Bažnyčia apsiribojo bendromis frazėmis apie maldas: o kaip kitaip, juk maldininkų antplūdis jiems ne mažiau mielas, kaip žiūrovų pilnos salės kitokių renginių atlikėjams. Meilė auditorijai nusvėrė rūpestį dėl santarvės valstybėje. Sovietmečiu daug prisidėjusi prie lietuvybės dvasios puoselėjimo, šįkart Bažnyčia iškeitė savo kaip vienytojos vaidmenį į laikiną regioninę sėkmę.
Jau savaitę trunkanti hierarchų tyla dėl mišių vietoj pamokų rodo, kad jiems neatrodo nederama, kad pavieniai kunigai tokiu būdu užsiima destrukcine veikla. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius demaršą su religiniu pamušalu pavadino Lietuvos šmeižimu.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija dievagojosi, kad ji nieko neorganizavusi, tik pritarusi idėjai. Kurgi ne – juk viskas gražiai išrašyta partijos tinklapyje. Tik ten kukliai nutylėta, jog LLRA paskutinius ketverius metus buvo Vilniaus savivaldybės valdančioje koalicijoje ir atsakingi už švietimą.
Pagarsinus šį faktą LLRA reiškiamas nepasitenkinimas švietimo padėtimi Vilniuje virstų savikritika ir savo blogo darbo pripažinimu. Tada LLRA lyderiams tektų vilktis ašutinėmis ir plakti save prieš nuviltus rinkėjus. Nenusiteikę tokiai aukai, jie verčiau pakreipė savo avelių dėmesį labai neapibrėžta kryptimi – Dievopi.
Rugsėjo streikininkai
Pabrėžta, kad streiką rugsėjo 2 d. organizuoja mokinių tėvai. Dalis jų susibūrę į tokias organizacijas, kaip Lietuvos lenkų mokyklų streikų komitetai, Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forumas, komitetai mokykloms apginti. Pagal pavadinimus atrodo, jog jiems labiau rūpi karas, o ne švietimas lenkų kalba vienintelėje pasaulio šalyje, kur – išskyrus pačią Lenkiją – galima gauti visą išsilavinimą nuo darželio iki universiteto lenkų kalba. Kitas klausimas, ką žmonėms su tokiu išsilavinimu veikti Lietuvoje, bet tai būtų atskira tema.
Turbūt didžioji J. Neverovičiaus nuodėmė LLRA vadų akyse buvo jo asmeninis pavyzdys, kad išsaugojęs savo tapatybę ir integravęsis į visuomenę Lietuvos lenkas gali sėkmingai užimti aukščiausias pareigas Lietuvoje. Sėkmės istorijų Valdemarui Tomaševskiui ir jo kompanijai nereikia
.
Pagarsėjusi J. Neverovičiaus išstūmimo istorijoje Renata Cytacka dabar yra europarlamentaro V. Tomaševskio padėjėja. Be to, ji pristatoma kaip Šalčininkų rajono lenkų mokyklų tėvų forumo pirmininkė. Vilniaus rajono tėvų komiteto pirmininkas yra Jaroslavas Tamašunas. Jo žmona – Seimo narė nuo LLRA Rita Tamašunienė. J. Tamašunas irgi yra europarlamentaro V. Tomaševskio padėjėjas. V. Tomaševskis mokinių streikui tik pritarė, o jį organizavo tėvų komitetai, bet ne LLRA.
Rugsėjo 1 d. spaudos konferencijoje, kur buvo aiškinama, kaip mokiniai melsis vietoj to, kad eitų į pamokas, dalyvavo Danuta Narbut kaip Vilniaus miesto tėvų forumo atstovė. Ši LLRA veikėja nuo 2013 pradžios dirbo Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, ir jos sferoje buvo švietimo, kultūros, socialiniai klausimai. Itin savikritiška moteris, kelianti į streiką prieš savo pačios darbo rezultatus.
Birželio akcija
Galbūt prisimenate, kad panašus streikas jau vyko Vilniuje šią vasarą. Tada, streikų komitetų sprendimu, birželio 3 d. tautinių mažumų mokyklose suolai turėjo būti tušti, o ryte vietoj pamokų numatytos pamaldos Šv. Dvasios bažnyčioje „už lenkų švietimo Lietuvoje išlikimą ir plėtrą“. Man rodosi, kad Dievo kompetencijoje yra kiti klausimai, o apie švietimą sprendžia valstybinės institucijos, bet toje parapijoje yra net kunigų, kuriems atrodo kitaip.
Birželio 1 d. pikete prie Vyriausybės rūmų į kovą šaukė tuometinis Rusijos tėvynainių koordinacinės tarybos pirmininkas, Socialistinio liaudies fronto vicepirmininkas Rafaelis Muksinovas, patekęs į Vilniaus savivaldybę per V. Tomaševskio rinkimų koalicijos sąrašą. Jo pavaduotoja tėvynainė Ela Kanaitė yra apdovanota paties tuometinio Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo.
LLRA tinklapio pranešime apie birželio 1 d. piketą minimas „streiko komitetų koordinatorius“ Albertas Narvoišas. Šis pilietis yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, bet jo manymu viena kitam neprieštarauja. „Streiko komiteto koordinatorius nėra oficialios pareigos, toks žmogus gali pagelbėti organizaciniame darbe, prisidėti, ir tiek“, sakė jis LRT laidai „Savaitė“.
Užkardyti preliudijas, kol nėra kraujo
Vienam Seimo nariui kilo klausimas, ar gali toks valstybės tarnautojas užsiimti streikų koordinavimu, ir jis kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją išaiškinimo. Atsakymas buvo fantastiškas: į klausimą, ar galima koordinuoti streikus, buvo atsakyta, jog nepakanka prielaidų vertinti A. Narvoišo veiklą organizuojant piketą (žr. citatą apie organizacinį darbą aukščiau). VTEK palaimino šį tarnautojo hobį, lauksime jo tolesnės veiklos vaisų.
Beje, VTEK pirmininkas Romas Valentukevičius jau minėtai laidai „Savaitė“ yra sakęs, kad jeigu „administracijos direktoriaus pavaduotojas yra streikų koordinatorius, tai jau yra pažeidimas“. Priėjus prie raštiškų reikalų, VTEK ėmėsi vertinti ne koordinavimą, o organizavimą, ir išrašė atleidimą galimam pažeidėjui. Jų paklausė apie vežėčias, o jie atsakė, jog akėčių nemato.
Tokie tautinių mažumų kurstymai be pagrindo arba su dirbtinai sukurtu pagrindu nėra nekalti ir nepavojingi spektakliai. Jie panašūs į vis kartojamas repeticijas, kurios palaiko mobilizacinę būseną. Reikalui esant, sutelkus atskirai repetuojančias grupes, yra iš ko sukelti tikrą koncertą, kuris papurtytų valstybę.
Priminsiu minėtam R. Valentukevičiui, jog kartu buvome Aukščiausioje Taryboje 1991 sausio 8 d. rytą, kai rūmus šturmavo suvežta rusakalbių darbininkų minia, o ją kurstė tarp žmonių įsimaišę kariško stoto vyrukai. Ši repeticija po kelių dienų peraugo į bandymą atlikti perversmą, virtusį sausio 13 d. žudynėmis.
