Saldusis kūdikėli Jėzau (rašau kol dar Lietuvoje neįvesta šariato teisė ir dar galima garsiai kalbėti apie Jėzų), kiek visko ir kiek daug prirašyta. Priimsi pabėgėlius – įsileisi teroristus, nepriimsi – paremsi teroristus. Pabėgėlius reikia priimti, nes patys bėgom į Ameriką, jų nereikia priimti, nes į Ameriką ne to bėgom. Priimkim tūkstančius pabėgėlių ir suteikim šansą ekonomikai. Priimkim tūkstančius pabėgėlių ir suteikim šansą ISIS valstybei. Pabėgėliai nėra didelė Lietuvos problema, nes niekam mes neįdomūs. Pabėgėliai nėra didelė Lietuvos problema, nes niekam mes neįdomūs ŠIANDIEN.
Virš galvų sproginėjančios abiejų pusių propagandinės bombos primena Antrojo pasaulinio karo metais Liuftvafės mėtytus lankstinukus „Bei žida politruka, roža prosit kirpiča“. Jos sproginėja taip garsiai, kad turbūt net ir užsimerkęs jau gali matyti į smegenis įkaltus vaizdinius – paskendusį berniuką paplūdimyje arba pabėgėlių suniokotas traukinių stotis, motiną su kūdikiu vežimėlyje arba jau keliamas juodas ISIS vėliavas. Propaganda kaip „Matricos“ filme – išsirink tabletę ir gauk į smegenis vaizdus, kuriais nori tikėti. Tik problema, kad „Matricoje“ buvo galima pasirinkti raudoną tabletę ir sužinoti teisybę, o šioje istorijoje abi propagandos siūlomos tabletės yra mėlynos.
Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių išrašytų žodžių yra labai skirtingi, bet tuo pačiu turi du bendrus vardiklius:
2. Propaganda daro savo juodą darbą. Viešojoje erdvėje dominuoja tik dvi nuomonės – tu esi prieš pabėgėlius, vadinasi, ultradešinysis radikalas ksenofobas, arba tu esi už pabėgėlius, vadinasi, ultrakairysis liberalas leftistas. Ir visuomenė tvirta ranka stumiama arba į vieną, arba į kitą pusę. Vidurio, kuriame būtų galima tikėtis konstruktyvios diskusijos ir toliaregiškos strategijos kūrimo, nebelieka.
Mėlynajame kampe Biržų meras Valdemaras Valkiūnas, kuris priimtų pabėgėlius tik po to, kai būtų išprievartautas. Rimta sąlyga, kaip mėgstama sakyti, seems legit. O raudonajame – Birutė Vėsaitė su vištos koja pakeverzotu plakatu „Mūsų namai – jūsų namai“?
Ir aplink ringą kaip tos gražuolytės su raundų numeriais laksto artėjančių rinkimų kvapą užuodę politikai, stūgaujantys elektoratui patinkančius dalykus.
O ką daryti man? Ką daryti, jei aš nenoriu būti nei ultrakairysis, nei ultradešinysis? Jei man nepakeliui su egzaltuotomis pasaulio gelbėtojomis, aikčiojančiomis, kaip jos priims pabėgėlius į savo namus (žinoma, ne visą šeimą, gal kokį vieną vaikutį, argi jis ne žavus, tamsiaodis, garbanotis, paimkim – bus draugas mūsų jorkšyrei Belutei)?
Jei man nepakeliui ir su grynosios Lietuvos gynėjais arijais, cituojančiais rusišką spaudą apie baisiuosius pabėgėlius ir gąsdinančius, kad jei ne kitais metais, tai po trijų metų vėliausiai visos moterys Lietuvoje vaikščios su burkomis?
Ką daryti, jei man nepatinka idiotišku klausimu „o tu ar priimsi pabėgėlį“ pjudomi valstybės vadovai ir ministrai, kurie rausta kaip prasikaltę mokinukai ir lemena apie tai, jog „svarstytų“, „tartųsi su šeima“, „sodo darbams gal ir reikėtų“?
Ką daryti, jei į tą patį klausimą pats atsakyčiau – „tikrai nežinau“? Nes nemoku parašyti teisingo atsakymo lygčiai, kurioje beveik vieni nežinomieji. Ir todėl mane baugina abiejų ringo pusių kovotojai, kuriems viskas yra aišku ir paprasta.
Pirminė lygties sąlyga aiški – pirmajame etape priimsime 1105 pabėgėlius. Neapsigaukime, tai pirmasis etapas. Ruoškimės jam ir strateguokime tolesnius veiksmus.
Todėl aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, noriu:
1. Matyti, kaip mūsų balsais renkami šalies vadovai sparčiai kuria pabėgėlių priėmimo strategiją;
2. Dalyvauti viešose diskusijose ieškant geriausio sprendimo;
3. Matyti parengtą ir įgyvendinamą visuomenės švietimo planą. Ypač tose vietovėse, kur kiekviename kampe tūno po baubą, o žmonių galvose Eritrėja yra į dešinę ir tiesiai nuo Kasiopėjos;
4. Žinoti, kad yra centrinė institucija ar štabas, atsakingas už pabėgėlius ir jų integraciją, o atsakomybė nebus permetinėjama nuo ministerijos ant ministerijos;
5. Žinoti, kokie žmonės atkeliauja į mano šalį, kur ir kaip jie gyvens, kokiomis sąlygomis bus integruojami į visuomenę, kokius turi įgūdžius ir kuo gali patys būti naudingi Lietuvai, jei jau nuspręs čia likti;
6. Žinoti, kuo aš galėčiau prisidėti, jei centrinis štabas nuspręstų, jog parengtame plane reikalinga ir savanoriška piliečių pagalba.
Deja, turbūt noriu per daug, nes viso to kol kas nematyti nė su žiburiu, o vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pasvarstymai, kad „reikia pabandyti, o tada jau žinosime, ar tai bus sėkmės ar nesėkmės istorija“, švelniai tariant – neįkvepia. Man nepatinka, kai mano šalies valdžia tiesia man ranką ir sako – „maukimės kelnes, užsimerkim ir op, op į dilgėles. O gal ten pienės?“.
Padėtis kaista. Ringo kariūnai jau maunasi pirštines, spygauja populistai.
Nagi, Lietuvos vadovai – neužsidarykit savo bokštuose, nespręskite tyliai ir lėtai kabinetuose, nekartokite vėl ir vėl komunikacijos klaidų. Nors kaip sakė žymusis karo vadovas Suvorovas – „repetitio est mater studiorum“
Nagi, Lietuvos vadovai, kaip sakė žymusis atlikėjas Filipas Kirkorovas – stokitės ir veskite. Bent jau kryptį parodykit (tik ne tą, kurią siūlė Jurgis Krasnickas). Negi artėjantys 2016-ieji jus paralyžiavo ir nesėkmė yra apibrėžiama pagirių kamuojamo rinkėjo pasvarstymu – „ne, už šitą nebalsuosiu, priveš čia juočkių, kaip ten Valdemaras sakė, po to dar išgvaltavos mane“?
Nes dabar bene vienintelis politikas, pateikęs apgalvotus ir diskusijoms parengtus pabėgėlių integracijos pasiūlymus yra Valentinas Mazuronis.
Pats negaliu patikėti, bet, taip, aš tai pasakiau. Darbo partija yra ta, kuri įvertina padėtį, teikia kompleksinius pasiūlymus ir kviečia blaiviam pokalbiui. Nors paskutinis punktas partijos rinkėjui gali ir nepatikti.
Laikas tiksi. Tuoj pasigirs gongo dūžis. Bet dar vienos kautynės be taisyklių Lietuvai yra reikalingos tiek pat, kiek Abrahamui Linkolnui buvo reikalingas noras pravėdinti smegenis ir vakare ramiai pažiūrėti pjesę.
Haiku
Gvaltavok merą
Padėki pabėgėliams
Every little helps