Kaip ir bet kurią kitą proto įtampos reikalaujančią diskusiją, taip ir ginčą dėl Darbo kodekso liberalizavimo bei naujojo socialinio modelio žaibiškai pavertėme cirku su nusišėrusia dvesiančia meška ir klounų a la profbosai širdį veriančiais klyksmais.
„Mes – ne vergai“, „Bado žaidynės: jau greitai jūsų darbe“, „50 skurdo atspalvių“, „Baudžiavai darbe – ne!“ „Darbo kodekso liberalizavimas – kelias į vergovę“.
Pastarasis plakatas – jei tik profsąjungų veikėjai būtų bent politiškai raštingi – kairiųjų mitinge išvis neturėjo būti iškeltas. Mat taip – „Kelias į vergovę“ – vadinasi liberalizmo klasiko F.Hayeko veikalas, pagrindęs, kad būtent tokie socialistų darbeliai galiausiai ir atveda į visuotinę vergovę.
Och, ach, tralialia stilius rodo, kad nei profsąjungų šūkių turinys, nei mitingo kalbos, nei darbdavių kontrargumentai Seimo sprendimui neturės įtakos. Kovą dėl priplėkusio sovietinio Darbo kodekso (ne)pakeitimo atitinkančiu XXI a. realijas laimės tie, kurie garsiau žviegs ir paleis tirštesnę dūmų uždangą.
Respect profsąjungoms – jos nupiešė ne mažiau kraupų paveikslą už tą iš Senojo Testamento, kuriame vaizduojama dauba su barškančiais tūkstančių žmonių kaulais ir kaukolėmis. Pasiklausius profsąjunginių šūkių – brrr, kūnas pagaugais nueina net tiems, kurie keliskart buvo atleisti iš darbo. Apie tuos, kurie to niekada nepatyrė, baisu ir užsiminti.
Kaip naujuoju Darbo kodeksu gąsdina profsąjungos?
1. Ne – darbo užmokesčio mažinimui! 2. Ne – darbuotojo, įspėjus tik prieš 3 dienas, atleidimui! 3. Ne – išeitinių išmokų ir įspėjimo terminų mažinimui! 4. Ne – maksimalios darbo laiko savaitės ilginimui iki 60 valandų! 5. Ne – terminuotų darbo sutarčių įvedimui nuolatinio pobūdžio darbui! 6. Ne – atostogų už darbo stažą panaikinimui! 7. Ne – darbo stažo pensijai gauti ilginimui penkeriais metais. 8. Ne – darbuotojų auginančių vaikus garantijų mažinimui! Ne - profesinių sąjungų veiklos suvaržymui!
Kas „prieš“? Visi „už“, kai darbdaviai ir valdžia taip ruošiasi mūsų kailį dirti! Bėda, kad visi tie šūkiai – tik lakios profsąjungų bosų vaizduotės kūrinėliai. Vieni – laužti iš piršto (ypač apie maksimalią darbo savaitę iki 60 valandų), kiti – netikslūs arba tikrai nevienareikšmiški.
Ypač juokingas tų atodūsių 9-asis punktas. Mat profsąjungoms priklauso vos 8 proc. šalies darbo jėgos – daugiausia mokytojai, policininkai ir kiti biudžetininkai bei kelių užsienio bendrovių darbininkai. Kam čia ką nors varžyti, jei ir taip profsąjungų autoritetas toks žemas, kad žemiau jau nėra kur – bent jau ES. Jei nebūtų Trišalės tarybos, kur profsąjungų bosai kaip lygūs sėdi prie to paties stalo su darbdavių ir valdžios atstovais, jos jau būtų išnykusios. Iškart, kai tik pasidalijo, išsidraskė, o kai kur ir nugvelbė mūsų sanatorijas ir poilsio namus.
Taigi iš visų prie Seimo iškeltų profsąjungų šūkių rimčiausias buvo tas, kuriame moteris skelbėsi geidžianti bankininko G.Nausėdos. Pasičiupti solidų vyrą mūsų šalyje vis dar yra rimtesnis visų darbininkių siekis nei modernūs darbo santykiai. Visa kita – išmislai. Kaip sako žemaičiai, kas pakels karvei (profsąjungoms) uodegą, jei ne ji pati.
Štai 9 argumentai, kodėl būtina keisti Darbo kodeksą:
1. Dabartinis Darbo kodeksas – neveikiančių, neretai mistinių, pusiau sovietinių teiginių kratinys – nebeatitinka globalios XXI a. ekonomikos realijų. Net 66 proc. investuotojų kaip pagrindinę kliūtį investuoti Lietuvoje įvardija nelanksčius darbo santykius. Pagal darbo santykių lankstumo rodiklį, anot „Global Competitiveness“ indekso, Lietuva – tik 106-a tarp 144 valstybių. Net ES, kur niekas nepersidirba, palyginti su JAV ar Japonija, esame vos 21-i!
2. Gal ir ne stipriausias argumentas, bet nepaneigsi: Estija, prieš šešerius metus perėjusi prie lankstesnių darbo santykių, didina užimtumą. Nedarbas Estijoje pernai siekė 7,4 proc. – gerais 3 proc. mažesnis nei pas mus.
3. Dabartinio DK 144 str. draudžia darbuotojui dirbti daugiau nei 40 val. per savaitę, o vienos darbo dienos trukmė negali viršyti 8 darbo valandų. DK 152 str. sako, kad per dvi darbo dienas darbuotojas negali dirbti daugiau nei 4 val., o per metus – 120 val. viršvalandžių.
Taip yra šalyje, kurioje net 69 proc. įmonių trūksta kvalifikuotų darbuotojų! Yra žmonių, kurie nori dirbti ir užsidirbti, yra darbdavių, kurie už tai mokėtų, yra galimybė gauti daugiau pelno, didesnę algą ir sumokėti daugiau mokesčių, bet Darbo kodeksas tai draudžia! Kvailiau nesugalvosi.
Ar jums patinka tipai, kurie, kaip tas šuo ant šieno – nei pats ėda, nei kitam duoda? O gal profsąjungų bosai taip aršiai kovoja dėl to, kad ir dabar darbdaviai siūlo dirbti viršvalandžius, bet, tai darydami nelegaliai, privalo patepti profsąjungų bosus už tylą?
Apklausos rodo, kad 82 proc. šalies įmonių įdarbintų daugiau žmonių, jei joms leistų sudaryti terminuotas darbo sutartis. Garantuotų etatų būtų mažiau, o darbo vietų – daugiau. Apklausos rodo, kad ir 89 proc. darbuotojų dirbtų daugiau viršvalandžių už papildomą atlygį.
4. Naujasis socialinis modelis numato, kad sutrumpinus atleidimo iš darbo terminus, darbuotojas gautų didesnę bedarbio pašalpą ir būtų labiau motyvuotas greičiau susirasti darbą. Į vienus vartus? Atsakymas nėra vienareikšmis. Bet ar Darbo kodeksas yra tik tam, kad darbininkui būtų gerai bet kokia kaina? Net jei Lietuva dėl to tampa nekonkurencinga, taigi, kai blogai yra visiems kitiems?
5. Naujasis DK numato daugiau laisvės ir mažesnę administracinę naštą mažoms įmonėms, taip pat apibrėžia įvairesnes darbo sutarčių rūšis, o tai taip pat reiškia daugiau naujų darbo vietų.
6. Įvedus naująjį DK bus lengviau pradėti verslą. Mažinama administracinė ir biurokratinė našta. Paprastesnė darbo laiko apskaita. Mažesni kaštai, paprastesnė samdymo, o nepasisekus verslui ar prasidėjus krizei, ir atleidimo tvarka leistų drąsiau kurti naujas įmones ir samdyti daugiau žmonių, kai viskas eina kaip iš pypkės.
7. Laisvesni darbo santykiai reiškia, kad labiau bus apsaugomas ir žmogus, netenkantis darbo. Neįtikina? Iš tiesų toks teiginys skamba paradoksaliai. Iš kur optimizmas? Iš dabartinio DK įtvirtintos kraupios padėties. Su dabartinėmis popierinėmis garantijomis tik procentas atleidžiamų žmonių gauna išeitines išmokas, o 90 proc. išeina neva „savo noru“. Ar gali būti dar blogiau nei dabar?
Ar profsąjungos to nežino? Žino, bet joms tai, matyt, neįdomu, nes jos atstovauja tik 8 proc. darbuotojų, daugiausia biudžetininkų, kurie nepatenka į tuos kraupius 90 procentų. Naujajame DK dideles, bet tik popieriuje veikiančias garantijas pakeis mažesnės, užtat realios. Pvz., išmokos pagal stažą nebediskriminuos jaunesnių žmonių, o juk retas kuris dabar dirba įmonėje po 20 metų. Dar vienas svarbus momentas – minimalią algą jau būtų galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.
8. Naujasis DK leistų įmonėms mažinti kaštus, o sutaupytus pinigus panaudoti algoms didinti. „Investuok Lietuvoje“ tyrimas rodo, kad to paties nori ir darbuotojai – net 62 proc. apklaustųjų rinktųsi didesnį uždarbį, nei didesnes socialines garantijas.
9. Net jei nebūtų jokio darbo santykių reguliavimo net itin bjaurus darbdavys niekada neatleidinės darbuotojų šalyje, kurioje gerų darbuotojų kasmet vis labiau trūksta.
Štai tokie argumentai – „už“ darbo santykių reformas. Galima veikti, o galima kišti galvą į smėlį – juk ne pirmas kartas – ir toliau zysti: kad mūsų algos mažiausios Baltijos šalyse, o emigracija išsiurbia jaunus ir protingus.
Keičiame DK ir keičiamės ar ir toliau laukiame Jemelios ant krosnies stebuklo, kai nebereikės dirbti, bet vis tiek visi turtingai gyvensim?
Prezidentė sako, kad ji nepritars darbo santykių reformai, jei tam nepritars visi. Kada pas mus kam pritarė visi – ypač operetinės profsąjungos? Yra toks Merfio dėsnis (Atviraširdiškumo taisyklė), skelbiantis, kad išvengiantys permainų žmonės nesugeba išvengti blogų permainų. Čia apie Lietuvą.