiams šūkiams. Juolab, kad visi ekspertai, talkinę „memorandumo“ rengėjams dirbo ir tebedirba kitoms vyriausybėms. Vadinasi, kai reikia, mokame susitarti. Būtų dar geriau, kad laikytumėmės vienodų veiksmų, nes plaukiame vienoje valtyje ir mūsų sėkmė priklauso tiek nuo valdančiųjų, tiek ir nuo tų, kurie jiems oponuoja.