Ypač ciniškai skamba vadinamųjų patriotų, „civilizacijos konfliktų žinovų“, konservatorių pamąstymai šia tema.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys iš Tėvynės Sąjungos – Krikščionių demokratų partijos, svaidosi rasistiniais pareiškimais, karo pabėgėlius paniekinančiai vadindamas „beraščiais juodaodžiais“.
Istorinis faktas: skaičiuojama, kad 1944–1947 metais iš Lietuvos priverstinai (bėgdami nuo karo ir artėjančios Sovietų Sąjungos kariuomenės) pabėgo beveik 500 tūkst. žmonių.
Tarp jų buvo ir konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio tėtis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vokietijos pabėgėlių stovykloje pokario dienas leidęs su patriarcho broliu Gabrieliu Landsbergiu.
Tačiau tai buvo taip seniai, seniai, kad nei ponas K. Masiulis, nei dabartinis Gabrielius Landsbergis jau nieko neatsimena.
Todėl jie nenori matyti jokių analogijų tarp tų, kurie bėgo nuo karo 1944-1947 metais iš Lietuvos ir tų, kurie bėga nuo karo šiomis dienomis. Niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti konservatorių nenoro principingai įvertinti rasistinius Seimo nario pareiškimus. Ką jau kalbėti apie solidarumą?
Kuo teroristai iš ISIS geresni už NKVDistus iš Sovietų Sąjungos?
Kuo dešimtys tūkstančių sirų ir šią savaitę tragiškai žuvęs dviejų metukų Aylanas, kurio nuotrauka apskriejo visą pasaulį, yra prastesnis už lietuvius, kurie bėgo nuo karo 1944-1947 m.?
Trumpa ta istorinė atmintis, neišgydomas tas egoizmas.
Mielieji, kai kitą kartą burnosite ir pyksite dėl „beraščių juodaodžių“, plosite K. Masiuliui ar į jį panašiems, pamąstykite apie tuos dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų, kuriems po II pasaulinio karo pavyko išvengti Sovietų Sąjungos ir visų žūčių, tremčių bei sovietinių GULAGų.
Pasidžiaukite bent dėl jų.