Deja, pieno supirkimo kainos Lietuvoje yra pačios mažiausios iš visų Europos Sąjungos šalių. Mažiausią kainą už žalią pieną gauname jau nebe pirmus metus. Bet kainos ir toliau mažėja. Šių metų rugpjūčio mėnesį palyginus su liepa, natūralaus pieno supirkimo kaina sumažėjo vėl apie 4 procentus. O jei palyginus 2014 metų rugpjūčio mėnesį su šių metų rugpjūčio mėnesiu, kaina sumažėjo daugiau kaip 21 procentą. Mažėja ir karvių skaičius. Jei šių metų liepos mėnesį Lietuvoje buvo apie 316 tūkst. karvių, tai rugsėjo mėnesį jų yra apie 312 tūkst. Per mėnesį karvių Lietuvoje sumažėjo apie 4 tūkst. Tai išties labai liūdni rodikliai.
Nei žemdirbiai, nei mes, Seimo nariai, nesuprantame – Lietuvoje pieno supirkimo kaina mažiausia iš visų Europos Sąjungos šalių, tačiau kai kurios gaminamos mūsų perdirbėjų produkcijos savikaina yra aukščiausia Europos Sąjungoje (ES). Pavyzdžiui, Lietuvoje sviesto, sūrių, lieso pieno miltelių ir kitų produktų savikaina didžiausia iš visų ES šalių. Tad žemdirbiams pagrįstai kyla klausimas – tai kur gi tie pinigai dingsta?
Mes, matydami tą situaciją Seime, praėjusiais metais prieš Kalėdas priėmėme rezoliuciją dėl pieno rinkos problemų sprendimo. Reikia pripažinti, kad į tą rezoliuciją buvo labai mažai atsižvelgta.
Guodžia tik vienintelis nuveiktas darbas – ne Vyriausybės, o tik Seimo narės Virginijos Baltraitienės užregistruotas įstatymo projektas, kuris birželio mėnesį rekordiškai, per 14 dienų buvo priimtas, dėl priemonių, susijusių su Lietuvos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įgyvendinimu, finansavimo taisyklių patvirtinimo. Įstatymas įsigaliojo nuo rugpjūčio 1 dienos, tačiau Žemės ūkio ministerija labai ilgai ruošė įgyvendinamuosius teisės aktus.
Dauguma jų suspėjo paruošti pagal įstatymo nustatytą laiką, tačiau mano požiūriu, svarbiausius įstatymus – rinkos reguliavimo agentūrai, finansinius klausimus ministerija paruošė tik šių metų rugpjūčio mėnesio 7 dieną. Maža to, kontroliuojančioje institucijoje direktorius tik laikinai eina savo pareigas. O skyriuje dirba vos 3 žmonės. Žemės ūkio ministerija akivaizdžiai nepasiruošė įstatymo įgyvendinimui, ir tai ministrei V. Baltraitienei garbės nedaro.
Kadangi teisės aktai laiku paruošti nebuvo, todėl mes šiandien neturime jokių apčiuopiamų rezultatų įsitikinti, kaip tas įstatymas veikia. Seime jau kyla įvairių diskusijų, kad reikia įstatymą pakeisti, tačiau kol jis nepradėjo veikti, šiandien nežinome silpnųjų įstatymo veikimo vietų, todėl apie pakeitimą kalbėti dar anksti.
Lietuvoje problemų pienininkystės sektoriuje neišspręs joks Briuselis. Tą turime padaryti patys. Viena didžiausių problemų tame, kad Lietuvoje net 74 proc. visų pieno gamintojų turi nuo 1 iki 5 melžiamų karvių. Tuo tarpu ES vidutinis ūkis – 29 karvės. Ūkių stambėjimo procesas Lietuvoje vyksta gana vangiai. Todėl mes turėtume vieną kartą apsispręsti, kuria kryptimi eisime. Tai turėtų išdiskutuoti Žemės ūkio ministerija kartu su savo socialiniais partneriais ir pateikti viziją, koks turi būti racionalus, nenuostolingas pienininkystės ūkis. Blaškymasis nieko gero neduoda.
Šiuo metu labai daug kalbama apie kooperaciją. Išties, kooperacija Europos Sąjungoje veikia. Pieno kooperatyvai labai efektyviai funkcionuoja ir kaimyninėje Lenkijoje. Kaip ūkiams Lietuvoje kooperuotis, jeigu kooperatyvui, per dieną teikiančiam 10-15 tonų pieno mokama mažiau, nei tam, kuris sugeba pateikti tik 3-5 tonas per dieną? Mūsų kaimynai lenkai turėjo pastovius ūkius, nebuvo kolūkių, jie atėjo su didesniu gyvulių skaičiumi, prisijungė prie pieno perdirbimo įmonių ir susikūrė kooperatyvus. O pas mus juk viskas buvo sunaikinta, žmonės išsidalino karves ir to kooperatyvo šiandien sukurti nebėra iš ko. O kur dar likusi baimė tų vadinamų „kolchozų“... Todėl šie klausimai ne taip paprastai sprendžiami. Mes Seime taip pat ruošiamės priimti kooperacijos įstatymą. Svarbu bus teisingai sureguliuoti, nes tie kooperatyvai yra keturių rūšių ir gana sunku nustatyti kur čia tikrasis žemdirbių kooperatyvas, auginantis karves ir parduodantis pieną, o kur perpardavinėtojai, kurių vienintelis tikslas – užsidirbti iš žemdirbių.
Išskirsiu ir dar vieną problemą – būtinas tinkamas maisto tiekimo grandinės sureguliavimas. Realizuojant produkciją didžiuosiuose prekybos tinkluose, kainų grandinėje perdirbėjai ir prekybininkai pasiima didžiausią pelno dalį. Tuo tarpu Lietuvos ūkininkams, atsiskaitant už produkciją, lieka tik mažoji dalis. Tad šie procesai turi būti reguliuojami. Žemės ūkio ministerija turi paruošti priemones, jas suderinti su atitinkamomis ministerijomis, žinybomis. Problemų pieno sektoriuje daug. Ir spręsti jas turime neatidėliodami.