Vieną kartą pakonfrontavo (atmetė prezidentės siūlytą kandidatą), parodė savo jėgą, apgynė savo orumą ir užteks. Be to, artėja rinkimai. Po rinkimų prezidentė skirstys ministrus. Ministrais nori būti visi.

Kuo panašūs buvęs prokuroras ir būsima prokurorė

Jie panašūs daug kuo, bet ne absoliučiai viskuo. Jie abu skyrimo metu buvo beveik nežinomi Lietuvos visuomenei ir nelabai žinomi teisininkų bendruomenei. Apie jų nuveiktus darbus nieko nebuvo girdėję Seimo nariai.

Abu jie iš nedidelių Lietuvos miestų: jis – iš Akmenės, ji – iš Kaišiadorių.

Abiem prezidentės pasiūlymas tapti generaliniais prokurorais buvo netikėtas, bet abu sutiko. O ji net suprato, dėl kokių jos patirčių bei teigiamų charakterio savybių jai patikimas šis atsakingas postas.

Abu prieš tai vadovavo mažiems kolektyvams periferijoje. Bet abu žinojo, kaip reikia sutvarkyti generalinę prokuratūrą ir visą prokuratūros sistemą. O ją sutvarkyti reikia: reikia likviduoti prokuratūroje korupciją / neskaidrumą, padaryti prokuratūrą atviresnę visuomenei, suvienyti susiskaldžiusį kolektyvą, gerinti ikiteisminį tyrimą; būtinai reikia kelti kadrų kvalifikaciją ir daryti kitus pozityvius darbus.
Yra dalykų, kurių politikai jokiais balsavimais ir jokiais dekretais padaryti negali. Politikai savo sprendimais negali žmogui suteikti kokių nors žinių ar kokių nors gebėjimų, jeigu jam viso to šiek tiek trūksta.
Jurgis Jurgelis

Darius Valys sakė, kad jo sprendimai bus nešališki, E. Dambrauskienė sakė, jog ji netaps kišenine prokurore.

Seimas teigiamai įvertino šias kandidatų programos ir moralines vertybes. A. Kubilius pasakė, kad Valys yra „šviežias gūsis į sistemą, kuri pati niekaip negali iš vidaus persitvarkyti“, o Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pastebėjo, kad kandidatė Dambrauskienė pasižymi giliu analitiniu mąstymu.

Nepaisant visų panašumų, D. Valio ir E. Dambrauskienės prisistatymuose pasitaikė ir vienas esminis skirtumas.

E. Dambrauskienė pasakė, jog D. Valio prokuratūroje viskas buvę žiauriai neskaidru. „Problema pagrindinė turbūt yra ta, kad prokuratūroje viskas vyko neskaidriai: tai yra karjeros darymo galimybės, skatinimo galimybės, faktiškai prokurorai yra susiskaldę“. Trumpai sakant, labai daug kas buvo labai blogai. Bet dabar bus kitaip, ji dirbs kartu su motyvuotais ir gabiais prokurorais (jei ten dar tokių esama), ir viskas bus labai gerai.

Nei D. Valys, nei kas nors kitas to pasakyti apie E. Dambrauskienės prokuratūrą negali – ji dar tik ateina.

Nepavykęs karjeros žingsnelis, bet pavykęs karjeros šuolis

Gerbiama kandidatė į generalinius prokurorus praeitą pavasarį kandidatavo į Vilniaus apygardos teismo teisėjus, bet nepavyko.

Kojas pakišo bent dvi institucijos – teisėjų atrankos komisija ir Teisėjų taryba. Abi institucijos patarė prezidentei neskirti E. Dambrauskienės apygardos teismo teisėja, nes esą už ją yra būrelis vertesnių. Čia reikia pažymėti ar paaiškinti, kad teisėjų atrankos komisiją sudaro septyni asmenys: trys garbūs aukštos kvalifikacijos teisėjai ir keturi autoritetingi visuomenei žinomi asmenys, kuriuos skiria prezidentas. Ši komisija vertina teisėjo darbo kokybę, kiekybę, teisinio darbo pobūdį, teisėjo žinias, jo organizacinius gebėjimus, gebėjimus bendrauti su žmonėmis ir pan.
Joks politikų balsavimas negali teisėjo iš 21 vietos perkelti į pirmą. Ir jeigu balsavimas pabandytų tai padaryti, teisėjas vis tiek nešiosis su savimi tą nelemtą skaičių 21, kol pats neužsitarnaus aukštesnio.
Jurgis Jurgelis

Ir atsitik man taip, kad ši komisija iš 27 teisėjų, siekiančių Vilniaus apygardos teismo teisėjo posto, gerbiamą E. Dambrauskienę (būsimą generalinę prokurorę) nureitingavo į 21 vietą.

Komisija E. Dambrauskienės darbą įvertino gerai, bet dvidešimties kitų teisėjų darbą įvertino dar geriau, ir E. Dambrauskienė nepateko į sąrašą tų, kuriuos komisija pateikė prezidentei kaip aukštintinus pareigose.

Teisėjų taryba, vėlgi apsvarsčiusi teisėjos E. Dambrauslienės darbą, išklausiusi pačios teisėjos ir atsižvelgusi į komisijos analizę bei išvadas, nepritarė prezidentes teikimui aukštinti šią teisėją pareigose.

Gi teisėja E. Dambrauskienė tokiems vertintojams neliko skolinga. Ji pasakė: „Teisėjų bendruomenėje esu apibūdinama kaip reikli ir principinga teisėja ir teismo pirmininkė, tai gal priežastis glūdi tame?“ Maža to, E. Dambrauskienė įžvelgė ir gilesnę klastą ar kažką panašaus. Ji pareiškė, kad „Teisėjų tarybos nutarimas nepatarti prezidentei dėl mano skyrimo Vilniaus apygardos teismo teisėja, mano nuomone, yra antikonstitucinis.“ Tai tikrai drąsaus, o gal nedrąsaus, bet jaučiančio tvirtą užnugarį žmogaus pareiškimas.

Ką gali ir ko negali politikai

Jie gali labai daug. Pavyzdžiui, jie gali priimti įstatymus, paskirti ambasadorius, VSD, STT vadus. Jie taipogi gali paskirti generalinį prokurorą ar prokurorę.

Bet yra dalykų, kurių politikai jokiais balsavimais ir jokiais dekretais padaryti negali. Politikai savo sprendimais negali žmogui suteikti kokių nors žinių ar kokių nors gebėjimų, jeigu jam viso to šiek tiek trūksta. Joks dekretas negali žmogui pridėti pagarbos ar autoriteto, jeigu viso to jis pats dar neužsitarnavo.

Joks politikų balsavimas negali teisėjo iš 21 vietos perkelti į pirmą. Ir jeigu balsavimas pabandytų tai padaryti, teisėjas vis tiek nešiosis su savimi tą nelemtą skaičių 21, kol pats neužsitarnaus aukštesnio.

Gerbiama būsima generalinė prokurorė sako, kad ji dirbsianti su motyvuotais ir gabiais prokurorais. Bet kyla kai kurių abejonių. Sakykime, ar motyvuoti ir gabūs prokurorai noriai dirbs su generaline – juk vis dėlto ji ne pirma ir ne antra, ir ne penkta?

O jeigu būtų reitinguoti visi teisėjai, o ne tik tie 27, tai, ko gero, generalinė nepatektų į pirmą šimtuką. O jeigu dar būtų reitinguoti ne vien teisėjai, bet visas garbus šalies teisininkų būrys, tai sunku net prognozuoti, koks skaičius atitektų būsimai generalinei prokurorei. Palikime skaičius skaičiuotojams.

Antradienio balsavimas Seime bus sėkmingas. Tokia politinė valia.