Negali pykti dėl tokių pareiškimų.
Bet ar iš tikrųjų švietimas yra mūsų valstybės ir jos politikos prioritetas? Valstybės prioritetus apsprendžia ne tik tai, kiek valstybė vienai ar kitai sričiai skiria finansinių lėšų, bet ir tai, kiek tam skiria savo intelektinių resursų. Paprasčiau tariant, kiek apie tai diskutuoja tie, kas lemia valstybės politiką: parlamentarai, ministrai, prezidentai, savivaldybininkai.
Pagal pastarųjų keliolikos metų vyraujančias politikos diskusijas tenka konstatuoti, kad švietimas nėra joks mūsų valstybės prioritetas, nes švietimo politika savo diskusijų intensyvumu ryškiai atsilieka nuo kitų valstybės gyvenimo sričių – gynybos, energetikos, finansų ir t.t.
Po 1990 m. pradžios, kai to meto politikų patvirtinta prof. M. Lukšienės „tautinės mokyklos“ koncepcija padėjo Lietuvai atsisveikinti su „sovietinės mokyklos“ paveldu, per visus 25-erius Nepriklausomybės metus politikai, kalbėdami apie vidurinį išsilavinimą, mokyklas ir švietimą, savo diskusijose nenužengdavo toliau nei švietimo sistemos biudžetas, mokyklų renovacija, mokyklų tinklas ir jo optimizavimas ar vidurinių mokyklų reorganizavimas į gimnazijas.
Retkarčiais nuaidėdavo ginčai dėl abitūros egzaminų skaičiaus ar tautinių mokyklų reikalų, tačiau tai nepakeitė bendrų tendencijų – politikai diskutavo ir diskutuoja apie švietimo sistemos struktūras, pastatus ir pinigus, apie tai, ką galima būtų pavadinti „hard’u“, bet visiškai nediskutuoja apie švietimo turinį, apie švietimo tikslus ir metodus, tai yra apie „soft’ą“.
Politikų diskusijos apie „soft’ą“ apsiriboja garsiais pareiškimais, kad mokyklose reikia daugiau pilietinio-patriotinio auklėjimo ar daugiau gerų, kvalifikuotų mokytojų, tačiau giliau užkabinti švietimo sistemos problemų, iššūkių, naujų galimybių politikai nepajėgia. Štai ir prieš šią Rugsėjo 1-ąją švietimo ministrė paskelbė visą eilę naujų iniciatyvų – nuo „judrumo pertraukų“ iki mokinių lankomumo bei mokytojų pavadavimo sutvarkymo, kurių kiekviena turbūt savyje turi racionalumo, tačiau negali nematyti ir to, kad tai tik atskiros, kartais smulkios detalės, o esminiai iššūkiai mūsų švietimo sistemai ir toliau lieka už politikų dėmesio ir diskusijų lauko.
Todėl ir drįstu abejoti viešomis politikų deklaracijomis, kad švietimas yra mūsų valstybės ir jos politikos prioritetas.
Jeigu tikrai švietimas būtų mūsų politikos realus strateginis prioritetas (o jis tokiu tikrai privalo tapti ir būti), mes Seime diskutuotume apie tai, ką diskutuoja politikai ir ekspertai tose šalyse, kuriose švietimas tikrai yra prioritetas ir kurios sugeba efektyviai įgyvendinti reikšmingas, strategines permainas švietimo turinyje, metoduose ir tiksluose, tai yra „soft’e“. Tose šalyse suvokiama, kad pasaulis gyvena jau XXI amžiuje, kurio radikalūs pokyčiai neišvengiamai labai stipriai paveiks ir švietimo reikalus.
Mes, savo ruožtu, vis dar to nesuvokiame ir apie tai, bent jau politinėje bendruomenėje, iš esmės nediskutuojame, todėl pagal OECD atliekamus švietimo rezultatų PISA (Programme for International Student Assessment) tyrimus vis labiau atsiliekame nuo pasaulio geriausiųjų, įskaitant ir nuo mūsų kaimynų suomių ar jais sekančių dar mums artimesnių estų.
Apie ką turėtume diskutuoti? Nesijaučiu esąs dideliu globalių ir lietuviškų švietimo problemų ekspertu, todėl vasaros metu pabandžiau pasigilinti į tai, kokios diskusijos švietimo klausimais verda išsivysčiusiame pasaulyje, į kurį mes norime lygiuotis. Tam, akivaizdu, pamatinė sąlyga yra aukščiausio, pasaulinio lygmens švietimas čia pas mus, Lietuvoje.
Vasaros metu pasisekė paskaitinėti keletą įdomių naujausių knygų apie tai, kas diskutuojama pasaulyje švietimo klausimais: Ken Robinson „Creative Schools. The grasroot revoliution that’s transforming education“, Pasi Sahlberg „Finsh Lessons 2.0. What can the world learn from educational change in Finland?“ ir Andy Hargreaves bei Michael Fullan „Professional capital. Transforming teaching in every school“. Paskaitęs jas pirmiausia supratau, kiek mažai suprantu apie iššūkius švietimo sistemai, tačiau taip pat supratau, kad švietimas netaps Lietuvos valstybės prioritetu tol, kol mes kalbėdami apie švietimą nepradėsime diskutuoti to, ką diskutuoja pasaulis ir ypač tos šalys, kurios švietimo reikaluose atrodo geriau nei mes.
Tai, ką per trumpą laiką pavyko suprasti, ko gero Lietuvos švietimo ekspertams yra gerai žinoma. Tačiau politinėje bendruomenėje apie tai mes nediskutuojame. Todėl Rugsėjo 1-osios proga drįstu formuluoti keletą padrikų klausimų, kurie, manau, galėtų tapti ir rimtesnės politinės diskusijos pradžia.
1. Pasaulis žengia į XXI amžių. Dabartinė švietimo sistema ir jos pagrindiniai klasikiniai kolektyviniai ugdymo metodai („mokytojas – klasė“) susiformavo XIX amžiaus viduryje, kai besiformuojanti industrinė visuomenė, masinė gamyba, vėliau tapusi konvejerine gamyba, pareikalavo masinio švietimo, gebančio suteikti vienodas žinias didelei masei žmonių. Taip susiformavo dabartinė švietimo sistema.
XXI amžius tiek savo gyvensena, tiek savo ekonomika darosi vis labiau individualus ir vis mažiau kolektyvistinis. Tokios šalys, kaip Suomija, Singapūras ir eilė kitų, tai suprasdamos savo švietimo sistemose stengiasi vis labiau pereiti prie individualaus santykio su vaiku, tam keisdami dėstymo metodus ir sutelkdami reikalingus pedagoginius resursus. Stambiosios IT kompanijos investuoja į naujo tipo mokyklų plėtrą, kur išnaudojant naujausias IT technologijas mokymas ir ugdymas tampa labiau individualus.
Ar mes pradedame apie tai galvoti, ar konservatyviai galvojame, kad nieko geriau už dabartinius švietimo metodus ir XXI amžiuje negali būti?
2. XIX-XX amžiais įtvirtintoje dabartinėje švietimo doktrinoje, paremtoje kolektyviniu (tai yra vienodu ir standartizuotu) vaikų ugdymo principu, plačiai taikomi įvairių testų ir egzaminų instrumentai tam, kad būtų galima įvertinti švietimo sistemos efektyvumą siekiant valstybės nustatytų standartų.
JAV taikoma „no child left behind“ sistema dažnai pravedamų mokinių testų rezultatus naudoja tam, kad įvertintų pedagogų kvalifikaciją ar mokyklų kokybę, pagal juos nustato net ir mokytojų atlyginimus. Kaip pastebi ekspertai, tai visą švietimo sistemą vis labiau orientuoja į tai, kad mokinys būtų gerai pasirengęs testų laikymui, tačiau kartu vis labiau tolstama nuo to, kad mokinys, baigęs mokyklą, būtų gerai pasirengęs po mokyklos laukiančiam gyvenimui.
Suomija, kuri pagal PISA tyrimus pirmauja pasaulyje ir gerokai lenkia ne tik Lietuvą, bet ir JAV, kategoriškai pasisako prieš ugdymo standartizavimą ir tų standartų priežiūrai reikalingus testus, inspekcijas ar egzaminus. Tai leidžia pedagogams išsaugoti holistinį požiūrį į švietimo tikslus, galvojant, kad mokykla turi mokinį parengti gyvenimui, o ne standartų atitikimui ar testų bei dažnų egzaminų laikymui. Suomijos abiturientai laiko tik vieną „imatrikuliacijos“ egzaminą.
Kuriuo keliu reikėtų eiti Lietuvai, ko turėtų siekti Lietuvos mokyklos – gerai testus išlaikančių ar gerai gyvenimui pasirengusių mokinių?
3. Ta pati Suomija didžiulį dėmesį skiria savo mokyklų pedagogams. Jais gali tapti tik turintys magistro išsilavinimą. Mokytojams suteikiamas didžiulis pasitikėjimas ir atsakomybė rengiant mokymo programas, jiems nereikia susisiaurinti tik iki testų išlaikymo, todėl pedagogo profesija pagal autoritetą ir populiarumą atsilieka tik nuo gydytojų, o konkursas tarp norinčių tapti mokytojais yra 10 į 1 vietą. Ir tai lemia ne atlyginimų dydis.
Lietuvoje, atrodo, yra atvirkščiai – pedagogiką studijuoja dauguma tų, kurie kitur neįstoja. Net ir didmiesčių mokyklose trūksta mokytojų. Ir tai, kaip ir Suomijoje, lemia ne vien tik atlyginimai.
Kada ir Lietuvos politikoje mes rimtai ir sistemingai pradėsime diskutuoti ir spręsti mokytojų profesinio kapitalo iššūkius?
4. XXI amžiuje žinios darosi vis paprasčiau prieinamos, jas nešioti vien savo galvoje yra mažiau prasmės. Žymiai svarbiau yra gebėjimas išlikti žingeidžiam, gebėjimas tų žinių ieškoti, orientuojantis globaliuose procesuose, gebėjimas tas žinias kūrybingai panaudoti, išsiugdant ir lyderystės gebėjimus. Kompetencijos, ne tik žinios tampa švietimo sistemos integraliu tikslu. JAV stambiosios verslo korporacijos yra įsteigusios gerai finansuojamą judėjimą „XXI century skills“, kuris rūpinasi, kad JAV švietimo sistema būtų pajėgi šias XXI amžiuje svarbias kompetencijas efektyviai ugdyti. Pasaulis ginčijasi dėl metodų, kaip tokias kompetencijas ugdyti ir kaip vertinti pasiekimus. Lietuvos politinė bendruomenė mieliau diskutuoja apie mokyklų stogų renovaciją, bet ne apie mokinių žingeidumo ir kūrybiškumo ugdymą.
Kompetencijų ugdymas yra ne vien pilietiškumo-patriotiškumo ar moralinių, civilizacinių vertybių ugdymas, nors tai taip pat yra labai svarbūs uždaviniai. Kūrybiškumas, žingeidumas, orientacija globaliuose reikaluose yra tai, kas didele dalimi lems moksleivio gyvenimo sėkmę pabaigus mokyklą.
Kiek šiandieninė Lietuvos mokykla yra pajėgi ugdyti tas kompetencijas, kurios XXI amžiuje bus ypatingai svarbios?
Turbūt tokių klausimų būtų galima formuluoti dar labai daug. Atsakymai į juos reikalautų aiškaus ir gilaus strateginio sisteminio suvokimo ir sutarimo, nes daugelis dalykų švietime yra labai tampriai tarpusavyje susiję ir juos lemia ne vien tik mokinio krepšelio dydis ar įstatyme nustatytas mokyklų tinklo atitikimas.
Galbūt geriausiems Lietuvos švietimo ekspertams ir praktikams tokie klausimai pasirodys naivūs, galbūt atsakymai į šiuos klausimus ekspertų bendruomenėje yra senai išgvildenti ir žinomi, tačiau iš patirties galiu teigti, kad nei ministerijoje, nei Vyriausybėje, nei Seime diskusijoms tokiais klausimais nėra nei laiko, nei intelektinių resursų. Todėl švietimas ir lieka tik garsiai deklaruojamu valstybės prioritetu, bet niekaip netampa realiu prioritetu, nes apie jį nėra diskutuojama.
Laikas tai iš esmės keisti. Pats laikas švietimą paversti realiu valstybės prioritetu, o tam reikia bendrų politikų, ekspertų, praktikų strateginių diskusijų apie Lietuvos švietimą XXI amžiuje. Tikiuosi, kad esame pajėgūs tai padaryti.