1. Birželį CEPA (Center for European Policy Analysis) paskelbė garsiojo mūsų regiono eksperto Edwardo Lucaso analitinę studiją „Artėjanti audra. Baltijos jūros regiono saugumo raportas“ („The Coming Storm. Baltic Sea Security Report“), kuriame pagrįstai išdėstė, kad kitu Rusijos agresijos taikiniu yra Baltijos jūros regionas (“Nordic-Baltic-Poland 9” (NBP9), pagal E. Lucasą), nes čia Vladimiras Putinas gali tikėtis išbandyti NATO pajėgumą gintis nuo hibridinės agresijos. Labiausiai tikėtina hibridinės agresijos priežastis – provokacijos su tranzitu į Kaliningradą.
Jeigu Rusijai tokia hibridinė agresija pavyktų ir NATO nerastų tinkamo atsako, tai būtų NATO, kaip gynybinės organizacijos, pabaiga (todėl V. Putinas ir gali susigundyti išbandyti tokią galimybę sugriauti NATO). Anot Lucas’o, Baltijos jūros regionas bendrąja prasme yra ekonomiškai ir kariniu požiūriu gana pajėgus atremti Rusijos agresiją, tačiau yra labai susiskaldęs, trūksta karinių pajėgumų ir politinės integracijos, ir tai yra pats rimčiausias iššūkis regiono saugumui. E. Lucasas yra įsitikinęs, kad iniciatyvos regiono gynybinio potencialo vienijimui turi imtis JAV.
2. Naujasis Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda paskelbė, kad jo vienas iš svarbiausių prioritetų yra rūpintis Centrinės ir Rytų Europos vienijimu vardan tvirtesnės priešstatos didėjančiam Rusijos agresyvumui. Simboliška, kad pirmojo savo užsienio vizito A. Duda vyko į Baltijos regioną, į Estiją, siekdamas realiai parodyti, kad jo darbai nesiskiria nuo žodžių: Lenkija imasi tikros lyderystės regione vaidmens, kurio trūko ankstesnio Lenkijos Prezidento Bronislawo Komarowskio valdymo laikotarpiu.
3. Suomijos Prezidentas Sauli Niinisto paskelbė, kad Suomija negalės dalyvauti ginant Baltijos šalis nuo Rusijos agresijos, nes turi ir turės užtektinai rūpesčių rūpinantis savo saugumu, todėl Suomija tokios pagalbos Baltijos šalims ir negali žadėti.
Kokias išvadas turime pasidaryti ir kuo turime rūpintis:
1. Baltijos regiono šalys (NBP9) realiai gali būti kitu Rusijos agresijos taikiniu. Ypač pažeidžiamos yra 3 Baltijos šalys. Vienas iš pavojingiausių faktorių visame Baltijos regione dėl potencialių provokacijų yra tranzitas į Kaliningradą.
2. Kiekvienos atskiros Baltijos regiono šalies saugumas priklauso ne tik nuo NATO pajėgumo pademonstruoti kolektyvinės gynybos sistemos efektyvumą mūsų regione, bet ir nuo viso regiono (NBP9) saugumo lygmens, kuris, pirma, priklauso nuo regiono integruotumo tiek kariniu, tiek geopolitiniu požiūriu.
3. Prezidento A. Dudos paskelbtas Lenkijos ryžtas imtis Centrinės ir Rytų Europos regiono lyderės vaidmens, buriant regiono nuo Baltijos jūros iki Adrijos jūros šalis ir taip siekiant didesnio šio regiono geopolitinio saugumo, yra labai reikšmingas ir tikrai sveikintinas, tačiau mums būtų labai svarbu, jeigu mūsų regione tai pavirstų ypatingu NBP9 regiono susitelkimu ir integruotumu.
4. Tokio integruotumo regione aiškiai stinga, ką ryškiausiai pademonstravo ir Suomijos Prezidento pareiškimas. Regiono šalių karinis bendradarbiavimas tiek NATO organizacijoje, tiek pačiame regione nėra nulinis, tačiau, kaip rašo E. Lucasas, jis galėtų būti gerokai intensyvesnis ir efektyvesnis.
Tokio karinio bendradarbiavimo būtų kur kas daugiau, jeigu regiono geopolitinė integracija būtų daug gilesnė. Tačiau čia per pastarąjį dešimtmetį kažkokios ypatingos pažangos nematome: Šiaurės šalys turi savo formatus – Šiaurės Tarybą ir jos tradicijas, trys Baltijos šalys – Baltijos Asamblėją ir įvairias Tarybas, kartais susirenka NB8 formatai, o Lenkija Donaldo Tusko ir Radoslawo Sikorskio laikais daugiau investavo į tai, kad Lenkija pakiltų į Vokietijos ir Prancūzijos lygmens Europos lyderių statusą, nei kad realizuotų natūralų regiono lyderės potencialą. Akivaizdžiai visame regione vyravo suvokimas, kad išvardintų susiklosčiusių tradicinių regiono bendro darbo formatų užtenka, o tarpusavio nesutarimus, sprendžiant energetinio ar karinio saugumo klausimus, greičiau išspręs Briuselis ar Vašingtonas, nei tarpusavyje išsiaiškins Vilnius, Ryga ir Talinas.
Rusijos agresija Ukrainoje, nors ir pažadino regiono politikus iš palaimingo snaudulio, tačiau naujos kokybės geopolitinės savivokos regione dar nėra, kaip nėra ir realių intensyvesnio geopolitinio bendradarbiavimo iniciatyvų.
Kyla klausimas – kodėl taip yra ir ką reikia daryti? Tam, kad tai suvoktume, reikia atidžiau įsivertinti regiono patirtį nuo pat 1990-ųjų pradžios.
Baltijos regiono šalių (NBP9) geopolitinis bendradarbiavimas nuo 1990-ųjų pradžios yra išgyvenęs keletą skirtingų etapų: 1990-aisiais Lietuvai, Latvijai ir Estijai siekiant nepriklausomybės – Šiaurės šalys ir Lenkija buvo mūsų esminiai sąjungininkai, daug investavę į mūsų politinės demokratijos ir geopolitinio saugumo stiprinimą. Visų NBP9 šalių politinės bendruomenės ir lyderiai dirbo kartu, intensyviai bendravo, gerai pažinojo vieni kitus ir vieni kitus gerai suprato. Regiono geopolitinio saugumo piramidė rėmėsi į stiprų politinės partnerystės, vos ne asmeninės politikų bičiulystės tinklą. Į šio tinklo kūrimą ir stiprinimą nuo pat 90-ųjų pradžios stipriai investavo pirmiausia Šiaurės šalys, finansuodamos savo specialių partinių fondų intensyvią veiklą Baltijos šalyse, prie to prisidėdavo ir Vokietijos, Švedijos ar JAV svarbiausios partijos ir jų fondai.
Tai tęsėsi iki pat 2004 metų, iki Baltijos šalių narystės NATO ir ES organizacijose pasiekimo. Lietuvos, Latvijos ir Estijos narystė ES ir NATO visame regione buvo suprasta kaip esminio geopolitinio tikslo pasiekimas, vardan kurio iki tol buvo investuota į politinės partnerystės tinklo kūrimą ir stiprinimą. Pasiekus svarbiausią tikslą, visame regione palaipsniui ėmė vyrauti geopolitinio nusiraminimo nuotaikos, Šiaurės šalys ir jų pagrindinės partijos ėmė mažiau investuoti į minėto tinklo palaikymą ir atnaujinimą, vietoje jų tuo niekas daugiau sistemingai nebeužsiėmė ir susiformavęs bendradarbiavimo tinklas ėmė natūraliai silpnėti.
Paradoksas – jeigu 1990-aisiais Lietuvoje galėjome dešimtimis vardinti kiekvienos NBP9 šalies politikus, kuriuos gerai asmeniškai pažinojome, su kuriais įvairiomis progomis buvome daug bendravę, ir tai išnaudodavome tam, kad galėtume sutarti dėl svarbių strateginių projektų, kurių realizavimui prašydavome Briuselio ar Vašingtono paramos, tai dabar net kaimynų latvių ar estų naujos kartos politikų asmeniškai nebepažįstame – partinės ir politinės partnerystės tinklai yra ryškiai sutrūkinėję ir nusilpę. Gerai, jeigu ministras pažįsta savo srities kitos regiono šalies ministrą, tačiau platesnio, gilesnio ir nuoširdesnio bendravimo tinklai tarp regiono politinių bendruomenių yra baigiama užmiršti praeities patirtis.
Analogiškai susiklostė ir politinių santykių su Lenkija raida – 90-aisiais partnerystė su „Solidarumo“ lyderiais buvo intensyvi ir nuoširdi, o po prezidento Kačynskio ir jo visos komandos žūties ėmė jaustis vis gilesnė ir platesnė spraga, kai nei prezidento A. Dudos komandoje, nei naujoje PO vadovybėje nebematome tų veidų, kuriuos galėtume pavadinti, kad tai – mūsų geri pažįstami.
Viso to pasekmė yra ta, kad jeigu anksčiau regiono lyderiai visi kartu, bendruomeniškai spausdavo Briuselio ar Vašingtono lyderius dėl regione suformuotų strateginių, visam regionui svarbių nuostatų ar projektų įgyvendinimo, tai dabar Briuselis ar Vašingtonas turi spausti regiono lyderius, kad vienas ar kitas regiono saugumui svarbus projektas būtų realizuotas. Taip buvo su Lietuvos – Švedijos elektros kabeliu, Suskystintų gamtinių dujų terminalu, Visagino atominės elektrinės, „RailBaltic“ projektais, kariniu bendradarbiavimu – vienur tai padėjo, tačiau kitais atvejais net ir tai neįveikė vyraujančio vietininkiškumo ir geopolitinio trumparegiškumo, naudingo pirmiausia tik agresyvėjančiam Kremliui.
Tokią situaciją reikia radikaliai keisti. Lietuva gali imtis lyderystės siekdama tokių pokyčių. Tam nereikia kažkokių labai sudėtingų ar gudrių regioninių strategijų, tam nereikia ypatingų finansinių resursų, tam pirmiausia reikia vėl grįžti prie pamatų stiprinimo, tai yra prie to, ką 90-ųjų pradžioje darė Šiaurės šalys – investuoti į politinės partnerystės tarp regiono šalių politinių bendruomenių stiprinimą. Tą turi daryti ir konservatoriai, ir liberalai, ir socialdemokratai. Lietuva, jos svarbiausios partijos, gali parodyti iniciatyvą ir pradėti burti savo bendraminčių iš viso regiono šalių partnerystės tinklus, taip vėl sugrąžindama tą nepamirštamą 90-ųjų vertybę – asmeninę politikų bičiulystę ir tuo paremtą regiono politinių bendruomenių tarpusavio supratimą, pasitikėjimą ir efektyvų veikimą.
1990-aisiais tai sugriovė Sovietų imperiją, tai lėmė mūsų laisvės sėkmę, tai atvėrė mums duris į ES ir NATO. Dabar to reikia naujai Rusijos sulaikymo Baltijos regione strategijai. Lietuva buvo lyderė 90-aisiais, Lietuva vėl gali būti lyderė, parodydama pavyzdį.