Vieną iš paskutinių nepakeliamai karštų šios vasaros popiečių pagaliau susiruošiau atlikti itin slegiantį darbą – ištuštinti neseniai mirusios mano tetos Irenos butą Merkinėje, mokytojų name, ir perduoti jį nuomininkei. Visą gyvenimą mokiusi prancūzų ir anglų kalbų į Merkinės internatinę mokyklą suvežtus iš atokių vienkiemių dzūkų vaikus ir miestelio gimnazistus, ji susirgo vėžiu vos sulaukusi pensinio amžiaus, bet ir besigydydama dar ilgai sugebėjo slėpti savo ligą ir dirbti, kol visai išseko jėgos.
Per tą laiką internatas buvo uždarytas, nes atokiuose šilinių dzūkų vienkiemiuose visiškai nebeliko moksleiviško amžiaus vaikų. Miestelis irgi nuseno ir daugiau nebegalėjo gimdyti.
Vartydamas tetos tvarkingai surūšiuotas nuotraukas, kuriose tas pats pedagogų kolektyvas XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje dar visai jaunas kopia į kalnus, pozuoja su to meto šukuosenomis ir madingais rūbais, paskui veiduose atsispindi vis daugiau nuovargio, vis dažniau įsimaišo laidotuvių vaizdai, o nuotraukų su mokiniais visai nebelieka.
Provincijos miesteliuose, bažnytkaimiuose ir netgi nedideliuose rajonų centruose liko vienintelis gyvas verslas – laidojimo paslaugos. Per artimiausius 10–15 metų jie išlaidos gausią iškart po karo gimusią kartą ir staiga pamatysime, kad už Europos Sąjungos fondų lėšas trinkelėmis grindžiamų aikščių, statomų bendruomenių namų ir renovuotų daugiabučių jau niekam nereikia.
Paskui mokyklų reorganizaciją atskubėjo rajoninių ligoninių skyrių, paštų ir policijos nuovadų išsikraustymas iš provincijos. Tik savivaldybės ir seniūnijos vis dar randa pasiteisinimų naujai priskirtais darbais, gražiai vadinamais viešojo administravimo funkcijomis, todėl nė neketina trauktis proporcingai mažėjančiam gyventojui skaičiui.
Emigracija dar labiau paspartino artėjimą prie tos ribos, kada provincija nustos maitinti sostinę jaunais žmonėmis. Vos prieš keletą metų sekmadienio popietę stotelėje prie Merkinės kryžkelės susirinkdavo po keliolika autobuso į Vilnių laukiančių jaunuolių, o dabar ten įrengta moderni žiedinė sankryža, bet stotelėje įsikniaubę į išmaniuosius telefonus sėdi vos keli studentai.
Vienintelė išeitis, kurios politikai jums labai nenori garsiai minėti, yra masinis migrantų iš Trečiojo Pasaulio šalių apgyvendinimas Lietuvos provincijoje. Ten, kur dar stovi nenugriautos mokyklos ir visa infrastruktūra, pritaikyta gerokai didesniam gyventojų skaičiui.
Paskirstę pagal Europos Sąjungos nustatytas kvotas atiteksiančius pabėgėlius Lietuvos savivaldybėms, atliksime įdomų eksperimentą – pamatysime, kaip pavyks tiems žmonėms rasti savo vietą bendruomenėse. Kaimynai pamažu įpras girdėti tolimų kraštų kalbomis klegančius vaikus daugiabučių kiemuose, prekybininkai – vežti į parduotuves kiek kitokius produktus, mokytojai – dirbti su Azijoje ir Afrikoje gimusiais moksleiviais, kuriuos pirmiausia reikia išmokyti kalbėti lietuviškai, pažinti ir pamilti šitą kraštą.
Šiandien mūsų visuomenę ištikęs šokas, matant pietinėse Europos šalyse besiblaškančias pabėgėlių minias, ilgai netruks. Jau dabar šios temos naujienos žiniasklaidos auditorijai po truputį pradeda nusibosti. Netruks ateiti supratimas, kad tautų kraustymasis yra toks pats neišvengiamas ir nesustabdomas kaip žmonių kartų kaita, ir įsivyraus susitaikymo su neišvengiamybe nuotaikos.
Nes po šitos pabėgėlių ir jais bandančių apsimesti ekonominių migrantų bangos dar laukia toks šimtų milijonų žmonių cunamis, kuris perpildys ne tik atvykėlių taip geidžiamas Vokietiją ir Švediją, bet ir gerokai mažiau patrauklias Vidurių ir Rytų Europos šalis.