Štai garsioji, lemtingoji SSRS – Vokietijos sutartis, pasirašyta Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 dieną. Pasirašė valstybių užsienio reikalų ministrai, tačiau tai nebuvo dviejų asmenų ar dviejų ministrų sutartis. Dvi valstybės susitarė grobti ir dalytis kitas valstybes ir tautas. Dar buvo sutarta – ir įgyvendinta – vadinamosios Nepuolimo sutarties ratifikavimas parlamentiniu lygmeniu. Taigi valstybių sutartis, o ne kokių nors Molotovo ir Ribbentropo, juolab kai už pirmojo signataro nugaros stovėjo patenkintas ir laimindamas pats diktatorius J.Stalinas.

Anot N.Chruščiovo atsiminimų, Stalinas po to net šokinėjęs iš džiaugsmo: ,,Nadul Gitlera! Apgavau Hitlerį!“ Šokis Maskvoje, tartum laukinių aplink laužą.

Reikšmingos tolesniems įvykiams ir istorijai tarptautinės sutartys paprastai vadinamos pagal vietą, kurioje buvo sudarytos.

Versalio sutartis, Trianono, vėliau Miuncheno, Maskvos – ši apie aptariamąjį Europos pasidalinimą, tad juolab svarbesnė teisingai įvardyti. Istorikas Norbertas Černiauskas (žr.Delfi, 2015-09-03) ne vienintelis teisingai vertina, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo nuo šio agresyvaus ir daugelį svarbių šalių provokavusio sandorio. Anglijai ir Prancūzijai šįkart nepabūgus, sąmokslininkų karas prieš Lenkiją virto europiniu ir pasauliniu.

Apie Hitlerio – Stalino sandėrį kaip pasaulinio karo pradžią jau 1988 m. iš ekrano viešai prabilo Lietuvos Sąjūdis, kviesdamas minėti rugpjūčio 23-ąją ir jos pasekmes Vingio parke. Žinoma, ir per tą visų didžiausiąjį ( jį pranoko tik ,,Baltijos kelias“ metais vėliau) Sąjūdžio sukviestą pilietinį politinį Lietuvos žmonių susirinkimą. Dabar ši diena minima, bent siūloma minėti, visoje Europos Sąjungoje. Dėl karo pradžios nebeturėtų būti skleidžiama abejonių. Neva jį pradėjusi Japonija šiaurės Kinijoje ir panašiai – by toliau nuo esmės.

Kitas dalykas, tai gausa papildomų faktų, kurie nėra gerai įsisąmoninti net laisvų, neindoktrinuotų istorikų.

Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos santykiai tada buvo dvilypiai, tyčia apgaulingi. Režimai skelbėsi esą ideologiniais priešininkais, viešai plūdosi, tačiau jų represinės struktūros kolegiškai bendradarbiavo.

Esesininkai ir gestapas mokėsi iš sovietų NKVD, konkrečiai atsiųsdami kadrus perimti patirties kaip statomi ir įrengiami vergiško darbo bei mirties lageriai politiniams oponentams ir šiaip naikintiniems asmenims. Kol Vokietija dar paisė Versalio suvaržymų, SSRS padėjo jai kurti karo aviaciją, teikė slaptus poligonus lakūnų mokymams. Vokiečių slaptosios tarnybos atsidėkodamos parūpindavo ,,įkalčių“, kad Stalinas galėtų naikinti savo konkurentus. Tuo pat metu ideologai griaudėjo vieni prieš kitus, kvailindami ir savo tautas, ir tarptautinę viešąją nuomonę. Bet atėjo laikas tapti atvirais sąjungininkais. Juk „socialistai“! O ,,darbo“ partijų (Arbeitspartei) priešininkai – kapitalu nutukę plutokratai, buržujai. Bendras klasinis priešas.

Pirmuoju ženklu ir iniciatyva šią kryptimi laikomas J.Stalino pranešimas XVIII VKP(b) suvažiavime 1939 m. kovo 10 dieną.

,,Tarybų tautos“ vadas jame tebekartojo užkeikimus prieš kapitalistinį imperializmą kaip viso blogio šaltinį, o imperializmas jau žengiąs kaip naujas pasaulio, būtent jo įtakos sferų ir kolonijų, persidalijimas. Pribrendo klausimas ,,iš naujo persidalyti pasaulį karo priemonėmis“ (J.Stalinas).
Naujasis pasaulinis karas, aiškino VKP(b) suvažiavime draugas Stalinas, jau prasidėjo, pokarinė taikos sutarčių sistema griuvo. ,,Karas suformavo naują padėtį valstybių tarpusavio santykiuose. Jis įnešė į santykius nerimo ir netikrumo atmosferą. Sugriovęs pokarinio taikos režimo pagrindus ir nušlavęs elementarias teisės sampratas, karas privertė abejoti tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų verte. Pacifizmas ir nusiginklavimo projektai palaidoti“.

Priminsiu, tai 1939 m. pradžia, ne 2014-ieji. Antai SSRS kariniai štabai jau 1938-aisiais turi išleistus strateginius Baltijos regiono žemėlapius, kuriuose vietoj nepriklausomų valstybių pažymėtos ,,Lietuvos SSR“, ,,Latvijos SSR“ ir ,,Estijos SSR“. Avansu, nė kiek nesivaržant. Taikos sutarčių sistema – 1920 m. ir vėlesnių nepuolimo – sovietų komisarams išties nebeegzistuoja, o kaltinimai žeriami jau kariaujančioms Italijai, Japonijai, Vokietijai. Tai ,,trys agresyvios valstybės ir jų pradėtas naujas imperialistinis karas“, sako draugas Stalinas. Abisinija, Austrija, Sudetai, tokie faktai. Vokietija ir Italija ,,bendromis jėgomis užgrobė Ispaniją“, visai nesiskaitydamos su „neagresyvių valstybių“ (be abejo, SSRS) interesais.

Tarp neagresyviųjų išvardijamos Anglija, Prancūzija, JAV, darančios agresoriams vieną nuolaidą po kitos. Atviras pasaulio ir įtakos sferų persidalijimas! Kalta klaidingoji nesikišimo politika. Ergo, reikia kištis. Nejau Sovietų Sąjunga liks nuošaly, neateis persidalyti kolonijų, kad ir priklausiusių Rusijai prieš karą Baltijos šalių?

Tai konkretus imperinis mąstymas vado kalbos potekstėje, kurį nesunku įžvelgti ir tekste.
Aišku, kad ,,SSRS negalėjo likti nuošaly“. J.Stalinas išvardina įvairias savo šalies sutartis: su Tautų Sąjunga (narystė ligi 1939 m. ), su Prancūzija, su Čekoslovakija, Mongolija, Kinija. Pamiršo apie sutartis su Baltijos valstybėmis, su Suomija ir Lenkija. Šią smulkmeną primenu skaitytojui, kuris įžvalgiai skaito ir kas pasakyta parašyta, ir kas praleista.

,, Mes už taiką, sako Stalinas, – su visomis šalimis, jeigu jos nemėgina pažeisti mūsų šalies interesų“. (Šių dienų Rusija galėtų lygiai tą patį skelbti apie santykius su Europos Sąjunga). O ,,visos šalys“ – tai ir Vokietija, jei suderintume interesus. Dvigubu smūgiu atsakysim karo kurstytojams, kurie mėgina pažeisti mūsų sienas; tad ir su kaimynais laikysimės taikingų santykių, jeigu jie elgsis taip pat, nepažeidinės, ,,tiesiogiai ar netiesiogiai, Sovietų valstybės sienų neliečiamumo interesų“.

Į šį vaizdelį jau patenka ir sovietų interesas prižiūrėti, kas klostosi už tų laikinų sienų, pavyzdžiui, Lenkijoje, Suomijoje, Baltijos valstybėse.

Išvardinti jų nebūtina, reikia mokėti skaityti. Vokiečiai mokėjo.

Čia ir Stalino partijos uždaviniai užsienio politikoje:

„stiprinti dalykinius ryšius su visomis (!) šalimis“ nebeskirstant į agresores ir neagresores,
„nesileisti įtraukiamiems į konfliktus“ ; tegul kiti konfliktuoja, o Sovietų Sąjunga kol kas ,,visais būdais stiprins mūsų Raudonosios Armijos ir Raudonojo Karinio jūrų laivyno kovinę galią“ bei stiprins „tarptautinius draugystės ryšius su visų šalių dirbančiaisiais“ (t.y. su komunistinėmis penktosiomis kolonomis).

Berlynas pagavo ženklą, atsakė diplomatinėmis iniciatyvomis ,,stiprinti dalykinius ryšius“, pasiėmė Klaipėdą,o stiprinimas mažiau nei per pusmetį apvaisino dviejų diktatorių Nepuolimo sutartį su slaptaisiais protokolais, tad gretimų suverenių valstybių teritorijų pasidalijimą ir Antrąjį pasaulinį karą.

To neregėtai niokojančio karo pradžiai, apie kurią vis diskutuojama, dar siūlau detalių, kad ją geriau suvoktume.

Štai trys momentai, bemaž neminimi ir nenagrinėjami.

1. Viename slaptųjų rugpjūčio 23-osios protokolų kalbant apie Lenkiją pavartota frazė: jeigu lenkų valstybė kokiu nors pavidalu bus paranki ,,abišaliams interesams“, apie jos ribas spręsime vėliau. Reikšmė: ne pirmojo pasirašymo metu, nes tai dar ne iki galo sutarta. Galutinė Lenkijos dalybų linija su paties Stalino parašu išties nustatyta jau po kapituliacijos, rugsėjo pabaigoje. Hitleris iš pradžių galėjo turėti galvoje daliai Lenkijos žemių kokį nors, jei reiktų, hibridinį Slovakijos ar būsimosios Viši ,,respublikos“ Prancūzijoj variantą. Stalinas – pretekstą Anglijai ir Prancūzijai nešokti pernelyg į karą, mat gavus ,,kompromisą“, tariamai išgelbėjus taiką kaip Miunchene. Sutartis su marionetine, likutine pseudo Lenkija būtų legitimizavusi žemėlapio pokyčius. Tačiau to nesigriebta, Lenkijos nebeliko. Ją perskrodė nauja Vokietijos – SSRS siena.

Vilniaus atžvilgiu atskirai protokolu pripažįstamas Lietuvos interesas arba siekis, tad prisiminta jos atkakliai skelbta teisė į sostinę bei numatyta, kad Lietuvos Respublika ir Vilniaus kraštas nebus traktuojami atskirai, o vėliau urmu atiteks vienam kuriam užkariautojui. Lietuvai šiame etape atsisakyti gražinamo Vilniaus buvo visiškai neįmanoma tegul ir su pražūtingomis sovietų bazėmis. Iš J.Urbšio pastangų atskirti du susitarimus (Vilniaus ir bazių) Stalinas tik pasijuokė: atneškit jam žemėlapį! Su parašais...

2. Įvairiais atvejais, kartais sėkmingai, sovietai atskirdavo SSRS – Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartį kaip gana normalų dokumentą, kurį netrukus panaikinęs karas, o papildomuosius protokolus atkakliai neigdavo.

SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989 m. gruodžio 24 d. jau ir protokolai pripažinti, ,,atrasti“, ir jiems įkalta karsto vinis. Tačiau tai nereiškia, kad bazinė sutartis ,,atrodė lyg ir normali“ (N.Černiauskas, žr. anksčiau). Jos antrasis straipsnis nustatė, kad naujosios sąjungininkės nepadės ,,trečiajai šaliai“ atsidūrusiai karo konflikte su viena iš jų. Sąmokslininkai, t.y. šalys signatarės, skaidriai žinojo, kad kalbama konkrečiai apie Lenkiją. Sovietai įsipareigojo jai nepadėti, atrišo Hitleriui rankas.

3. Fiureris tebemanė, kad sutartys turi reikšmės, nors laikinai; tad reikalavo iš Stalino, kad draugystė su įsipareigojimu negelbėti Lenkijos būtų ratifikuota dar neprasidėjus karui. O šio pradžia suplanuota rugsėjo 1-ąjai, vos savaitė po ,,komunacių pakto“ (taip taikliai vertino britų spauda). Stalinas pritarė datai, sušaukė net vasaros atostogų metu neeilinį savo pseudoparlamento posėdį ir ratifikavo! Paskutinę dieną prieš užpuolant, rugpjūčio 31-ąją... Jam aiškiai rūpėjo, kad Hitleris nesuabejotų, pultų kaip numatyta; tuomet jis, Sovietų Sąjungos vadas, kiek luktelės, kad Hitleris vienas liktų kaltas. Pasaulyje masė naivuolių, kurie ligi šiol tiki: Hitleris agresorius, o Stalinas, ,,pamatęs kas vyksta“, pasirūpino savo nauda.

Gražių spalvų prideda galutinė nugalėtos Lenkijos parceliavimo bei dviejų agresorių sienos ir draugystės sutartis, pasirašyta vėlgi Maskvoje, 1939 m. rugsėjo 28 d., iškart įsigaliojusi. Abi signatarės vadina save imperijomis. Lietuvai dar egzistuojant ir nežinant apie nuosprendį, ji jau „pervedama“ iš Vokietijos į Sovietų Sąjungos sferą. Tą Stalinas ir parodė J. Urbšiui.

Tiek faktų apie sovietines legendas, pavyzdžiui, apie Stalino siekį kartu su Hitleriu, užtikrinti tautoms ,,taikią egzistenciją“ . Dabar tai vadinama Rusijos ,,priverčiamąja taika“.

Sutartis, pasirodo, gali būti ir yra mobili. Tai susiję su struktūra. Jos pamatinė dalis dėl ,,nepuolimo“ ir mobilioji – slaptieji protokolai dėl puolimo. Ši neskelbtina ir keičiama, papildoma po stalu pagal reikalą. Tad visas tęsiamas procesas yra viena sutartis, o ne kažkas su priedais. Naujovė - sutarties mobilumas.

Sienų (arba tarpusavio sienos) ir draugystės sutartis, marodierių pasirašyta mėnesiu vėliau ant Lenkijos lavono, tai vėlgi ne atskira, o anos karo sutarties tęsinys. Ką darom toliau, didieji vadai.
Be to, kai jie pasirašo avansu, kas įvyks regiono ,,teritorinės – politinės pertvarkos atveju“, t.y. jeigu kažkodėl įvyks ši jų numatoma ,,pertvarka“, žodelis ,,jeigu“ savaime išnyksta. Jie pasirašo, kad pertvarka įvyks.

Sienų ir draugystės sutartyje jie jau nebėra pertvarkos vykdytojai. Ligšiolinė Lenkijos valstybė tiesiog ,,iširo“, ką padarysi.

Mūsų balsas pasauly nedidelis, bet nors patys kalbėkim aiškiai. Maskvos dvaro istorikai vis vien dirbs savo darbą už trisdešimt sidabrinių, ginčytis nėra prasmės, o Kremliaus politikai toliau kalbės mitologines nesąmones, kuriomis patys netiki. Vargšai.

Savo ruožtu, visa 1939 m. Maskvos sutarties su tęsiniu istorija atspindi blogąją totalitarinių imperijų praktiką, kuri šių dienų Europoje neturi kartotis.