Apstu pavyzdžių, atskleidžiančių jo vienpusišką ir iškreiptą požiūrį į pasaulį. Tačiau labiausia kelia nerimą jo požiūris į Rusiją. Vladimiras Putinas pavertė savo šalį pajamomis iš naftos maitinama kleptokratija, valdoma slaptosios policijos banditų ir jo bičiulių, skelbianti vis pragaištingesnę ideologiją, kupiną priešiškumo Vakarams, klerikalizmo ir nacionalizmo.
Idealistiškas politikos priešgyna, koks yra ponas Corbynas čia tikrai rastų kuo skųstis. Neapykantos kupinos militaristinės propagandos kalbos, užvaldžiusios žiniasklaidą, kuri yra daugiausia valstybinė. Teismų sistema – tik imituojama. Gėjai persekiojami, sekuliarumo šalininkai – marginalizuojami, istorikai – cenzūruojami. Vagystės – stulbinamo masto: šimtai milijardų dolerių atimami iš Rusijos žmonių ir nukreipiami į tarptautinės finansų rinkos tamsius užkaborius. Tačiau jis neišsilaikytų nė savaitės. Rusijos režimas yra begėdiškai autoritarinis: kritikai rizikuoja būti sumušti, nuteisti kalėti, prievarta išsiųsti į psichiatrijos kliniką, ištremti arba (kaip mano draugas Borisas Nemcovas) nužudyti.
Dar blogiau, kad Rusija yra tikra imperija. Ji engia savo etnines mažumas, trypdama jų kalbą ir kultūrą. Ji grobia žmones kitose šalyse, tokius kaip Estijos kovotojas su nusikalstamumu Estonas Kohveras, kuris, išnagrinėjus suklastotą bylą, praeitą savaitę buvo nuteistas kalėti 15 metų. Kai kada ji tiesiog žudo savo oponentus užsienyje – kaip Aleksandrą Litvinenką, nunuodytą radioaktyvia medžiaga Londono gatvėse 2006 metais. Ji taip pat atakuoja kitas šalis, iš kurių vėliausia auka tapo Ukraina.
Tiesa yra šiek tiek sudėtingesnė. Barackas Obama nori, kad branduolinių ginklų būtų atsisakyta. Rusija to nenori. Ji reguliariai primena pasauliui turinti branduolinį arsenalą ir esanti pasiruošusi jį panaudoti. Amerika stengiasi mažinti savo karinį vaidmenį Europoje; Rusija sparčiai persiginkluoja, rengdama agresyvias ir slapias karines pratybas, kuriomis siekia įbauginti savo kaimynes. Atspėkite, prieš kurią šalį šiaušiasi ponas Corbynas?
Neseniai per „Twitter“ paklausiau pono Corbyno, kodėl jis, nors yra nusistatęs prieš imperializmą, nesugeba suprasti tokių šalių kaip Ukraina. Kaip nenuginčijamai parodė velionis grandas Robertas Conquestas, sovietų imperijos pavergtosios tautos patyrė tokią barbarybę ir priespaudą, su kuria gali lygiuotis tik žiauriausi Europos kolonijinės istorijos epizodai. Aišku, kad tos šalys turėtų būti nusipelniusius ne vien užuojautos, bet ir pagarbos – ypač tų, kurie yra pratę užjausti silpnesnius.
Tačiau iš Corbyno sekėjų jos užuojautos nesulaukia. Jų nuomone, visa kaltė tenka NATO – dėl jos plėtros ir Rusijos provokavimo. Jie nesuvokia, kad kitos šalys, tokio kaip Lenkija ir Baltijos valstybės po Sovietų Sąjungos subyrėjimo troško kiek įmanoma greičiau įstoti į NATO, nes bijojo (kaip paaiškėjo, pranašingai), kad Rusijoje į valdžią vieną dieną ateis toks žmogus kaip ponas Putinas. Dabar Rusija prie jų kabinėjasi – kaip ir prie Švedijos bei Suomijos, kurios nėra NATO narės.
Ukrainiečiai nori laisvės, teisingumo, klestėjimo, orumo ir padoraus gyvenimo, kuriuo mėgaujamės mes, Vakarų šalių gyventojai. Kad tai pasiektų, jiems reikalinga narystė Europos Sąjungoje, suteikianti prieigą prie vieningosios rinkos ir leidžianti modernizuoti savo viešąjį valdymą, taip pat narystė NATO, kad šalis užsitikrintų realų saugumą. Britanijos kairiųjų akimis, tokie siekiai yra neatleistinas akibrokštas. Ukrainiečiai turėtų suvokti, kad Vakarai yra apgaulė ir grėsmė. Užuot puoselėję kitokias viltis, jie turėtų išmokti mylėti savo likimą Rusijos šešėlyje.
Kaip būtų galima pasakyti George'o Orwello naujakalbe, ukrainiečiai yra nežmonės, o Ukraina – nešalis. Mano klausimas buvo neklausimas, o ponas Corbynas į jį dar neatsakė.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.