Kalbu apie tokius svarbiausius, žmonių ekonominį gerovę apibūdinančius rodiklius kaip: minimali mėnesinė alga, vidutinis atlyginimas, vidutinė pensija. Estai tvirtai pirmauja, latviai antri, mes treti.
Lietuva paskutinioji iš trijulės prisijungė prie euro zonos. Ar to prisijungimo mums išvis reikėjo – atskiras klausimas. Tačiau priėmimas į euro zonos šalių klubą reiškia netiesioginį šalies ekonominės pažangos įvertinimą, tai jei žvelgti tokiu kampu, mes vėlgi prasčiausi.
Tokie dalykai ne tik nemalonūs, bet tiesiog gėdingi. Kodėl kaimynus galime aplenkti tik krepšinyje, o mūsų ekonomikos variklis niekaip jų nepaveja? Ponia prezidente, ponas premjere – ar jūs nejaučiate gėdos ?
Ar mes kvailesni ?
Tokią padėtį verta dėmesingai ir kritiškai išanalizuoti. Gausus prezidentės ir premjero patarėjų korpusas galėtų nedelsiant imtis darbo, nustatyti priežastis, padaryti išvadas. Kadangi iš tos pusės nieko nesigirdi, belieka išvadų paieškoti pačiam.
Šalies ekonominė gerovė priklauso nuo gamtinių išteklių, technologijų lygio, piliečių mentaliteto ir valstybės valdymo kokybės. Tiek gamtiniais ištekliais ištekliais, tiek technologijų lygiu Baltijos šalys panašios.
Piliečių mentalitetas ... ko gero, čia skirtumų yra. Lietuviai save priskiria katalikams, tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje vyrauja liuteronų tikėjimas. Žinoma, kad protestantai yra santūresni, racionalesni už katalikus, o tai yra ekonomikai palankūs veiksniai. Tačiau neaišku kiek žmonių nuoširdžiai išpažįsta tikėjimą, o kiek priskirtini konformistams, prisitaikiusiems prie aplinkybių. Ko gero, pastarųjų dauguma.
Matome daug pavyzdžių, kaip lietuviai gerai tvarkosi savo ūkiuose – viduje apsitvertos tvoros. Čia jie darbštūs ir nagingi. Mūsų privatus sektorius, vargu, ar nusileidžia kaimynams, o ir prielaidų tam nėra.
„Nematoma rinkos ranka“ vienodai reikli visiems rinkos dalyviams, ji uždeda atsakomybę, pagal realius nuopelnus apdovanoja arba baudžia. Nors paskutiniaisiais metais išryškėjo, kad tai nebetaikoma dideliems bankams, kurie vis labiau atsitraukia nuo realios ekonomikos ir perkelia savo veiklą į virtualų rizikingų operacijų pasaulį. Didieji bankai jau tapo neišspręsta kapitalizmo problema.
Juodoji valstybės valdymo dėžė
Belieka manyti, kad ekonominius skirtumus tarp valstybių nulemia skirtinga viešojo sektoriaus valdymo kokybė ir kad būtent čia Lietuva atsilieka. Tačiau kaip įvertinti valdininko sprendimo poveikį ekonomikai ? Arba kaip atsiliepia ekonomikai išplitęs valdininkų neveikimas, kai nepriimami reikalingi sprendimai?
Čia gali padėti konkretūs pavyzdžiai, kuriuos paimsiu iš energetikos. Beje, permainas energetikoje vyriausybė pateikia kaip gero jos darbo iliustraciją.
Atominė jėgainė. Tinkamai parinkta atominė jėgainė su 2 nedideliais reaktoriais galėtų būti Lietuvos energetikos pagrindu. Todėl tokį variantą reikėjo labai rimtai svarstyti, taip pat ir jėgainės statybos Elektrėnuose galimybę. Kooperacija su kaimyninėmis valstybėmis taip pat teikė vilčių. Tačiau kažkodėl buvo orientuojamasi į vieną didelės galios reaktorių (patenkantį į galingiausių reaktorių dešimtuką iš daugiau kaip 400 pasaulyje veikiančių reaktorių), kuris būtų kėlęs tiek jo atgabenimo į statybos vietą, tiek ir rezervo užtikrinimo problemas ir akivaizdžiai netiko mažai valstybei.
O Lietuvai niekaip neapsisprendžiant dėl galimos kooperacijos, potencialūs partneriai pamažu pasitraukė iš projekto. Rezultate – prarastas laikas, partnerių pasitikėjimas, o gera idėja sukompromituota.
Saulės elektrinės. Prieš keletą metų Energetikos ministerijos inicijuotas saulės elektrinių bumas sukėlė daugiau bėdų negu davė naudos. Pasakiška elektros kaina, kuria valstybė įsipareigojo supirkti tokių elektrinių pagamintą elektrą buvo perkelta ant vartotojų pečių. Išsiplėtus tokios gamybos mastams, elektros kaina būtų pastebimai išaugusi, todėl ministrui J. Neverovičiui teko skubiai imtis tokios neapgalvotos kampanijos apribojimo operacijų.
Rezultate – sumaišyti prioritetai, kai dėl naivumo ir nepamatuoto entuziazmo naujos technologijos, vis dar esančios kūrimo stadijoje, priimamos kaip jau tinkamos darbui rinkos sąlygomis.
SGD terminalas. Šiandien laužomos galvos, kur dėti brangias terminalo dujas. Šalies vartotojams tenka nustatinėti privalomas pirkimo kvotas, taip pat svarstomos dujų pardavimo trečiosioms šalims galimybės. Aiškėja, kad terminalo pajėgumai mūsų šaliai per dideli. Nors terminalui tenka svarbus vaidmuo kaip alternatyvaus apsirūpinimo dujomis šaltiniui ir konkurencinės aplinkos sukūrimui, tačiau ar to nebuvo galima pasiekti su mažesniu terminalu? Ar nebuvo galima išsiderėti lankstesnių suskystintų dujų pardavimo sąlygų?
Kodėl šiame projekte nebuvo bandoma kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis ? Rezultatas – idėja gera, įgyvendinimas vėlgi prastas.
Kogeneracinės jėgainės. Pasirodė informacijos, kad rengiamasi panaikinti VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) mokestį, kas sukeltų didelių problemų šiandien per šį mokestį subsidijuojamoms kogeneracinėms jėgainėms. Kad išgyventi, jos būtų priverstos didinti šilumos kainą vartotojams. Tačiau kartu optimistiškai pranešama apie numatomas statyti naujas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir Kaune. Tai negali nestebinti. Jeigu po VIAP mokesčio panaikinimo veikiančios jėgainės atsiduria krizinėje situacijoje, kam tada statyti naujas? Šie pavyzdžiai rodo, kad strateginiai dalykai mūsų šalyje sprendžiami neapgalvotai.
Įdomu, kas skaičiuoja tokių svarbių projektų sąnaudas – naudą ir ar apskritai skaičiuoja? Ar šiems tikslams pasitelkiami šalies ekspertai, ar ties tokiais sprendimais pakankamai diskutuojama profesionalų rate? Peršasi negera nuojauta, kad tokios praktikos ne tik kad nėra, bet šalies valdytojams jos ir nereikia. Kam laužyti galvą, konsultuotis, jei ministras viską žino? Jei konsultuosiesi su kitais, tai dar pamanys, kad kažko nežinai. O jei ministras išties nežino, tada žino valstybės vadovė, kuri ir paaiškina ministrui.
Valdymas – provincialus
Geriausiai mūsų šalies valdymą apibūdina žodis „provincialus“.
Jo požymiai: partiniai interesai pastatyti aukščiau šalies žmonių interesų. Svarbiausias tikslas – ne šalies žmonių gerovė, bet pergalė eiliniuose rinkimuose ir išsilaikymas valdžioje. Pirmoje eilėje – mano kaimelis, o valstybė jau po to;
į aukštus postus skiriami vadovai ne pagal jų tinkamumą darbui, bet pagal partinę priklausomybę, pažintis, giminystę. Pirmoje eilėje – mano švogeris, su juo daug lengviau rasiu bendrą kalbą negu kad su visažiniais specialistais;
vadovai orientuojasi ne į šalies gerovės rezultatą, bet į „išsilaikymo kėdėje“ principą. Nerizikuok, nes gali išvirsti. Saugiausia – darbe išvis nejudėti, arba apsimesti, kad kažką veiki;
nebėra tradicijų tartis su kitais, diskutuoti, įsiklausyti į oponentų argumentus. Korektiškos ir profesionalios diskusijos pasitraukė į praeitį. Kam to reikia, jei aš viską žinau? Be to, privalau dirbti pagal mūsų būrelio vado nurodymus.
Šie dalykai jau seniai niekam nebe naujiena, tačiau permainų nematyti. Įtakingų ir pelningų kėdžių dalybos vykdomos atviru tekstu dienos šviesoje ir vis labiau panėšėja į turgaus derybas ir barnius tarp prekeivių. Įžvelgti reiklius, orientuotus į valstybinį rezultatą ir nebijančius naujovių vadovus darosi vis sunkiau. Panašu, kad tokiu buvo neilgai padirbėjęs V. Andriukaitis.
Išimtimi galima laikyti ir valstybės vadovę, kuri yra reikli ir ryžtinga, tačiau netoleruojanti kitų nuomonių ir kompleksuojanti dėl praeities. Matydama pasyvią ir neveiksnią vyriausybę, kartais pati Prezidentūra bando inicijuoti sprendimus vyriausybės kompetencijos srityje. Deja, ryžtas negali pakeisti žinių.
Taip Prezidentūros 2012 m. inicijuotą draudimą šilumos tiekėjams vykdyti dar ir daugiabučių namų šildymo sistemų priežiūrą tenka vertinti kaip nesusipratimą. Tačiau Seimas priėmė tokį pasiūlymą – tai rodo kaip trūksta kvalifikacijos mūsų parlamentui.
Bandydami išsiaiškinti tokių realijų priežastis, neišvengiamai atsiduriame į stagnuojančią rinkimų sistemą. Šalies piliečiai negali išsirinkti tinkamų žmonių, kurie pradėtų dirbti žmonėms, o ne savo partijoms ir jų lyderiams.
Išeitų, kad reikia tobulinti rinkimų sistemą. Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nesuteikta įgaliojimų šiuo klausimu. VRK įstatymas nustato, kad Komisija privalo tik apibendrinti rinkimų ir referendumų patirtį. Jei VRK neprivalo teikti siūlymų įstatymų leidėjui dėl rinkimų tobulinimo, tai tokia prerogatyva lieka Seimo nariams arba eiliniams piliečiams – abu variantai blogi.
Seimo narys nenorės keisti tos sistemos, pagal kurią jis buvo išrinktas, o eilinis pilietis vargu ar žinos visus rinkimų niuansus, kad suformuluotų tinkamas įstatymines pataisas.
Nenorima ne tik įpareigoti VRK teikti pasiūlymus dėl rinkimų sistemos tobulinimo, bet netgi pakeisti nepajudinamo VRK pirmininko, kadangi valdančias partijas tokia padėtis tenkina. Kam rizikuoti su naujovėmis ? Dar ims ir nebeišrinks.
Kokios galimybės?
Viltis dėl geresnės rinkimų sistemos tenka nukelti į neapibrėžtą ateitį. Gal per kelis dešimtmečius kas nors joje ir pagerės. Tačiau net ir tobula rinkimų sistema naudojasi visai ne tobulas, o realus elektoratas.
Daug rinkėjų lengvabūdiškai ir neatsakingai balsuoja už tuščiakalbius, rėksnius, populistus, lengvai permatomus pažadukus ir net akivaizdžius juokdarius. V. Čerčilis yra pasakęs „Geriausiu argumentu prieš demokratiją yra 5 min. pokalbis su eiliniu rinkėju“.
Nededant didesnių vilčių į rinkimus, lieka pagalvoti apie įstatyminių reikalavimų įvedimą šalies valdymo kokybei užtikrinti. Partinio švogerizmo apraiškas galima apriboti, įvedus valstybės institucijų vadovų rezervo sistemą.
Rezervo sąrašas turėtų apimti pareigybes iki skyrių vadovų ir būti nuolat atnaujinamas ir papildomas. Atsiradus vakansijai, vadovas būtų pasirenkamas, tarkime, iš 3 sąrašo viršuje esančių reikalingos srities kandidatų. Svarbiausiais kriterijais turėtų būti ne diplomų skaičius ir juos išdavusių universitetų prestižas, bet kandidato noras išspręsti realias problemas, kūrybiškumas, žinios, drąsa naujovėms.
O vadovų atlyginimus ir premijas reikia susieti su pasiektais šalies rezultatais. Jei valstybėje įsitvirtina stagnacija ar nuosmukis, vadovų (bet ne jų pavaldinių) atlyginimai privalo mažėti. Ir priešingai – jeigu pasiekiami geri rezultatai, vadovus reikia premijuoti. Kaip ir normalioje įmonėje. O rezultatus reikia vertinti pagal kriterijų kompleksą, tarp kurių galėtų būti: ūkio augimas, nedarbo lygis, vidutinis atlyginimas, vidutinė pensija, vartotojų pasitenkinimo indeksas.
Kitaip savo kaimynus ir toliau lenksime tik krepšinyje. Jums to pakanka ?
