Nesvajokite, kad dabar prisipažinsiu kantriai laukęs skraidančios riedlentės ir užsisegančių sportbačių iš Roberto Zemeckio filmo „Atgal į ateitį“. Iki 2015 m. spalio 15-osios, į kurią iš XX a. devintojo dešimtmečio atkeliavo Michaelo J. Foxo suvaizdintas personažas, jau galima pradėti skaičiuoti dienas, bet palikim tą pramogą fanatiškiausiems filmo gerbėjams.
Prieš kiek mažiau nei dešimtmetį net ir turėdamas pakankamai santaupų nepirkau naujo automobilio, nes patikėjau pažadais, kad po kokių penkerių metų visi važinėsime nebrangiais elektromobiliais. Nevažinėjam. Tiesa, pernai „Metų automobilio“ konkurso rengėjai leido man pavairuoti antrosios kartos „Nissan Leaf“. Patiko. Pasijutau kaip vaikystėje, kai mama, tvirtai laikydama už rankos, atsivedė į parduotuvę „Vaikų pasaulis“ sostinės centre. Ir per žaislų skyrių nusivedė į antrą aukštą pirkti dviem dydžiais per didelių supuvusio obuolio spalvos kelnių, kurių paskui niekada neužsivilkau.
Mūsų namo miegamajame stovintis televizorius pirktas tada, kai atrodė, kad po metų ar dviejų žiūrėsime tik raiškiąją televiziją, o jai iš paskos netruks ateiti trimačio vaizdo era. Dabar jau ne naujiena ir 4K vaizdą rodantys ekranai, bet grįžęs namo įsijungiu „Panoramą“ ir matau ją, sudarytą iš tiek pat taškų, kiek jų matydavau praeitame amžiuje.
Baigęs mokėti poros metų lizingą už nešiojamąjį kompiuterį norėjau pakeisti jį nauju, bet palyginęs parametrus įsitikinau, kad skirtumo beveik nėra. Net ir išmanieji telefonai, užaugę iki 5 colių dydžio ekrano ir pasiekę tą vaizdo taškų tankį, kai akis jau nebeskiria ar jų bus dar daugiau, ar mažiau, nebežino kaip toliau tobulėti.
Apie fotografiją išvis patylėsiu, nes ją žudo instagraminis pseudokūrybingumas, kai keli populiariausi filtrai paverčia menu milijonus vienodų kačiukų ir saulėlydžių vaizdų. Populiariausias veidrodinių kamerų gamintojas, kurio objektyvų kolekcijos, mano sukauptos per daugelį metų, dydis yra pakankamas argumentas nė negalvoti apie sistemos keitimą, jau beveik dešimtmetį bando dar kažką išspausti iš tų pačių triukšmingų jutiklių, o jo konkurentai taip pat neskuba siūlyti vartotojams kažką rizikingai naujo.
Supratau, kad senstu ir tas sulėtėjęs technologijų progresas atėmė iš mano kartos ateitį, kurios niekada nesulauksime. Tą ateitį, kurios pagrįstai galėjome tikėtis matydami XXI a. pirmojo dešimtmečio revoliucines permainas. Nes grubiai suapvalinus iki pensijos man liko pora dešimtmečių, per kuriuos dar gali dominti, žavėti ir džiuginti technologijų naujovės, o ne vien eilės poliklinikoje judėjimo greitis. Senų žmonių daiktai beviltiškai pasensta drauge su jais, nes susilpnėję juslės jau neleidžia patirti vaizdo ir garso kokybės skirtumų, o gebėjimai neskaičius vartojimo instrukcijos perprasti naujų prietaisų valdymą pranyksta dar anksčiau.
Negalėdami mums pasiūlyti visiškai naujų technologijų arba revoliucingai pagerinti gaminių parametrų, gamintojai bando uždirbti pelną reklamuodami savo produkciją kaip draugišką aplinkai arba išvaizda mėgdžiojančiu neužmušamus mūsų ikiskaitmeninės jaunystės daiktus. Fotografijoje tai prasidėjo nuo kampuoto „Olympus OM-D E-M5“, atkartojančio XX a. aštuntojo dešimtmečio juostinio „Olympus OM“ formas, ir į pokario „Leica“ panašių „Fuji“ X serijos gaminių. Kiti prietaisai net kelias metalo spalva dažyto plastiko ir retro formų mados bangas išgyveno gerokai anksčiau, nes kiekvienai vartotojų kartai ateina metas, kada apeliavimas į jaunystės sentimentus padeda lengviau atsisveikinti su pinigais, negu išskirtinių savybių pažadas.
Dabar jau akivaizdu, kad mūsų civilizacija išvengė žadėtos istorijos pabaigos. Šių dienų apžvalgininkams ir būsimiems istorijos vadovėlių rašytojams užteks reikšmingų įvykių datų, karų, revoliucijų, perversmų ir lemtingų didžiųjų valstybių lyderių klaidų. O technologijų naujoves aprašinėjantys ekspertai kaip tik tuo metu gali mirti iš nuobodulio pompastiškoje pasaulinės naujo gaminio premjeros šventėje. Kai išsisklaidžius fejerverkų dūmams paaiškėja, kad naujovės beveik neįmanoma atskirti nuo kelis kartus jau atnaujinto pirmtako.