Pritariu, kad Europos Sąjunga turi būti solidari pabėgėlių krizės akivaizdoje, šalys turi dalintis tenkančia našta, bet tik ne tokiu būdu, koks dabar siūlomas ir bandomas vykdyti.
Dabartinis kelias beveik garantuotai baigsis visišku fiasko: išaugusiu socialinių, ekonominių ir saugumo problemų skaičiumi visose valstybėse ir dar didesniu pabėgėlių srautu Europai, tuo pačiu ir Lietuvai. Kaip kitaip gali viskas baigtis, kai aiškiai duodame signalą visai Afrikai ir Artimiesiems bei Vidurio Rytams, kad kiekvienas čia atvykęs gaus prieglobstį, piniginę paramą, butą ir darbą? Vykdydami dabartinį planą po kelių metų mes spręsime ne 1-2 mln. pabėgėlių klausimą, bet keliasdešimt kartų didesnį, nes staiga visi norintys gyventi geriau taps „pabėgėliais“ ir pareikalaus savo dalies.
Pirmiausia privalome sau pripažinti, kad nei ES, nei Lietuva nėra pasirengusi pabėgėlių krizei. Pripažinimas – pirmas žingsnis į pasitaisymą. Gal tai daugumai ir akivaizdu, bet kol tas garsiai nepasakyta, atrišamos rankos įvairaus plauko politikams eskaluoti temą, kelti chaosą, pačia blogiausia populizmo forma rinktis politinius taškus, bet iš esmės nepasiūlyti nieko, kad padėtų išspręsti problemą. Pripažinus reikia pakviesti visas politines ir nepolitines jėgas kartu išspręsti šią krizę, nes susidaro tokia situacija, kad kol vieni sprendžia – kiti tik vykdo ardomąją veiklą ir kritikuoja galvodami vien apie rinkimus. Toks kelias niekur neveda ir niekam nepadeda. Ypač pabėgėliams, kuriems paramą suskubo parodyti visi, bet sprendimų – nei vienas.
Darbo partijos pasiūlymas Lietuvoje steigti aukščiausiu lygmeniu (prie Vyriausybės) veikiantį naują Migracijos departamentą – ne šiaip sau. Tai sudėtinė dalis visų emigracijos ir imigracijos (įskaitant ir pebėgėlių) problemų sprendimo, kurios labai ilgai nebuvo sprendžiamos, bet kurių tolesnis ignoravimas gali reikšti katastrofą visai šaliais. Kol ginčijamės kuri ministerija čia atsakinga už tą ir aną – nieko nelaimime.
Dalis suskubo apkaltinti, kad taip tik siekiama išsaugoti šiuo metu naikinamą Migracijos departamentą prie VRM. Mano atsakymas – naikinkite. Ir kuo greičiau. Lygiagrečiai kurkime naują: iš naujų kadrų, su naujomis funkcijomis ir užduotimis, nes tokia institucija Lietuvai žūtbūt reikalinga ir kuo skubiau. Tik turėdami tokią, kuriai galėsime deleguoti visas su migracija ir pabėgėliais susijusias problemas ir kurios galioje bus koordinuoti visas su tuo susijusias ministerijas – tik tuomet turėsime viltį, kad šios problemos gali būti išspręstos.
Pripažinę situaciją tokią, kokią ji iš tiesų yra ir turėdami valdymo struktūrą (departamentą), kuri galės formuoti aiškią politiką ir koordinuoti visus darbus, galėsime spręsti krizę. Kaip ją spręsti? Pateiksiu savo pasiūlymą, kaip galima būtų spręsti šią krizę: griežtai ir paprastai, nes švelnaus būdo suvaldyti problemą aš nematau.
1. ES lygmeniu privalo būti sudarytas sąrašas šalių ar regionų, kurie šiuo metu yra karo zonose ir kuriuose žmonėms iš tiesų gresia mirtinas pavojus. Kalbant paprasčiau: aiškiai įvardinti šalis, kur krenta bombos ir miršta žmonės. Jeigu ES lygmeniu tai neįmanoma – tokį sąrašą gali sudaryti sau Lietuva ir pagal jį veikti.
2. Visus ES pasiekusius pabėgėlius būtina nedelsiant perkelti į specialiai tam įrengtas pabėgėlių stovyklas – negali būti nei kalbos apie laisvą jų judėjimą Šengeno zonoje. Tas neturi būti daroma žiauriais ar netinkamais metodais, taip pat privalo būti laikymąsi ir visų „Dublino“ taisyklių, kuriuos numato, kad nelegaliais sieną kirtęs migrantas privalo būti registruotas pirmoje valstybėje.
Pirmiausia to negalime leisti dėl saugumo sumetimų: apie riaušes, vagystes ir kitas nelaimes skaitome ir matome kiekvieną dieną, bet visų svarbiausia – terorizmo grėsmė. ISIS jau aiškiai pasakė, kad į Europą kartu su pabėgėliais keliauja ir jų infiltruoti kovotojai. Analitikai teigia, kad šiuo metu su pabėgėlių srautu jų pateko jau apie 4000. Kiek jų gali būti iš tikrųjų – nežino niekas. Jeigu leisime jiems laisvai judėti Bendrijoje – tai gali lemti dar nematyto masto išpuolius. Galu gale, jokiam ne ES piliečiui neleidžiame ES šalyse judėti laisvai ir nevaržomai: tam reikalingi asmens dokumentai, vizos – kodėl milijonams pabėgėlių turime daryti išimtis.
3. Nedelsiant pradėti vykdyti programą, kad kiekvienas sulaikytas pabėgėlis privalo būti patikrintas, nustatyta jo kilmė ir migracijos tikslas. Jeigu tai žmogus ne iš karo zonos (žr. 1 punktą) – jis nedelsiant turi būti grąžintas iš kur atvyko. Jei tai ne karo pabėgėlis – kodėl turėtume juo rūpintis lyg jis toks būtų? Ekonominiai pabėgėliai privalo būti grąžinti. Nori emigruoti į ES – yra tam taisyklės, kiekvienas pasaulio pilietis gali čia susirasti darbą, gauti leidimą gyventi ir dirbti. Jeigu kažkas sugalvojo tiesiog nelegaliai kirsti sieną ir bandyti savo laimę kitaip – kodėl turėtume tai leisti jeigu neleidome to daryti anksčiau? Tai sudėtingas uždavinys, netruks visi staiga tapti karo pabėgėliais, vaidinti persekiojamus ir t.t., bet atsakingos institucijos privalo kuo geriau atlikti šitą darbą.
4. Karo pabėgėliais – privalome pasirūpinti. Privalome taikyti „laikinosios apsaugos“ politiką. Pabėgėlių stovyklos turi atitikti aukščiausius standartus: maistas, vanduo, kanalizacija, švietimas, internetas ir t.t. Jeigu pabėgę į ES žmonės tikrai bėgo nuo karo – mūsų humanitarinė pareiga yra jiems padėti, bet padėti taip, kaip ir padedama karo pabėgėliams visame pasaulyje – jiems suteikiamas saugumas tol, kol jų šalis purtoma karo. Kai tik situacija ten stabilizuosis, privaloma pasirūpinti, kad jie saugiai grįžtų į savo tėvynę. Lygiagrečiai ES turėtų dėti visas pastangas kartu su Jungtinių Tautų Organizacija kuo greičiau spręsti konfliktus ir įvesti taiką, būtina sustabdyti karus ir leisti žmonėms grįžti namo.
Reaguodama į vis aštrėjančią situaciją Darbo partija parengė du pasiūlymus: 1. Suteikti įgaliojimus Seimui nustatyti priimamų pabėgėlių skaičių, atsižvelgiant į visus šalies ekonominius ir socialinius pajėgumus. Pabėgėliai – nacionalinio lygio klausimas, liečiantis visus, todėl tik tautos deleguoti žmonės gali priimti tokius svarbius sprendimus. 2. Sugriežtinti atsakomybę už nelegalų sienos kirtimą – krizės akivaizdoje negalime leisti laisvam ir nevaržomam judėjimui. Jeigu šiandien pabėgėliai nevyksta per Lietuvą, nereiškia, kad suvaldžius jų srautus per Balkanus ar Viduržemio jūra nebus atrasti nauji nelegalūs migracijos keliai per Lietuvą, Lenkiją ir pan. Pažeidėjai privalo būti griežtai baudžiami, žinutė iš Lietuvos ir ES privalo būti aiški ir be išlygų.
5. Kadangi vienai ar kelioms valstybėms vis tiek būtų per sunku priimti visus pabėgėlius ir pasirūpinti stovyklomis – tame galėtų dalyvauti visos šalys: ar priimdamos dalį pabėgėlių ar smarkiai prisidėdamos finansiškai. Tokiu būdu nebūtų užkrauta prievarta, kaip dabar priimti ir integruoti tūkstančius pabėgėlių, nes paprasčiausiai kažkas taip nusprendė. Kiekviena valstybė turėtų teisę ir netaikyti „laikinosios apsaugos“ priemonių. Jeigu Švedija, Vokietija ar Danija nori nedelsiant integruoti pabėgėlius savo valstybėse taip spręsdamos darbuotojų ir gyventojų trūkumo problemą – jų teisė tai daryti. Jeigu kitos mato, kad to nepajėgs – gali elgtis kitaip.
6. „Laikinosios apsaugos“ politika siųs aiškią žinią pabėgėliams, kad ES priims tik karo pabėgėlius. Ekonominiai migrantai bus grąžinti iš kur atvyko. Kai baigsis karai jų tėvynėse – bus grąžinti ir karo pabėgėliai. Niekas jiems nedraus prašyti prieglobsčio, bet tai turės būti daroma pagal galiojančius įstatymus.
Ekonominių migrantų atskyrimas nuo karo pabėgėlių yra būtinas, nes leis smarkiai sumažinti pabėgėlių skaičių. Būtent ekonominių migrantų neatskyrimas ir buvo pirmoji didelė ES klaida reaguojant į kilusią krizę. Tragikomiška, kad visa Europos Komisija su pasitenkinimu atostogavo, kai vasarą kilo pabėgėlių krizė. Gerai, kad ES lygmeniu suvokimas, kad problema pati savaime neišsispręs atėjo ir šiandien karštligiškai ieškoma būdu, kaip su tuo kovoti.
Negalime miegoti ir mes. Kol vienas ministras pirštu baksnoja į kitą ministrą, katras turėtų rūpintis būsimais pabėgėliais, tol mes stovime vietoje. Šis planas – tik bandymas ieškoti sprendimo. Tai pasiūlymas ant stalo ir kvietimas kitas politines ir nepolitines jėgas sėsti prie to stalo ir surasti geriausią sprendimą.
Istorija parodė, kad krizių akivaizdoje visada reikia veikti greitai ir principingai. Kito kelio paprasčiausiai nėra.