Reakcija išreiškiama ne paramos forma, ne skiriamų lėšų dydžiu, bet kaltinimais ir kritika neįsigilinus į projekto įgyvendinimo esmę. Kažką, kažkur išgirdusi ar perskaičiusi, ministrė viešai paskelbia nepritarianti vaikų namų statybai.
Pirmiausia, Vilniaus rajono savivaldybė nestato vaikų namų, o Šeimos ir vaiko gerovės centrą su SADM palaiminimu.
Antra, savivaldybė nuolat susidurdama su vaikų apgyvendinimo globos namuose vietų problema, ieško būdų sukurti saugias, namų ir šeimos aplinkai artimas sąlygas vaikams, likusiems be tėvų globos. Nes labai svarbu, anot SADM vadovų ir tarnautojų, „kad pagalba vaikams būtų suteikiama arčiau jų gyvenamosios vietos, būtų išsaugoti biologiniai ryšiai su vaikui artimais žmonėmis bei jo aplinka.“
Trečia, nesulaukusi finansinės paramos iš ministerijos, savivaldybė nusprendžia problemą spręsti savo biudžeto lėšomis, o projektą (net techninį) nuo 2012 m. buvo derina su SADM.
Projektas pradėtas rengti vadovaujantis galiojančia HN 124:2009 „VAIKŲ SOCIALINĖS GLOBOS ĮSTAIGOS: BENDRIEJI SVEIKATOS SAUGOS REIKALAVIMAI“, skyrius IV. Bendrieji reikalavimai, pagal kurių 10 p. „Vaikų socialinės globos įstaigose, išskyrus vaikų su negalia dienos socialinės globos centrus, vaikų socialinė globa organizuojama šeimyniniu principu, kai vaikai gyvena šeimynomis ne daugiau kaip po 12 vaikų.
Pagrindinė iš SADM specialistų pateiktų pastabų buvo ta, kad būtų siekiama, jog nuo 2015 metų vaikų globos įstaigų šeimynose vaikų skaičius būtų ne didesnis kaip 8 vaikai (LR SADM ministro 2007-10-11 įsakymas Nr. A1-282 ,,Dėl Vaikų globos įstaigų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“) . Ir į tai atsižvelgta. Šio centro patalpos (atskiri nameliai) veiks šeimyniniu principu, bus kuriamos šeimynos globojančios ne daugiau kaip po 8 vaikus. Naujas projektuojamas 4 pastatų kompleksas bus vieno aukšto, be rūsių, su garažu vienam automobiliui. Trys pastatai bus atskiri gyvenamieji dvibučiai namai, skirti gyventi po dvi šeimas. Vienos šeimos patalpos: tambūras, holas-rūbinė, 4 kambariai, skirti gyventi po 2 vaikus, tualetas, vonios kambarys, šeimos svetainė, virtuvė, skalbykla, globėjų patalpa. Kiekvienas namelis turi atskirą geoterminį šildymą.
Teritorijoje suprojektuota: atnaujinama futbolo aikštelė, aplink ją įrengiamas bėgimo takas, greta universali žaidimo aikštelė, kuri skirta ir Geisiškių bei Airėnų kaimų gyventojams siekiant bendruomeniškumo, integracijos, bendradarbiavimo. Numatytos erdvės daržui, sodui, vaikų darbo įgūdžiams ugdyti.
Taip pat siekiant maksimaliai ir efektyviai išnaudoti infrastruktūrą ir vienoje vietoje nesutelkti daugiau kaip 30 globojamų vaikų, plečiamos centro veiklos kryptys, kurių rajone trūksta.
Planuojama teikti socialinę pagalbą į krizinę situaciją patekusioms šeimoms; tėvystės įgūdžių stokojančioms šeimoms; nepilnametėms motinoms ar besilaukiančioms nepilnametėms iš socialinės rizikos šeimų; šeimoms, auginančioms vaikus, turinčius emocinių ir elgesio sutrikimų. Vykdyti globėjų (rūpintojų) ir įtėvių įvadinius ir tęstinius mokymus, konsultavimą, vykdyti švietėjišką veiklą.
Ar ministrė su tokiais tikslais susipažino? O gal nuvykusi į vietą buvo? O gal paprasčiausiai reikėjo savo pavaldinių paklausti, kurie derino ir visaip šį projektą tobulino? Kam taip gilintis! Lengviausia viešai kažką “ pareikšti“ ir audringai imituoti veiklą. Suprantama, kad vaikų globos klausimai ne ministrės „arkliukas“.
Nes realūs pokyčiai šioje srityje prasidėjo tik šiais metais, po didžiųjų skandalų SADM pavaldumo globos įstaigose, pasipiktinus neveikimu ir visuomenei, ir Prezidentei. Ir šį kartą ministrė viešai paprieštaravo pati sau. Apkaltino tuos, kurie realiai sprendžia problemas, ir būtent „įsigyvena į šių vaikų problemas ir leidžia jiems užaugti bendruomeninėje, šeimyninėje aplinkoje“ (pagal A. Pabendiskienę).