Dvidešimt penki įtraukiantys pasakojimai apie žmones, sovietmečiu gyvenusius kitokį gyvenimą nei didžioji dalis ano meto visuomenės – būtent tai nugulė į Aukso žuvų išleistą keturių autorių Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir Valdemaro Klumbio parengtą sakytinės istorijos šaltinių knygą „Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos“.
Pateikiame ištrauką iš knygoje publikuoto intriguojančio interviu su Edmondu Kelmicku.
[...]
Atsimenu, kaip tėvas klausydavosi to „Amerikos balso“, ausį priklijavęs prie radijo, atsimenu tą baimę pasakoti apie savo praeitį. Atsimenu, kokiais 1968-aisiais (čia dar buvo prieš įvykius Čekoslovakijoje, man buvo keturiolika metų) pradėjau slinkti į „kairę“. Vis tiek gi augi, žaidi žaidimus kieme – yra „vokiečiai“, yra „rusai“; „vokiečiais“ niekas būti nenori, tai buvo pas mus kieme keli banditukai rusai, kurie visada norėjo būti vokiečiais… Tai iš tikrųjų tarsi toks buvimas be praeities – aš, pavyzdžiui, labai ilgai augau jos nežinodamas… Na, koks gali būti tas paauglio „kairėjimas“, bet, sakykime, pionieriai… Svajonių topas – „Artekas“, tai buvo labiau artikuliuotas dalykas – pionierių stovykla, kur žinai, kad nėra jokių šansų pakliūti. Tokia buvo Klaipėda arba bent tas ratas žmonių Klaipėdoje. Kad ir pačios kvailiausios knygos tuo paauglišku laikotarpiu buvo pakankamai svarbios ir aktualios. „Timūras ir jo būrys“, dar kitokios nesąmonės… Visais kitais atžvilgiais tas baimės fonas buvo labai didelis, ir tėvai stengdavosi tos informacijos neperpasakoti, nes nežinai, kaip ją valdyti.
Vaikas yra vaikas, ir kai dėjosi tie 1968 metų įvykiai („Prahos pavasaris“), ėjau į mokyklą verkdamas iš sukrėtimo. Tai labiau skeveldros atmintyje: tos ašaros anaiptol nesako, kad aš supratau, kodėl verkiu, tai buvo galbūt pirmasis paauglio verksmas, patalpinęs tarp dviejų baimių – viena vertus, tavo tėvo ir motinos baimės, kuri nevirto palydėjimu, apgyvendinimu ar įkurdinimu tame laike, ir, kita vertus, draugų, kuriems šitie įvykiai buvo bereikšmiai, autizmo arba labiau integruotų žmonių, kurie jau žinojo kaip elgtis dviprasmiškose situacijose, santūrumo. Aš, pavyzdžiui, labai pavydėjau tokiai gan bukai rusų šeimynai, kuri buvo man šeimos modelio pavyzdys, kadangi tėvas rūpinosi vaikais, su jais, kaip parodyta tarybiniuose filmuose, užsiimdavo visokiomis kvailystėmis, žodžiu – Timūras ir jo būrys, ir dar mamaitė. Jų praeitis buvo tarsi verifikuota tarybinio kinematografo. Alternatyvos tokiõs, kuri būtų ryški ir prieinama, tiesą sakant, nemačiau. Būdavo tie tam tikri nutylėjimai, ta prie „Amerikos balso“ radijo prispausta ausis, tas atsargus ir baugštus kalbėjimas… Bet kai bliaudamas nuėjau į mokyklą, staiga pamačiau, kad šalia panašiai bliaunančių kaip aš nėra nė vieno. Tik keletas klasės draugų – pamačiau, kad jie daugmaž žino, bet pats jų tylėjimas tada irgi buvo nesuvokiamas, ir ypatingų pokalbių tiesiog neatsirado. Tyla, kuri neturi krypties, virsta juodąja skyle, ir ilgainiui atmintyje gebėsi prikelti tik juodosios skylės kontūrą, bet ne veidus. Taigi, eilinis paauglio fiasko apsigyventi kasdienybėje ir tarp tų žinių, kurios ateina iš didesnio pasaulio, kuriame kariaujama ne taip kaip televizoriuje, kuriame ekshumacijos nuotraukas iš Rainių tragedijos nori sudeginti.
O mūsų klasė… Tai buvo labiau tokios tapatybės paieškos. Atsimenu – tai vis dar kokie 1971 metai, – mes, visi klasės bernai, ateidavome į valgyklą, atsinešdavome savo termosus ir prieš valgydami sukalbėdavom „Tėve mūsų“, nors nė vienas nebuvo nei giliai tikintis, nei praktikuojantis. O Rimas Burokas Alytuje paprašo paaukoti mišias už Lietuvos nepriklausomybę. Tai, manyčiau, buvo greičiau gestai negu žodžiai tuomet jau žuvusio Romo Kalantos kryptimi laikinosios sostinės link. Man, kaip žmogui, gimusiam mieste ant smėlio – Klaipėdoje, Kaunas visada turėjo tos neatpažintos jėgos ir atminties, kurią imperinė propaganda pavertė buržuazinio ir atgrasaus miesčioniškumo citadele. Ir šitas neadekvatus imperinio paveldo reliktas mus vis dar pavojingai lydi, nes be šito atminties tapsmo mes negalime apsigyventi Vilniuje. Kita vertus, jei Vilnius tėra tik Lizdeika ir vilkas, jei nėra vokiečių, pravoslavų, žydų, totorių, unitų ir Jozefo Haidno „Pasaulio sukūrimo“, pagriežto Rotušėje XIX amžiaus pradžioje, mūsų atmintis apie pasaulį ir tėvynę kiekvienai kartai bus tarsi tos Coca-colos dėžių lentos.
Nepaisant visų atminties spragų, to laiko Vilnius apstulbino, iškart jį įsimylėjau. Kai jau atvažiavau, įstojau į medfaką.
[...]
Mes buvome tokie pochuistai (šitas terminas gimė „Gorkynėje“) – tam tikra dalis žmonių. Paradoksas, bet į vienas kitą atpažįstančius bendruomenės gyventojus „Gorkynėje“ daugiau ar mažiau sujungė socialinis pochuizmas ir meilė menui – kokybiškos emocinės raiškõs ilgesys. Ir dar – kodėl „Gorkynė“? Kreditas kavinėse, senamadiškos padavėjos, galimybė atsinešti savo alkoholį, pakankamai tolerantiški lankytojai, nebloga parduotuvių dislokacija, „taškų“ (nelegalių alkoholio parduotuvių) gausa. Čia negali neprisiminti legendinės Venjamino Jerofejevo – Veničkos – frazės: „Самое позорное время моего народа это время от восхода солнца до открытия магазинов“ (rus. „Gėdingiausias mano tautos laikas – tai laikas nuo saulėtekio iki parduotuvių atidarymo“).
Pirmas toksai naujas dalykas, atsimenu, buvo paroda Konservatorijoje (tada sesuo Zita Kelmickaitė, man atrodo, buvo antrame ar trečiame kurse). Vytauto Kernagio koncertas, Antano A. Jonyno, Liutauro Degėsio ir Kęstučio Rastenio poezijos vakaras ir Arūno Žiliaus paroda. Atsimenu paveikslą, kuriame Adomas laiko rankoje obuolį. Tuomet tai buvo labai drąsu – tarybiniams laikams neįprasta ikonografija, išjudinanti graviūrų, kurias galbūt buvai matęs sklaidydamas senas knygas, atmintį. Ir, žinoma, „nemušk žalčio, nes verks Saulė“… Pirmas dalykas, kuris mane iš tikrųjų suintrigavo, kur pamačiau, kad tai gali būti pakankamai tikra, – tai turbūt Jonyno eilėraščiai. Kaip tik tada jis rašė Vilniaus tema. Elegantiškas ir labai konkretus, įsišaknijęs teritoriškai, tarsi konkrečioje vietoje. Nieko prėskesnio už Vinco Mykolaičio-Putino poeziją man tuo metu nebuvo – nieko nykesnio. Tai vadinosi „filosofinė lyrika“, kurioje nėra nė lašo filosofijos, todėl man tai buvo atgrasu. Lygiai taip pat kaip Petras Cvirka, Žemaitė ir Šatrijos, ir visokios kitokios raganos. Tai buvo tiesiog banali literatūra, kuri nieko nesakė.
Aš nežinojau kitos poezijos, išskyrus tėvo skaitomą Maironį ir jo labai mėgstamą „Čičinską“, kuris – priklausomai nuo santykio su tėvu – tai patikdavo, tai nepatikdavo. Bet Jonyno eilėraščiai mane privertė skaityti poeziją kaip kažką, kas yra svarbu ir rimta, ir jau „Gorkynėje“ tiek Boria Lazukinas, tiek Rimas Burokas, tiek ir daugybė kitų tos teritorijos gyventojų įmetė mane į sidabrinį rusų poezijos amžių ir padėjo ištarti lietuviškai rusišką atmintį iš vaikystės ir paauglystės, tad tenai ir apsigyvenau. Pati kalba kaip tokia, rusų kalbos semantiniai ryšiai, jie iš tikrųjų tai emocinei – ar kokia ji bebūtų – skalei, toms refleksijoms buvo pakankami. Tam tikras žmonių sluoksnis rusų kalbą ir autorius cituodavo taip, kaip, manau, kokiame XIX amžiuje rusai cituodavo prancūzus, – inkliuzai rusų kalba, inkliuzai tam tikrų knygų, kurios ateina per disidentinius sluoksnius iš Maskvos, iš Peterburgo. Žodžiu, tie inkliuzai buvo taip pat daromi rusiškai. Poetai, kurie formavo gebėjimą matyti tikrovę, buvo Osipas Mandelštamas, Marina Cvetajeva, tačiau, tarkime, Borisas Pasternakas – jis man iš viso niekada nieko nereiškė…
[...]
Didžioji dalis tų „Rotondos“ ir kitų klajūnų buvo tipiški bohemščikai, kokie yra vienodi, tokie patys ir XIX, ir XX amžiuje. Tai tiesiog tokie jau šiaip niekuo nebetikintys jauni žmonės, bet vis dar tikintys, kad prisilupus galima parašyti neblogą eilėraštį ar kažką gero nutapyti. Tik tiek, kad tada didesnė dalis tų ideologijų jau buvo padvėsusios ir buvo nebeįmanoma jas prikelti. Todėl banalusis šūkis „People, Freedom, Flowers“ (angl. „Žmonės, laisvė, gėlės“) kažkodėl tik rusų galvelėse dar buvo pakankamai gajus. Tas jų hipsteriškas stilius buvo gana organizuotas: maskviečių toks labai ryškus, su militaristiniu atspalviu, peterburgiečiai – labiau vakarietiški, tie iš Rusijos gilumos – vėl kitokie, su savo sinkretizmu. Na, jie turėjo tą didelės valstybės atmintį, bet tie bandymai prisiminti… Atsimenu tas aristokratų šeimas Peterburge, kur girtuokliaudavome, – tos pavargusios rusų moterys, motinos, kurios jau nebeturėjo, kaip tos atminties savo vaikams perduoti, ir tie vaikai sėsdavo į kalėjimą dėl narkotikų… Tas mažõs ir didelės tautos moterų ir motinų liūdesys, kuriame gyveno dauguma „Gorkynės“ gyventojų. Tik Rimas Burokas buvo vienas iš nedaugelio Mažųjų princų, atsinešęs kažką tauraus ir nelabai sudaužomo. „Sidabrinis virpantis kodėl?“…
[...]
Grįžtant prie rezistencijos, prisimenu labai netikėtą pokalbį Klaipėdoje su žmogumi, kurį prisimenu kaip ateinantį pro miglą – man atrodo, iš etnografinio konteksto. Žmogus, kurio mažne nepažinojau, priėjo ir pasiūlė prisidėti prie „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo. Tai buvo taip netikėta – nes jau buvau įsišaknijęs „Gorkynės“ gyvenime ir turėjau autoritetą tarp tenykščių girtuoklių, – taigi tas pasiūlymas mane apstulbino labiau negu… Na, sakykime, jei taško savininkas būtų tokiu pačiu paslaptingu būdu mane susiradęs ir pasakęs, kad nuo šiol galiu gerti kiek tik širdis geidžia ir už nieką nemokėti. Ačiū Dievui, niekada nesirgau liga, kad mane seka ar persekioja specialiosios tarnybos, kad į mane siunčia aukštus, žemus, riebius dažnius speciali aparatūra iš saugumo bokštelių. Nelabai ir žinojau, kas yra ta „Katalikų Bažnyčios Kronika“, ir nelabai supratau, ką reikštų ją platinti, todėl ir tą pokalbį labiau prisimenu kaip vykusį tarp dviejų ufonautų trečio ufonauto galvoje. Galbūt to ir nebuvo, o gal tuo metu aplinkui visi buvo vieni provokatoriai – ir ypač aš pats, kai žiūrėdavau į veidrodį, ieškodamas, ar ką čia nuskutus nuo ir taip neželiančios barzdos… Bet, vienaip ar kitaip, Didžiojo Brolio ranka – ją jautė kiekvienas mūsų. Labiau stebino tai – bet tai dabarties refleksija, – kad mums buvo leidžiama plūduriuoti. Ir dar: Ašaros Bendinskaitės vyras Šarūnas Žukauskas grįžo iš lagerio, kur sėdėjo už tos pačios „Kronikos“ platinimą. Paniręs į mūsų terpę, „sėdo“ ant narkotikų ir tragiškai mirė. Dar du gražūs žmonės, kurių atmintis buvo kitokia ir kurie pabandė apsigyventi voratinklio ir vėjo teritorijoje.
[…]
Na, ir tuo metu prasidėjo gastroliavimas po Tarybų Sąjungą. Devizas „voratinklis ir vėjas“ – tai pirmoji vaikų karta po karo, kuri įžengė į suaugusiųjų gyvenimą. Išgyvenusieji turėjo be galo daug džiaugsmo, bet tas džiaugsmas netapo jų vaikų džiaugsmu. Nepaisant karo, atmintis apie ribas vis dar buvo stipri. Kasdienybėje tos ribos buvo peržengiamos, bet vis dar egzistavo, todėl „sidabrinis virpantis kodėl?“ liko aktualus: kodėl ribos? Kam jos? Ir hipsterių karta džiūgaudama peržengė tas ribas ir, užsimetusi savo teritorinius kelionmaišius, leidosi į keliones džiaugtis pasauliu, kuris buvo „voratinklis ir vėjas“. Terpės, palankios naujųjų evangelistų pasirodymui, buvo didieji miestai – Maskva, Peterburgas, taip pat Pabaltijys... Bet pasibjaurėjimas ilgaplaukiais laisvūnais, suformuotas „Mosfilmo“ ir prieškarinių pseudoideologijų, buvo taip pat stiprus, mažne peraugantis į klasinę neapykantą. Bet tiek neapykanta, tiek svetingumas jau piešė naujus veidų kontūrus, tapatybės pavidalus, ir ilgainiui visos ideologemos išsilaistė ant stalų, tarpuvartėse, pastalėse, o tos bendrijos, jei tik netapdavo sektantiškomis bendruomenėmis, ir jų veteranai staiga apsisprendė grįžti į namus – kiekvienas su savo patirtimi, su savo vietnamu, su savo černobyliu. Bet Rimas Burokas tapo Lietuvos klajūnų „brendiniu“ ženklu didžiuosiuose miestuose – Maskvoje, Peterburge. Tarp ilgaplaukių šiuose miestuose buvo nesunku rasti žmonių, kurie jį pažinojo ar bent jau buvo apie jį girdėję. Tą patį galima pasakyti apie Rygą ir Taliną. Na, tokie tad dalykai… Džinsai, Coca-cola, kramtomoji guma – iki banalumo… Kaip indėnas jautiesi dabar, kai reflektuoji tai, kas buvo brangu. „Marlboro“ pakelis, klioš kelnės, gėlėti marškiniai, VEF „Spidola“ ir naivoka muzika. Ir atitinkamai visi kiti laisvės pliūpsniai, ir dalijimasis plokštelėmis, įrašais…
Jau vėliau, kai sąmoningai grįžau į Bažnyčią, tai buvo vėl įdomi situacija. Tarp mano draugų nebuvo jokių tikinčiųjų, kunigai manęs bijojo, galvojo – arba durnius, arba saugumietis. Klebonai su manimi reikalų neturėjo (juokiasi). Buvo toks vienas jėzuitas Antanas Šeškevičius, grįžęs iš lagerio, tai kažkaip su juo mes pasišnekėdavome, jis duodavo knygų… Labai aiškiai pats supratau save – taip turbūt išgyvenama sunki liga ir meilė: aš grįžau namo. Kai ką atsimenu, bet daug daugiau svarbių dalykų atsitiks ateityje, ir tai išgyvenau kaip kažką neatšaukiama, ką gali tik išduoti. Tai būdavo labai sunku ištarti ir savo draugams, staiga, kai supranti, kad tau tai yra tikra… Tai buvo toks keistas jausmas, atsimenu. Bet ir čia tokia buvimo Bažnyčioje, suvokimo savęs integracija – kaip ir kokiu būdu, ką tai reiškia iš tikrųjų – visiems tiems dalykams dar reikėjo laiko…
Kita vertus, ta drąsa ir tas noras vis dėlto… Kai sako, kad nespausdindavo… Esmė yra ta, kad nenorėjo būti spausdinami. Kodėl? Todėl, kad kai atiduodi tam teismui, jis gali pasakyti: „Na, šūdas viskas, šūdas, ir tiek“. Ir viskas – ir tai yra tragedija. Ir, sakysime, tu vienus, dvejus metus kalbi apie „kuprotą mergaitę, kuri pagros tau Haidną“, tas „томный голос“ (rus. „Ilgesingas balsas“), bet kiek tu gali tą pačią „mergaitę“ deklamuoti? Kiek gali tą vieną frazę neužbaigtą?.. Pavyzdžiui, nuolatos ilgesingu balsu nebrandžių mergelių apsuptyje cituojama vieno dramaturgo frazė: „Мягкие камни в Париже, правда, я не был в Париже…“ (rus. „Minkšti akmenys Paryžiuj, tiesa, nebuvau aš Paryžiuj…“). Ir penkeri metai tas pats! Naują bobą kabina – vėl ta pati tokia neištarta citata, tarsi už jos dar kažkas bus… Buvo ir prieš tai, ir po to, bet jisai va tik šitą citatą toj vietoj! Kai visa tai girdi trisdešimtą, keturiasdešimtą kartą – viskas, tai paralyžiuoja, tai išmuša! Ilgainiui skausmingai supranti, kad tai bomžiški profesinio pobūdžio triukai, tarytum Bažnyčios šventoriuje ar senamiestyje… Ir tada klausi savęs: ar man patinka šita profesija? Ar aš vis dėlto suprantu poetinę laikyseną ir profesiniai reikalavimai yra svarbūs? Kokios profesijos reikalavimai? Išmelžti pinigų ar išsunkti iš savęs eilėraštį, kurio kitas gali nepriimti, bet...
