V. Dumbliauskas. Ko V. Putinas lenda į Siriją?

Rugsėjo mėnesį pasaulinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Rusija aktyvina savo karinę veiklą Sirijoje. Užfiksuoti rusų kariniai laivai, plukdantys kareivius ir ginkluotę į Siriją. Savo ruožtu Bulgarija uždraudė rusų lėktuvams kirsti jos oro erdvę, nes, anot bulgarų, rusai į Siriją gabena ne humanitarinę pagalbą, o ginklus.

Ko V. Putinas lenda į Siriją? Juk turėtų užtekti problemų su Ukraina, kur tikrai negalima sakyti, kad jis kažką laimėjo. Krymą užgrobė, tačiau Donbase įklimpo taip, kad pirmyn eiti nepajėgia, o atgal trauktis negali, nes bus pasmerktas savo gerbėjų Rusijoje.

Analitinėje žiniasklaidoje sklando ne vienas aiškinimas, kodėl Rusija aktyvina karinę veiklą Sirijoje. Dažniausiai tie aiškinimai papildo vienas kitą, nors yra ir tokių, kurie vieni kitus atmeta. Pradėti reikėtų nuo bene labiausiai minimos priežasties – kad V. Putinas bandys siūlyti pagalbą Vakarams kovoje su „Islamo valstybe“, pabrėždamas Rusijos svarbą šioje kovoje. Mainais už tai esą bus reikalaujama sušvelninti sankcijas ir apskritai palikti Ukrainą Rusijos įtakos sferoje.

Antroji priežastis papildo pirmąją – Rusijai naudinga dar labiau destabilizuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose, kad pakiltų naftos kainos, nuo kurių priklauso šalies biudžeto būklė. Jau pasirodo pranešimų, kad kai kuriuose Rusijos regionuose nemokamos algos biudžetinių įstaigų darbuotojams, nes nėra pinigų.

Trečioji priežastis – V. Putinas siekia aštrinti situaciją Sirijoje tam, kad dar labiau padidėtų pabėgėlių srautas į Europą, taip atkeršijant europiečiams už sankcijas. Kremliaus nekontroliuojamoje rusakalbėje žiniasklaidoje teko rasti net teigiant, kad Rusijos agentai finansuoja dalies pabėgėlių kelionę į Europą.

Ketvirtasis aiškinimas – V. Putinas siekia bet kokia kaina išsaugoti Sirijos prezidento Bašaro Asado režimą, nes tai paskutinė Rusijos atrama Artimuosiuose Rytuose, gyvuojanti dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai Siriją valdė dabartinio jos prezidento tėvas Hafezas Asadas. Sirijos uoste Tartuse jau daug metų veikia Rusijos karinė bazė, kurios praradimas būtų didelis smūgis rusų vaidmeniui tame regione.

Šį aiškinimą papildo penktasis apie asmenines V. Putino baimes. Ne vienas rusų analitikas teigia, kad V. Putiną labai išgąsdino „arabų pavasaris“, Muamaro Kadafio nužudymas, todėl 2012 m. jis grįžo į prezidento postą, supratęs, kad silpnas D. Medvedevas jo neapsaugos. Dabar gi seno Rusijos draugo B. Asado gelbėjimas V. Putinui yra principo reikalas.

Šeštasis aiškinimas savotiškai nubraukia pirmąjį, nes, anot jo autoriaus, V.Putinas visai nesiruošia kovoti su „Islamo valstybe“. Jam daug svarbiau yra jo reitingai šalies viduje. Kadangi Ukrainoje pasigirti jau nėra kuo, V. Putinas turi padaryti ką nors įžūlaus, kas labai patiktų prie televizorių sėdintiems rusams, manantiems, kad Rusija vėl tampa reikšminga valstybė, vadovaujama stipraus prezidento.

Septintasis aiškinimas taip pat paneigia pirmąjį. Pagal jį, V. Putinas irgi nesiruošia kovoti su „Islamo valstybe“ ir taip gerinti santykius su Vakarais. Priešingai, stiprindamas savo karinį dalyvavimą Sirijoje, jis eilinį kartą Vakarams rodo, jog siekia pariteto santykiuose su Amerika: jei amerikiečiams buvo galima įsiveržti į Iraką, tai ir Rusijai galima veikti Sirijoje taip, kaip jai naudinga.

Šis pariteto santykiuose su Amerika siekimas kyla iš nepilnavertiškumo komplekso, kuris kamuoja ne tik V. Putiną ir jo generolus, bet nemažą rusų visuomenės dalį. Kažkada Sovietų Sąjunga ir Amerika buvo dvi didžiausios ir svarbiausios pasaulio galybės, nuo kurių tarpusavio santykių priklausė pasaulio raida. Ir Kremliaus režimas, ir dalis rusų niekaip nenori pripažinti, kad tie laikai negrįžtamai praėjo.

V. Putino režimo galo laukiantys rusų intelektualai mano, kad Sirija bus antrieji (šalia Ukrainos) spąstai šiam režimui, iš kurių jis sveikas neištrūks (kaip kad negali ištrūkti iš Ukrainos). Toks optimizmas gal ir per didelis, tačiau ekonomiškai silpstančiam režimui karinė avantiūra užsienyje sveikatos tikrai nepridės.