Ir iš Amerikos sugrįžusio jų kaimyno pasakojimus apie tą šalį pakeitė internetas ir televizijos kanalai.

Moksliškai globalizacijos reiškiniu vadinamas procesas yra neišvengiamas. Neišvengiamas ir nauju pasaulio tautų persikraustymu jau spėtas pavadinti migracijos iš Afrikos į Europą procesas. Dar kartą pasikartosiu, kad šiandienei ES politikai šiuo klausimu nepritariu ir vertinu ją tik kaip bandymą įveikti pasekmes visiškai nešalinant priežasčių.

„Mes neketiname daryti to, kas paskatintų žmones sėsti į valtis. Tai tik sukomplikuotų nelegalios migracijos problemą“, – taip atsakė Australijos premjeras T. Abbottas, paklaustas, ar jo šalis ketina priimti migrantus, mėginančius nelegaliai patekti į kaimynines šalis iš Mianmaro ir Bangladešo. Kodėl tai daro Europos Sąjunga? Jeigu tai iš tiesų sąjunga, kodėl ji nenori ar nesugeba tinkamai kontroliuoti savo išorinių sienų?

Anaiptol nesiūlau statyti tvorų Lietuvos pasienyje. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, tai galėtų atrodyti lyg ir efektyvi priemonė ne tik prieš nelegalią migraciją, bet ir prieš kontrabandą. Tačiau tai vėlgi tebūtų tik kova su pasekmėmis.

Jei didžiosios Europos valstybės atsisako suvokti ir bandyti įveikti migracijos priežastis, Lietuvai belieka ieškoti būdų prisitaikyti prie situacijos, kurios vieni nenori, o kiti negali pakeisti.

Nereikia savęs guosti užkeikimais, kad migrantams Lietuva nėra ir nebus įdomi, kad jų tikslas yra turtingesnės Europos valstybės. Sunku įsivaizduoti, kad lipdami į kokią valtį, jie išmaniuosiuose žiūri, kurioje valstybėje kitapus jūros yra didžiausias BVP vienam gyventojui ar palankiausia pašalpų sistema. Tiesiog šiandien jie veržiasi ten, kur jau yra pakankamai jų gentainių ir bendratikių. Kai jų bus pakankamai ir Lietuvoje, jie atras kelią ir čionai.

Ar esame tam pasirengę? Ar tam rengiamės? Kokios valstybės imigracinės politikos nuostatos ir siekiai? Ar pasimokysime iš Argentinos, Japonijos, Kanados patirties, ar bandysime iš naujo išradinėti dviratį patys?

„Trečiųjų šalių piliečių integracijos įgyvendinimo vadovas“, išleistas prieš kone dešimt metų, tikrai nėra tas dokumentas, kuriuo remiantis būtų įgyvendinta vienokia ar kitokia imigracijos politika. Vyriausybės nutarimu praėjusiais metais patvirtintose Migracijos politikos gairėse akcentuojami ES politikos migracijos tikslai ir nusiteikimas juos įgyvendinti, tačiau apie Lietuvos tikslus šioje srityje nepasakyta nieko.

Norėčiau priminti, kad nuo 1991 iki 1999 metų galiojusiame Imigracijos įstatyme netgi buvo reglamentuotos kasmetės imigrantų kvotos. Šį įstatymą pakeitęs kitas, kuris vadinasi „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, net savo pavadinimu labai tolimas nuo imigracijos.

Jos politika gali būti labai griežta arba jos gali nebūti iš viso, kaip yra dabar. Imigracija daugelyje pasaulio valstybių nėra naujas reiškinys. Pavyzdžiui, į JAV iki Pirmo pasaulinio karo per tris dešimtmečius atvyko daugiau kaip 20 milijonų imigrantų.

Japonija 2009 metais priėmė įstatymą, pagal kurį vyriausybė gali sumokėti 3 tūkstančius dolerių kiekvienam atvykusiam japonų kilmės bedarbiui ir po 2 tūkstančius jo šeimos nariams, kad jie grįžtų į savo šalį. Pinigus gavę visam laikui netenka teisės sugrįžti dirbti į Japoniją.

Dar pernai Šveicarijos rinkėjai referendume pasisakė už iniciatyvą, pavadintą „Stop masinei imigracijai“. Ją įgyvendinus, vyriausybė privalės įvesti kvotas imigrantams iš ES šalių.

Australija su nelegaliais imigrantais elgiasi griežčiausiai – pagal 1992 metais priimto migracijos reformos akto nuostatas jie gali būti sulaikyti ir deportuoti. Taip ši šalis, vykdydama taip vadinamą suverenių sienų operaciją, kuria siekiama atgrasyti migrantus išsilaipinti jos pakrantėje, pasiekė tai, kad prie jos krantų neplūsta jokie pabėgėliai.

Kita vertus, Australija taip pat sudarė labai daug galimybių geriausiems specialistams ir studentams, verslininkams legaliai atvykti į šalį, joje investuoti, gyventi ir dirbti: yra atitinkama balų sistema, pagal kurią sprendžiama dėl vienokios ar kitokios vizos išdavimo.

Panaši sistema veikia ir Kanadoje. Ši šalis taip pat mielai priima kvalifikuotus ir motyvuotus įvairių sričių specialistus. Tiesa, kasmet tik ribotą kiekį, taip pasirinkdama tik pačius geriausius.
Gal apie tokią sistemą verta pagalvoti ir Lietuvai?

Žvelkime toliau. Kaip ir kada spręsime imigrantų bei jų vaikų pilietybės klausimus? Juolab, kad iki šiol su savos valstybės emigracijoje esančiais asmenimis dėl jų pilietybės apsispręsti negalime. Leisime imigrantams dvigubą pilietybę ar neleisime? O kaip tada su emigravusiais lietuviais?

Aptakūs komentarai po Socialinės apsaugos ir darbo ministrės susitikimo su savivaldybių merais, kuriame buvo tik užsiminta ir apie imigrantų integraciją regionuose, ir Vilniaus vicemero G. Palucko iniciatyva darželiuose kurti grupes arabų kalba nuteikia nelinksmoms mintims.

Noro iš esmės diskutuoti apie rimtas problemas, kurios laukia netolimoje ateityje, kol kas nematyti. Ir apie kokią imigrantų integraciją į Lietuvos kultūrą ir jos gyvenimą galime kalbėti, jeigu rimtu veidu svarstome apie darželių grupes jų gimtąja kalba? Tada pradėkime ir atskirą mokyklą, ir universitetą, kuriame bus dėstoma arabiškai, statyti – tikiuosi, suprantate, iki kokio blūdo galima nusišnekėti?

Išdalinti net ne tik tris šimtus, bet ir tris tūkstančius socialinių būstų atvykėliams – ne problema. Tik norėčiau pamatyti, kaip jas dalinantis meras ar kitas valstybės tarnautojas arba politikas pažiūrės į akis tiems trisdešimčiai tūkstančių Lietuvos piliečių, kurie kai kas net dešimtmečiais eilėse laukia, kol toks būstas jiems bus suteiktas. Turbūt neverta net spėlioti, teigiamai ar neigiamai jie įvertins tokią valstybės imigracinę politiką?

Savotišku perspėjimu Lietuvai gali būti Belgijos pavyzdys. 700-1000 eurų mėnesinės pašalpos, socialinis būstas, nemokamos prancūzų kalbos pamokos imigrantams ir viltis, kad jie po metų kitų paliks Belgija. Bet jie nepalieka, susiveža gimines, o imigracinė politika vainikuojama sprendimu Briuselyje nebepuošti Kalėdų eglės – kad nebūtų įžeisti atvykėlių religiniai jausmai.

Kai žmonės tuo piktinasi, sakoma, kad jie rasistai. Anaiptol. Tiesiog jiems jau atsibodo keisti savo gyvenimus ir taisykles taip, kad imigrantams būtų patogiau. Ar mes Lietuvoje pasiryžę keisti savo gyvenimus? O gal esame pasiryžę pasakyti labai aiškiai ir nedviprasmiškai: jeigu jūs norite atvykti į mūsų šalį, turėsite gerbti jos papročius ir tradicijas, turėsite laikytis Lietuvos įstatymų ir juos vykdyti. Niekas jų dėl jūsų keisti nesiruošia ir prie jūsų nesitaikys.Taikytis teks jums. Nepatinka? Bet tai yra demokratijos esmė, kai sprendžia dauguma. Jums nepatinka demokratija, bet patinka pašalpos? Atleiskite, pasirinkote ne tą šalį.

Ar atsiras ir daugiau, turinčių drąsos valstybės imigracijos politiką formuoti būtent tokia kryptimi?