Tokias antraštes dabar kuria tie patys vokiečiai, kurie vos ne vakar dar bodėjosi (švelniai kalbant) mumis, lietuviais, dėl, jų manymu, pernelyg isteriško Lietuvos požiūrio į Putino Rusiją.

Ši antraštė – tarsi matas, brėžiantis, kaip kardinaliai per pastaruosius pusantrų metų pasikeitė Vakarų ir Rusijos santykiai. Nuo meilės iš pradžių Gorbačiovui, o po to ir Jelcinui bei užsitęsusių nevokiškai sentimentalių iliuzijų, sietų su Putinu, iki Rusijos degradavimo iš baimę keliančios meškos rango į atgrasią kiaulę. Kuri ėda savo vaikus.

Praėjus 24 metams po nepavykusio GKČP pučo ore tvyro kito pučo ilgesys. Pučo, kuris pašalintų Putiną.

KGB generolo Kriučkovo, vėplos su intelekto nesužalotu veidu maršalo Jazovo ir dviejų alkoholikų – Janajevo ir Pavlovo – pučas gerai pusei lietuvių jau tik tolima istorija. Pusė šalies nieko apie pučą neprisimena, pamiršo jį ar tiesiog užaugo, gimė po pučo. Kurio pergalė, kad ir kokie karikatūriniai buvo pučo vadai, o gal kaip tik dėl to, būtų reiškusi, kad mūsų ne tik nebūtų Europoje – Lietuvos istorija tuo galėjo ir pasibaigti.

Pučas išnyko ne tik iš kasdienės, bet ir politikų kalbos. Ne tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Rusijoje niekas neprisiminė trijų kritusių Baltųjų rūmų gynėjų. Daugumai rusų įkalta, kad nepavykęs pučas buvo nelaimė, o drauge – taip jau išeina – klaida buvo ir Baltųjų rūmų gynyba, vedusi į imperijos išardymą. Kuriam, kaip po Krymo užgrobimo trimitavo, o ir dabar dar kartais suviauksi Kremliaus propaganda, ateina galas.

Praėjus 24 metams tenka pripažinti, kad rusai ne tik nepasinaudojo savo pačių iškovota galimybe, bet dabar, net niekieno neliepiami, patys spjaudo į savo ir buvusių konclagerio brolių laisvę.
R. Valatka

Kalbant apie 1991-ųjų pučą, Rusijos, kaip savo vaikus ėdančios kiaulės įvaizdis, – lyg iš akies luptas. Tik ryžtingų tuomečio Rusijos lyderio Jelcino veiksmų, šimtų tūkstančių Parlamentą gynusių maskviečių drąsos ir jaunesnių generolų blaivaus proto dėka sutriuškintas GKČP pučas visiems sovietinio lagerio gyventojams suteikė lygias galimybes tapti laisviems. Viena dažniausiai kartojamų Jelcino frazių ir buvo apie tai, kad „Sovietų imperija buvo pavergusi ir rusų tautą“.

Praėjus 24 metams tenka pripažinti, kad rusai ne tik nepasinaudojo savo pačių iškovota galimybe, bet dabar, net niekieno neliepiami, patys spjaudo į savo ir buvusių konclagerio brolių laisvę. Štai kodėl Rusija atsidūrė visiškame kiaulės pauodegyje net palyginti su jos užpulta Ukraina ir A.Lukašenkos įkalinta Baltarusija.

Kol Putinas daugiau kaip dešimtmetį nevaržomas siautėjo Rusijoje, niekas pasaulyje į tai nekreipė dėmesio. Vakarai Putinui atleido net agresiją prieš Gruziją. Tokia didelė pagunda buvo pelningai prekiauti su Kemliumi. Pagunda niekur nesidėjo. Tačiau įsiveržęs į Ukrainą ir sukėlęs karą Putinas per pusantrų metų taip visus užkniso ir drauge įsivarė save į kampą, kad pastaruoju metu vis daugiau žmonių ėmė regėti naujo Kremliaus perversmo ženklus.

Nesvietiškai kainuojantis Putino spaudos atstovo Peskovo laikrodis, superprabangios vestuvės ir atostogos jachtoje, prieš kurią žodžiai „brangi“ ir „prabangi“ tampa bejėgiai, pasaulio nenustebino. Pasaulis stebisi dėl to, kad visa tai smulkiai aprašinėjo valdoma Rusijos žiniasklaida.

Ženklais laikomi ir KGB generolo Jakunino perkėlimas iš Rusijos geležinkelių karaliaus sosto į nykią Kaliningrado gubernatoriaus kėdę, ir buvusio Putino asmens sargybinio, Vidaus kariuomenės vado Zolotovo, ir Putino pinigine laikomo verslininko Timčenkos kritika, užliejusi Rusijos spaudą.

Tai ir net Putino kelionė su keturiais valdžios veikėjais į Krymą (pasiėmė, kad pasilikę Maskvoje jo nenuverstų) – neva ženklai, kaip paties Putino „politbiuro“ nariai medžioja jo artimiausią aplinką, todėl Putinas tuoj tuoj būsiąs nuverstas.

Kokią klaidą daro Vakarų stebėtojai? Tai, kad mąsto vakarietiškai.
R. Valatka

Gali atsitikti ir taip. Rusijos protu nesuvokti. Bet dar labiau gali atsitikti, kad Putinas soste išbus dar tiek pat ar ilgiau, tik botulino kasdien jo veide bus vis daugiau ir daugiau.

Kokią klaidą daro Vakarų stebėtojai? Tai, kad mąsto vakarietiškai. „Brent“ naftos statinė jau kainuoja tik 45,46 dolerio, ir tai be peilio pjauna Rusijos ekonomiką. Kuriai per sunki našta tapo ir aneksuotas Krymas, ir karas Donbase. Iš kur paimti pinigų? Dešimtys Rusijos pramonės šakų dirba nuostolingai. Taip ilgai tęstis negali, nes Vakarų sankcijos paliko Rusiją be pinigų pasiskolinimo šaltinio. Kinija taip pat Rusijai neskolina.

Putino aplinka dėl sankcijų patiria milžiniškų nuostolių ir dar didesnį diskomfortą, nes negali važiuoti į užsienį ir, kaip buvo įpratusi, leisti sau taškytis prisivogtais milijonais. Štai ta aplinka ir kylanti į kovą, ir net siunčianti štai tokius ženklus Vakarams.

Argumentų galima rasti ir daugiau. Dėl karo su Ukraina stoja netgi Rusijos armijos perginklavimo programa. Rusija liko be Kijeve gaminamų valdomų raketų, tik Nikolajeve gaminamų karo laivų variklių. Negana to, Rusijos armija jau po penkerių metų liks be karinių sraigtasparnių „Mi“, kurių būtiną kiekį variklių gali pagaminti tik ukrainiečiai Zaporožėje.

Mums tai argumentai, bet tik ne Rusijai. Visi jie nubraukiami vienu klausimu: o kada Rusijoje buvo kitaip? Kada rusai buvo laisvi? Kada Rusijos ekonomika buvo nežlugusi? Kada ji buvo grįsta ne žaliavų pardavimu? Nebuvo naftos – iš Rusijos ėjo kailiai, auksas, ikra.

Bet Kremliaus pučo ilgesys juntamas ir Rusijoje. Antai rimtu žmogumi laikytas „Komersant“ laikraščio įkūrėjas staiga feisbuke prieš pat 1991-ųjų pučo metines išpyškino, kad visi, kas gali, tegu mauna iš Rusijos arba bent jau išveža į užsienį vaikus – tuoj kils žiaurus pučas.

Tik ar turėtume tuo stebėtis? Esame piktybiškai įsikandę horizontą temdančias apklausas, anot kurių, Putino politiką remia net 75-80 proc. rusų. Ir baisimės, kaip propaganda rusų smegenis praplovė. O jei taip iš kitos pusės pažiūrėtume – tiesiog turėtume kitaip žiūrėti – ką pamatytume? Tai, kad Putino neremia 28-35 mln. Rusijos žmonių!

Nepaisant klaikios propagandas, zombinimo, laisvos žiniasklaidos nebuvimo, Putino vis tiek neremia bemaž tiek pat žmonių, kiek gyvena Lenkijoje. Milžiniškas skaičius autoritarinei valstybei. Dauguma jų kažkaip juk turi palaikyti viltį. O kokia gali būti permainų viltis Rusijoje? Rūmų perversmas. Pučas.

Ar ir Lietuvoje turėtume susitelkti į tokią nepavergtų rusų viltį? Turėtume laukti, kol Putinas bus nuverstas ar kada nors numirs? Būtų neblogai turbūt, bet per tą laiką galime ir patys numirti. Turėdami galvoje tai ir dar tai, kad viltis yra vadinama kvailių motina, paprasčiau būtų susitelkti į savo gyvenimą, savo istoriją. Pavyzdžiui, pasinaudoti profesoriaus A.Bumblausko siūlymu ir neberaišioti kiekvieną rugpjūčio 23-ąją juodų kaspinų ant savo vėliavų.

Kiek galima dūsauti dėl to Molotovo-Ribbentropo pakto? Jau ketvirtis amžiaus, kai pati Lietuva pavertė jį tuščiu popiergaliu. Kiek galima gedėti, kai rugpjūčio 23-ąją turim tiek puikių pergalių? Terlecko, Sadūnaitės ir Bogušio organizuotas mitingas prie Mickevičiaus paminklo (1987), Baltijos kelias (1989), GKČP pučo žlugimas (1991), „Brent” nafta po 45,46 dolerio (2015).

Baikim dejuot ir rypauti „grįšim į tėvynę, grįšim į namus”. Ugdykim nugalėtojų mentalitetą. Švęskim pergales. O gedulo juosteles galime šiandien pat surinkti ir pasiųsti Putinui – juk tai jis ir jo valdoma Rusija kiekvieną rugpjūtį dabar jaučiasi kaip žemę pardavę.