Stotelėse įrašyti „Airport“ leido, ant autobusų – ne. Lietuva – lietuviams, o ne anglų ir vokiečių turistams, ne mus ginantiems jankių kareiviams ir jau tikrai ne kažkokiems arabams, kurie mums toookie kultūriškai svetimi!
Bet ar šis VLKK gynybinis bastionas pajėgus sulaikyti masinę arabų invaziją? Štai kur klausimas.
VLKK padarė gerą darbą, bet to aiškiai per maža. Vilniuje dar yra vietų, kur galima rasti jidiš ar, o siaube, lenkiškų užrašų, tarkim, „Tu mieszkal Adam Mickiewicz“. Kviesti Solomoną ir užteplioti (pastaba: negalima teplioti rusiškų užrašų – tai nacionalinis paveldas). Būtina uždažyti ir visus lotyniškus užrašus bažnyčiose ir ant jų sienų. Bet ir to dar bus per mažai iki tikros aklos gynybos.
Kaip teisingai pažymėjo istorikas E.Raila, jau metas visus autobusų maršrutus sužymėti lietuviškais skaičiais. Netvarka, ponia D.Vaišniene, arabų invazijos akivaizdoje skaičius vis dar rašome arabiškai ir kartais lotyniškai – šiuose net pasitaiko dar ir neleistinų lenkiškų raidžių. Arabiški skaičiai laužia per amžius išsaugotą lietuvių kalbos skaistybę.
Vaizdai iš arabų pabėgėlių okupuotos Budapešto geležinkelio stoties ir tunelio po Lamanšu prieigų baigia sujaukti protus ir Lietuvoje. Ko tik nepripaistyta pabėgėlių tema.
Ketvirti apokaliptiškai aiškina, kad arabus veržtis į ES suagitavo V.Putino pasiųsti KGB agentai, kuriems Kremlius iškėlęs uždavinį permesti į Europą 50 mln. arabų. Kas daugiau?
Norėdami galėtume tokius argumentus priskirti Vasaros gatvei. Senjoroms vertėtų prisiminti vokiečių rašytojo E.M.Remarque‘o romaną „Triumfo arka“, kuriame Prancūzija, Šveicarija ir kitos šalys stumdo viena kitai pabėgėlius iš A.Hitlerio Vokietijos, o JAV jų neįsileidžia, gindamasi imigrantų kvotomis. Šitie pabėgėliai taip pat buvo įtartinai per daug gerai apsirengę.
Ypač smagu klausytis ginklo rankose nelaikiusių urapatriotų lozungų, kad Sirijos krikščionys privalo imti į rankas kalašnikovus ir ginti nuo ISIS ir dar bent penkių karinių musulmonų grupuočių prievartaujamas savo žmonas ir dukteris. Turbūt reikia išskirtinio pasipūtimo – mokyti kitus kautis, žinant, kad Lietuva 1940 m. birželio 15-ąją okupantus pasitiko ne pabūklų salvėmis, o išpuoselėtos kariuomenės karininkų atiduodama pagarba būsimiems lietuvių trėmėjams ir žudikams.
Kas už tų silpnų argumentų? Baimė būti krikščionimi. Baimė net įvardyti tai, kas vyksta. Kas vyksta Budapešto geležinkelio stotyje, pakeliui į Vieną, Makedonijoje, prie Lamanšo tunelio?
Dar vienas tautų kraustymasis, tiksliau – jo pradžia. Jis kelia šiurpą sočiai Europai. Bet juk tai nieko naujo. II-IV a. Romos imperijos sotieji ir kariauti nebenorintys piliečiai taip pat šiurpo nuo hunų, ostgotų, alanų ir kitų barbarų ordų, bangomis užliejančių Romos pakraščius. Romos, kurią barbarai galiausiai ir sugriovė. Keliais šimtmečiais vėliau madjarai išstūmė avarus iš dabartinės Vengrijos teritorijos, bulgarai pajudėjo nuo Volgos, atėjo prie Juodosios jūros ir asimiliavo pietų slavus.
Žmonės visais laikais judėjo paskui maisto šaltinius. Lietuviai, lenkai ir rumunai plūsta į Airiją ir D.Britaniją. Čia veržiasi ir pakistaniečiai, indai, arabai. Švedijoje ir Norvegijoje sotesnio gyvenimo ieško irakiečiai ir sirai, ir kas tik dar ten neieško. Į Prancūziją veržiasi alžyriečiai ir kiti afrikiečiai, į Ispaniją – marokiečiai, o į Vokietiją apskritai veda visų pabėgėlių lūkesčiai.
Individų persikėlimas į ES jau keli dešimtmečiai matuojamas milijonais, taigi turi naujo tautų kraustymosi bruožų, o penkerius metus trunkantis pilietinis karas Sirijoje jau ir meluoti sau nebeleidžia: tai – naujas tautų kraustymasis. Jokios sienos nesulaikys žmonių, kurių mėnesio pajamos yra 50 eurų, kai jie sužino, kad kitame jūros krante, vos už šimto kilometrų, žmogaus pajamos siekia 2 500 eurų.
Dar J.Stalinas suvokė, kad net į fatalizmą linkusių rusų ilgai neišlaikysi net su geležine uždanga, todėl ir rengė pasaulio užkariavimo planą. Kai visi gyvena skurdžiai, kai nėra turtingų kraštų – nebus ir tautų kraustymosi.
Geležinė uždanga Rytuose seniai griuvo. Internetas ištrynė informacijos dozavimo ribas ir Artimuosiuose Rytuose. Skurdžios šio regiono tautos pajudėjo į turtingą Europą.
Galima save gąsdinti pabėgėlių invazija, kiek tik nori, bet negalima pamiršti, kad gamta nemėgsta tuštumos. Jei nesidaugini pats, rasis kam pasidauginti už tave. Ypač tai tinka Lietuvai, kurios kvadratiniame kilometre amžiaus pradžioje gyveno 54 žmonės, o dabar gal tik 45. Kiek ilgai 65 tūkst. kv. km teritorija dar tuštės, kai net daugelyje ES šalių kv. km gyvena po kelis šimtus žmonių?
Pabėgėlių invazija gresia ne tik ES gerovės pamatams ir vertybėms, bet apskritai gali susprogdinti Europos Sąjungą?
Koks pasirinkimas lieka Europai ir Lietuvai, kaip Europos daliai? Būti Europa iki galo. Išvertus į konservatorių kalbą, tai reikštų tai, ko mus dieną naktį turėtų mokyti, bet kažkodėl, bet kažkodėl moko priešingai, mūsų krikščionys demokratai: būti krikščionimis – mylėti savo artimą taip, kaip pats save. Gelbėti pabėgėlius. Kaip siūlo popiežius Pranciškus. Ir labai paprasta, ir labai sudėtinga – būti krikščionimi XXI amžiuje.
Su kuo galima palyginti nirštančių dėl pabėgėlių srauto konservatyvių lietuvių ir tokių pat jų mastytojų laikyseną? Kažkuria prasme su tokiais personažais, kaip Šalčiūtė ir Kiguolis, kurie, Kauno mero jau suaugusio sūnaus negražiai išvadinti kugeliu ir šaltiena, kreipėsi ne į teismą, o į merą, prašydami jo pamokyti savo sūnų.
Matijošaitis senjoras čiups nuo gembės diržą ir prilups Matijošaitį junjorą. VLKK matronos savo biustais gins autobusą nuo užrašo „Airport“.
Katalikai melsis, kad ES sumažintų Lietuvai pabėgėlių kvotą. Niekas net iš skaičiusiųjų romaną jau nebeprisimins „Triumfo arkos“ herojaus, vokiečio gydytojo Raviko žodžių, pasakytų, kai policija veža jį internuoti: „Ir vis dėlto neatiduos manęs Vokietijai. Tai jau praėjo. Ir nebetrems į Šveicariją. Tai bus pirmas kartas per septynerius metus, kada policija norės mus pasilaikyti. Reikėjo karo, kad būtų iki šito prieita.“
