A. Užkalnis. Lietuvos kairieji, normalūs antisemitai

Nieko naujo neįvyko. Šis straipsnis bus apie dalykus, kurie yra žinomi.

Tiesiog Lietuvos kairieji ir politinio teisingumo frontas (tie, kas yra pažangūs, prieš patyčias, prieš ginkluotus problemų sprendimo būdus ir už tai, kad Rusijos ar kitų agresorių negalima erzinti) sureagavo tik taip, kaip jie gali reaguoti.

Ir taip, kaip gali reaguoti tik jie.

Kalbu apie latentinį kairiųjų ir kraujuojančiųjų širdžių antisemitizmą, kuris yra visiems žinomas dalykas Vakaruose. Žydai yra pernelyg sėkmingi, pernelyg atkaklūs, per daug nepriklausomi ir per daug nelinkę laikytis svetimų taisyklių, kad nesuerzintų tų, kurie galvoja, kad pasaulis turi būti tvarkomas pagal tingiausius ir labiausiai nevykusius.

Kažkada žydai vien savo buvimu erzindavo lietuvius valstiečius, kurie negalėjo susitaikyti su tuo, kaip kokio Samuelio parduotuvė, o gal ir bankas, lyg ir nei sėja, nei pjauna, o gyvena geriau, nei tie, kas dirba prie žemelės. Tai jiems atrodė labai neteisinga, o jų palikuonims atrodo ligi šiol.

Anų laikų antisemitai turėjo savo būdų atsiskaityti dėl neteisybės. Šiais laikais viskas labiau rafinuota ir elegantiška. Vakaruose šiais laikais kairiesiems yra gero tono požymis nemėgti žydų, vadinant tai „Izraelio politikos kritika“. Ir dar jie visada pridurs „šiaip prieš žydus nieko neturiu, net mano kai kurie geri draugai yra žydai“.

Antisemitai labai nemėgsta būti vadinami antisemitais, todėl jie visada pabrėžia, kad tai ne apie žydus, tai apie kažką kitą.

Žydų kritika jiems visada pateisinama: jie nėra silpni ir nuskriausti. Stipriuosius yra negėda ir paspardyti – tas pats galioja pramonininkams, bankininkams, įžymybėms, teisininkams ir bet kam, kas šiaip gauna didesnes pajamas.

Šiandien viskas elegantiška. Galima, pavyzdžiui, boikotuoti Izraelio mokslininkus kairiųjų dominuojamuose universitetuose, o galima rašinėti peticijas, kad žydų kareivis nebūtų Vilniaus mero patarėju.

Nes kairieji politinio korektiškumo kariai toleruoja visas nuomones, išskyrus tas, kurių netoleruoja. Jie geriau žino, ką jiems galima toleruoti.

Švento įniršio banga, pakilusi dėl naujojo Vilniaus sostinės mero patarėjo Danielio Lupshitzo, Izraelio gyventojo, kilusio iš Vilniaus, yra labiau nuspėjama, negu reguliarūs įrašai socialiniuose tinkluose iš plačiai žinomos skambučių centro vedėjos apie tai, kiek daug dar yra neuždraustų žmonių bukintojų ir patyčių propaguotojų, ir kaip lengvai jie „gauna mikrofonus“. Deja. Normalioje, civilizuotoje Vakarų šalyje jie jau seniai būtų gatvėje arba kalėjime.

Įniršis ir pretenzijos tokie skaidrūs ir taip glotniai nutrinti įgudusių lūpų, kad galima pagalvoti, jog skaitai kokios nors Vilniaus dailės akademijos auklėtinės raudas apie tai, kaip plinta patyčios, o Užkalnis jas propaguoja, ir paskui pasaulyje žudosi vaikai. Tuos tekstus man kas nors persiunčia vos ne kas savaitę (nelabai daug kas apie tai pagalvoja, tačiau man turint dešimtis tūkstančių sekėjų, kiekvieną sielos judesį apie mane vis tiek kas nors pastebi ir parodo man; jūs nieko negalite nuo manęs paslėpti, aš jus stebiu kasdien). Internete aš esu jau žanras pats savaime, kaip sovietiniais laikais buvo kapitalistai, klerikalai ir spekuliantai, pardavinėjantys rožes.
Dabar jie turi naują taikinį.

Meras pavadino savo pasirinkimą „gėrio riteriu ir šviesos kariu”, ir piktoji niurzgų gvardija nemanė, kad tai labai juokinga. Tiesą sakant, kad jų humoro jausmas toks, kad jiems paprastai niekas nejuokinga, išskyrus jų pačių bandymus juokauti (būtent todėl jie dažnai skundžia juokus teismams ir kitokioms institucijoms). „Šarangė varangė po stalu susirangė“ yra aukščiausia humoro kartelė, kurią jie priima. Visa kita jiems nejuokinga.

Peticijos tekstas yra grynuolis. Jį reikia skaityti ir gerti, kaip vyną. Girdi, naujasis mero patarėjas „atvirai demonstruoja agresiją, polinkį į smurtą ir pomėgį šaunamiesiems ginklams“ – normaliems kraujuojančių širdžių kairiesiems šie dalykai jau yra nuosprendis. Ypač pomėgis šaunamiesiems ginklams. Jei čia būtų ne Lietuva, o vienas Anglijos ar Amerikos rytų pakrantės universitetinių miestelių, būtų dar blogiau: ten galima apkaltinti net ir pomėgiu pernelyg galingiems automobiliams arba country muzikai.

„Netinka eiti mūsų miesto mero patarėjo pareigų“, sako jie ir reikalauja pasiaiškinti, kaip meras pasirinko šį patarėją, nors tuo pačiu pripažįsta, kad meras neturi prievolės aiškintis. Čia jų visada toks teisės supratimas. Jei uždrausta, tai negalima. Jei neuždrausta, bet vis tiek negalima, nes mums nepatinka.

„Kokios jo kvalifikacijos?“, klausia jie, ir iš klausimo jau girdėti, kad ir kokią kvalifikaciją nurodytum, jiems bus negana ir tikrai bus ne tai, ko jiems reikia. Tinkama kvalifikacija būtų nebent lyčių lygybės koledžas kur nors Afrikoje, įsteigtas už Europos Sąjungos pinigus ir pavadintas kokio nors mirusio marksisto vardu.

Manęs nuolatos klausia, kokia mano kvalifikacija rašyti, kritikuoti, recenzuoti, vertinti, vesti laidas, kalbinti, skaityti paskaitas ir skirti apdovanojimus. Aš niekada nesiaiškinu. Kuo daugiau aiškinies, tuo labiau jie nerimsta. Niekada nereikia teisintis ir kuo mažiau atsiprašinėti.

Labai tikiuosi, kad meras Remigijus Šimašius pasinaudos šia rekomendacija: jei tau suteiktos teisės, naudokis jomis. Nesiaiškink, visiems neįtiksi. Vilnius visais laikais buvo miestas, traukęs prieštaringus veikėjus su stipriais įsitikinimais, kalbėjusius garsiai ir ne visiems įtinkančius. Vilniaus Gaonas irgi ne visiems įtiko, jeigu ką.

Danielis Lupshitzas nieko nelegalaus nepadarė. Tikėti Dievą, pozuoti nuotraukose su šautuvu, šiurkščiai nutraukti oponentus, nesitaikstyti su kritika, diskutuoti pagal savo taisykles ar net naudoti keiksmažodžius nėra savaime nelegalu. Tai, kas nėra nelegalu, yra teisėta. Net jei tai kam nors nepatinka.

Danielis Lupshitzas gali išmokyti Vilniaus gyventojus gerų pamokų. Pavyzdžiui, apie tai, kad tolerancija apima nebūtinai tuos, kas jums patinka ir kudakuoja kartu su jumis. Vien dėl to jis vertas būti mero patarėju.