Nepaisant milžiniškų ir puikiai koordinuotų Vėsaitės, Bradausko, Krasnicko, Oleko, Skardžiaus, o taip pat antrajam šlitiniuojančiam ešelonui priklausančių Popovo, Mikolaičio, Gusevo, Navicko pastangų – partijos reitingai vis tiek išlieka aukštumoje net ir po trejų valdymo metų.
Fenomenas tiesiogiai koreliuoja su populiarumo skliautą ant savo pečių laikančiu premjeru Algirdu Butkevičiumi. Jis – tikrasis LSDP populiarumo titanas, o kitų partijų vedliai šiuo atveju... na, tikrai ne titanai. Geriausiu atveju „titanuškinai“.
Trejus metus aplink premjerą nebuvo nė vieno skandalo. Buvo pasišaipymai, mokyklinio lygio prasivardžiavimai, nepasitenkinimas du kartus per dieną keičiama nuomone, bet visa tai niekai. Premjeras užtikrintai projektavo doro, patikimo, modernaus socialdemokrato įvaizdį.
Ir turbūt visa jo aplinka pagalvojo, kad tai jau aksioma. Viskas pasakyta ir daugiau nieko įrodinėti nereikia. O bet tačiau – politikai nėra marijos teresės. Jiems savo reputacijos skaidrumą reikia saugoti kiekvieną mielą dieną.
Ir kai tai pamiršti, driokstelėjęs skandalas užklumpa kaip šaunųjį kareivį Šveiką generolo inspekcija – pusiau nuleistomis kelnėmis ir su diržu ant kaklo.
Būtent tokioje pozoje socialdemokratus ištiko premjero žentui priklausančios „Ministerium“ bendrovės skandalas.
Apie jį nesiplėsiu. Vienai pusei tai užsakytas šmeižtas, o kitiems – akivaizdus įrodymas, jog premjero aplinkoje tvyro politinė korupcija. Tiesa, kaip visada, kažkur kitur, bet smagu žiūrėti, kaip jauni dešiniojo sparno aktyvistai metasi į kovą, primindami Vakarų Škotijos baltuosius terjerus išpuoselėtomis šukuosenomis, kurie ūmai prisiminė, jog yra vis dėlto medžiokliniai, praktiškai vilkai, ir dabar urgzdami suka ratus aplink barsuko urvą.
Palikime tai nuošaly. Susikoncentruokime ties Algirdu Butkevičiumi ir jo aplinka.
Tikėti tuo nėra nei precedento, nei poreikio. Galbūt premjeras iš tiesų nežinojo apie žento reikalus, o jei žinojo, tai tarp darbų gausos galėjo rasti laiko patikslinti deklaraciją ir suderinti savąjį moralinį kompasą. Galų gale ramiai paaiškinti situaciją. Jeigu tik tokios problemos...
Bet ne. Premjero ir jo aplinkos reakcija buvo tokia netikėta ir aštri, kad visuomenė net atsilošė, o komunikacijos specialistus turėjo ištikti šokas.
Pabandykime iš eilės.
Premjeras
Algirdo Butkevičiaus reakcija buvo visiškai neadekvati. Kalbos apie užgautas asmenines ambicijas, jau dirbančius advokatus, kurie čia tuoj visus elgetom paleis, galimybė kreiptis į Žmogaus teisių teismą (eeee...kur?).
Ir kartu nerišlūs pasiaiškinimai apie išsimokėtinai žento įsigytas akcijas – „vienais metais tiek sumoka, nes neturi pinigų, antrais tiek, bet tiksliai nežinau, negaliu atsakyti, kaip ten sutarta, bet viskas skaidriai“.
Žmogiškai suprantama, kad palietus šeimą sukyla ir asmeninės ambicijos, ir kiti jausmai, bet gal nereikia vaikų darželio apsimetinėjimų, kad politikų šeimos nariai turi imunitetą. Ypač užsiimantys verslu, viešaisiais ryšiais ir dalyvaujantys valstybiniuose konkursuose. Nes dabar premjero įtūžis primena „Trijuose drauguose“ aprašytą vyrutį, kuris vedęs merginą iš viešųjų namų ir išleidęs jos santaupas, ūmai įtūžo sužinojęs apie spalvingą jos praeitį.
Premjero aplinka
Atsakymo Kerzonui ilgai laukti negalėjo. Iki išnaktų turbūt degė šviesa premjero kanceliarijoje, iki paryčių atsakomuosius ėjimus planavo stipriausi jo komunikacijos patarėjai. Ir suplanavo.
Šeštadienį didžiausiame šalies dienraštyje ūmai pasirodo cukraus vatos saldumo interviu su premjero žmona, kurios nestebina atakos prieš jos šeimą. Skaitai jį ir galvoji, kaip netoli dar mes, broliukai, nuėjome. Ir kokius grindjuostinius komunikacijos metodus naudojame.
„Vyriausybė sėkmingai sprendžia paveldėtas problemas, o jo vadovaujami socialdemokratai – populiariausia partija Lietuvoje“, „jei rinkėjai išreikš didelį pasitikėjimą jo vadovaujama partija ir juo“ – sako ponia Janina. O tu supranti, koks tai feikas, kaip dirbtinai viskas skamba. Nes žmonės taip nekalba, juolab premjero žmona, kuri visada laikėsi atokiau nuo politikos.
Viešųjų ryšių daktarų sukonstruotame straipsnyje reikia iššaukti ir gailestį, tad ponia Janina priversta paminėti neseniai pagimdžiusią dukrą, kurios patiriamas stresas atsiliepia kūdikiui. Jeigu gali būti kažkas blogiau, tai jau seniai nieko panašaus neskaičiau.
Straipsnyje užsakymo numerio nėra, bet kyla klausimas – ar iš balos tas gerumas suteikti tribūną premjero žmonai. Ir jeigu straipsnis apmokėtas, kokiomis lėšomis? Jeigu paties premjero ar jo vadovaujamos partijos – viskas gerai, tik kodėl tai slepiate? O jei vyriausybinėmis ar valstybiniais viešinimo užsakymais, tai jau labai ne kažką. Tada mokesčių mokėtojai galėtų ir į Žmogaus teisių teismą kreiptis.
Ir vėl prisimenu neaišku kokiomis lėšomis apmokėtą socialiniuose tinkluose premjerą giriančių įrašų reklamą ir nustebusią jo patarėją Auksę Kontrimienę – „o tai matosi, kad apmokėta?“. Klapt, klapt, nežinojau, klapt, klapt, galvojau, kad vsio zakonno.
Socialdemokratų partija
Tarsi dar būtų mažai, į komunikacinio cirko sceną išeina du broliai akrobatai – vyresnysis Artūras Skardžius ir jaunesnysis Juras Požela . Ir papila klausimų juos atakuojančiam ir paveikslui „Batka Machno su nagaika kapoja priešus“ pozuojančiam jaunajam konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui.
Skaitai ir netiki savo akimis. Klausimai puikūs, tikslūs ir aiškūs, primenantys konservatoriams nemalonias akimirkas ir pakeliančius ne pirmo švarumo baltinius, bet kartu klausimai trenkia tokiu sovietiniu dichlofosu, kad net užima kvapą ir akys pačios ieško kalendoriaus – ar tikrai gatvėje 2015?
Šis žanras turi savo pavadinimą „whataboutism“, kai į kritiką atsakai kritikuodamas kitus. Jo virtuozai buvo sovietiniai propagandistai, kurie į bet kokią kritiką atsakydavo „o užtat pas jus negrus linčiuoja“.
Tačiau „whataboutismas“ sėkmingai atgijo tarp raudonųjų Kremliaus žvaigždžių ir savo šefą gindamas Dmitrijus Peskovas į priekaištus dėl žmogaus teisių Maskvoje atsako tirada apie tai, kaip sunku rusams gauti Britanijos vizą.
Bet pasirodo, kad „whataboutismas“ sėkmingai gyvuoja ir Lietuvoje. „Kaltinate premjerą dėl nepotizmo, ha ha, į save pasižiūrėkite“ – skanduoja ir vyresniosios, ir jaunesniosios kartos LSDP aktyvistai.
Ponai socialdemokratai, kodėl jūs taip darote?
Atsakymas galbūt slypi praeityje ir „Algirdo teorijoje“. Sąsąjų galbūt būtų galima atrasti ir viduramžiais, kai didysis Lietuvis kunigaikštis Algirdas, remdamas savo svainį Tverės kunigaikštį vykdė baudžiamuosius žygius, bet keliaukime arčiau.
2005 metai. Premjeras Algirdas, tik kitas kapanojasi skandalo dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo sukūryje. Oponentai tie patys, argumentai tie patys – politinė korupcija, „whataboutismas“ tas pats – „Williamso“ istorijos ir kitų konservatorių nuodėmių priminimas. Premjeras Algirdas dėkoja Seimui, neleidusiam sudaryti komisijos, turėjusios tirti premjero šeimos aplinkybes, ir „pasinaudoja“ nacionalinės televizijos eteriu dar vienai „whataboutismo“ porcijai.
Norintiems nostalgijos – štai įrašas.
Kaip iki skausmo pažįstama ir panašu.
Juk deja vu. Juk jau taip buvo. Juk vsio zakonno.
O man labai nesinori, kad 2015 metų Lietuvoje vis dar būtų vsio zakonno. Man norisi matyti stiprią, skaidrią ir skandinavišką socialdemokratijos partiją. Algirdas Pirmasis su tuo neturėjo nieko bendro. Algirdas Antrasis turi visas galimybes.
Bet reakcija į kritiką, „naudojimasis“ žiniasklaida ir bendražygių troškimas paskelbti, kad „konservatoriai negrus linčiuoja ir dar nepatenkinamą iš matematikos gavo“, sako ką kitą. Sako, kad socialdemokratija Lietuvoje vis dar vsio zakonno. Ir iškėlę bures tolsta nuo socialdemokratinių vertybių. Ypač kai prie šturvalo prasiveržia Bronius.
Ponai socialdemokratai, kodėl jūs taip darote? Negi jūs mus laikote totaliais kvailiais? O artėjant rinkimams toks požiūris yra dešimt kartų pavojingesnis nei žento akcijos viešųjų ryšių bendrovėje.
Ir jei rinkimai jus užklups su pusiau nuleistomis kelnėmis ir diržais ant kaklų, kaltinkit tik save.
Arba konservatorius.
Haiku
Algirdai, tarė
Angelas virš premjero
Kam šiandien lengva?