1947 m. rugsėjį paleistas iš lagerio, grįžo į tėvynę – Austriją – įgijo teisininko kvalifikaciją. Iki 1990 m., kol išėjo į pensiją, dirbo teisėju, vis kilo karjeros laiptais ir tapo Vienos aukščiausiojo teismo senato pirmininku.
A. Šeiderbauerio kovų kelias Rytų fronte dramatiškai vingiavo ir per Lietuvą. Jam teko laikinai apsistoti įvairiose mūsų šalies vietose – nuo Labanoro ir Alantos iki Kėdainių ir Raseinių, dalyvauti sunkiuose mūšiuose. „Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m.“ išgarsino autorių kaip itin kruopštų bei sąžiningą memuaristą. Tad ši knyga neabejotinai bus patikimas informacijos šaltinis apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, kario kasdienybę fronte ir mūsų skaitytojams, taip pat istorikams bei etnologams.
1944 m. birželio 22 d. keturi Raudonosios armijos frontai – apie 2,5 mln. karių – pradėjo Baltarusijos puolamąją operaciją kodiniu pavadinimu „Bagrationas“. Didžiausios per visą karą Raudonosios armijos operacijos metu buvo sutriuškinta milijoninė Vermachto armijų grupė „Centras“. Raudonoji armija, beveik nesutikdama pasipriešinimo, nestabdoma veržėsi į vakarus. Tarp Vermachto armijų grupių „Šiaurė“ ir „Centras“ atsirado erdvė be vokiečių kariuomenės vėliau pavadinta „Baltijos skyle“. Šalia atsidūrė A. Šeiderbauerio 252-oji pėstininkų divizija.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Iš veido panašus į berniuką, šviesiaplaukis, jis net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis buvo draugiškas. Net ir tada, kai droviai prašė mane skirti jam šturmo pabūklą ir kai prašė pasakyti majorui Garnui, kad galės atsilaikyti valandą ar dvi. Susidraugavau su Huzenetu vos su juo susitikęs. Jis nuolat nekantriai laukė naujienų apie mūsų ir kaimynų padėtį. Bet plyšys iš kairės vis platėjo. Nuo 17 kilometrų liepos pradžioje jis padidėjo iki 70 kilometrų. Korpusas mums iš kairės kovėsi be priskirtų dalinių. Tai buvo panašu į klajojantį katilą ir ten patekusiai kariuomenei teko kovoti siekiant išlaikyti atvirą kelią trauktis į vakarus.
Mane visiškai užvaldė atsitraukimo saugumo užtikrinimas. Kaip pamišėlis laksčiau motociklu po mūsų batalionus, šturmo ir prieštankinių pabūklų tarnybas, pionierių dalinius ir perteikdavau įsakymus, kuriuos saugojau tik savo galvoje, nes nebuvo jokių dokumentų. Turėjau visus rasti naudodamasis žemėlapiu, neretai kliaudamasis vien intuicija. Dažnai man kilo pavojus pakeliui užmigti ir, kai vairuotojas staigiai stabdo privažiavęs duobę ar kokią kitą kliūtį, galėjau iškristi iš motociklo priekabos. Kartais iš debesų staiga išnyra rusų naikintuvas ar sovietų iš Amerikos gautas dvimotoris bombonešis „Martin“ ir bombarduoja kelią, kuriuo traukėmės. Tada šokame nuo motociklo, kone jam dar nesustojus, ir slepiamės kur tik galime.
Kartą vakare grįžau į pulko štabą ir pamačiau priešais vieną kaimo namą gulintį sunkiai sužeistą rusų gvardijos kareivį. Ant jo krūtinės kabojo keletas ordinų. Jis lydėjo du pulkininkus, kurie savo taip pat amerikietišku džipu išklydo iš kelio. Griovyje įsitaisęs kulkosvaidininkas iš arti suvarpė mašiną ir abu karininkai buvo nukauti.
Liepos 12 d. Alantoje mano tarnybos pulko štabe laikas baigėsi. Reikėjo grįžti į priešakines linijas ir imti vadovauti kuopai. Tai reiškė toliau trauktis per pedes apostolorum, t.y. „apaštališkai, savomis kojomis“. Per naktį nužygiavome 25 kilometrus. Atrodė stebėtina, kad beveik nepavargau. Alantos kaime teko pasirengti gintis žiedu. Kai kuopa išsikasė tranšėjas ir buvo išrinktos pozicijos kulkosvaidžiams, man atėjo į galvą mintis užsikabaroti į mūrinės bažnyčios smailiastogę varpinę, kurioje įsitaisė artilerijos stebėtojas. Iš varpinės langelio žvelgiau pro žiūroną vis tolyn ir tolyn į rytus ir mačiau ryto saulės nušviestus laukus, pievas, kelius, miškus, ežerus ir siaurą upelį. Bet tyla ir ramybė truko neilgai. Netrukus mane ir stebėtoją išvijo iš varpinės rusų prieštankinio pabūklo šūviai. Rusai neabejotinai nutuokė, jog iš varpinės juos stebėsime, tad, vis taikliau jiems šaudant, turėjome lipti žemyn.
Tai, kad vėl patekau į priešakines linijas, tik sustiprino pasitikėjimo savimi jausmą. Dabar žinojau, jog kas bepasirodytų priešais mus, tai galėjo būti tik priešai. Ten buvo nepaprastai pavojinga ir tas pavojus niekada nesibaigdavo. Tad fizinė įtampa visada balansavo ties mūsų galimybių riba. Tačiau buvo gerai tuo, jog nereikėjo bijoti netikėto priešo užpuolimo. Savo motociklu kaip štabo karininkas važinėjau toli po miškus, nuklydęs nuo priešakinių linijų, mūsų užnugaryje.
Kartą iš miško išlindo dvejetas rusų. Tai įvyko taip netikėtai, kad iš pradžių tiesiog sutrikau. Bet kai priešai atakavo, užimdavo pozicijas ar jų šturmo grupė prasibraudavo prie mūsų naktį, tai buvo įvykiai, kuriems aš visada buvau pasirengęs.
Traukimasis ir su tuo susijusi sumaištis patvirtino šią taisyklę, pavyzdžiui, tais atvejais, kai į vakarus prasiverždavo ir prisijungdavo prie mūsų sutriuškintų dalinių likučiai. Liepos 13 d. mes išsidėstėme gynybos pozicijose, per kurias tįso geležinkelio linija. Iki mūsų pylimu dar prisikapstė feldfebelis ir dvejetas kareivių. Paaiškėjo, kad jie priklauso daliniui, kuris gina kariuomenės tiekimo bazę, ir kad bazės viršininkas leido jiems trauktis be įsakymo. Pati bazė, aišku, nebuvo evakuota, dėl ko šie laimingai likę sveiki žmonės turėjo išklausyti nemaža nemalonių žodžių iš mano kareivių.
Per kitą nakties žygį sustojome du kartus. Pirmąkart todėl, kad į griovį įvažiavo 15 tonų sveriantis artilerijos vilkikas. Tačiau didžiulė mašina išsikapstė iš purvo, nes turėjo gervę, o šalia stūksojo tvirtas medis, už kurio buvo galima užkabinti plieninį lyną. Antrąkart sustojome artėjant rytui. Žygiuojant vienas grenadierius stabtelėjo, atsigulė ant nugaros ir pasakė, jog toliau eiti neturi jėgų. Kadangi jokio transporto neturėjome, teko pagalvoti, kaip su juo pasielgti. Po penkių minučių atokvėpio mes pasiskirstėme jo ekipuotę, įskaitant šautuvą bei šalmą. Dvejetas kareivių, priekaištaudami maždaug taip: „Pagalvok apie savo senutę, drauguži“, paėmė jį už parankių ir padėjo atsikelti. Remdamasis į draugus nusilpėlis ėjo toliau. Po kurio laiko jau galėjo žygiuoti savarankiškai. Kai priėjome paskirties vietą, tas kareivis dėkojo mums, kad jo nepalikome. Štai tokie yra tie pėstininkai!
Nespėjus man kaip reikia įsigilinti, teisingiau sakant, „įgriūti“, į kuopos vado reikalų esmę, kai buvau grąžintas į pulką. Man pasisekė. Tas tris dienas priešas mūsų pernelyg nevargino ir naujų sunkumų nepasitaikė. [...]
Vakare įsikūrėme sename užmiesčio name. Šturmo pabūklai liko greta pulko vadavietės. Jų įgulos, neįpratusios nakvoti arti priešakinių linijų, išsikasė apkasus, kuriuos iš viršaus pridengė kovos mašinos. Taip jiems susidarė dviguba apsauga.
Mes turėjome trauktis toliau. Kadangi ritomės atgal, tai tie nedaugelis kelių tarp rytų ir vakarų dažnai buvo užkimšti transporto priemonių. Dėl to kartais tekdavo ilgai stovėti ir įnirtingai ginčytis, kokia tvarka turi judėti kolonos. Tai kol kas buvo aktualu tik koviniams padaliniams ir nedideliems užnugario daliniams, kurie vieni kitiems įrodinėjo savo pirmenybės teises, remdamiesi laipsnių ir pareigybių pranašumais. Dideli užnugario daliniai jau prieš kelias dienas atvyko į Marijampolę, netoli nuo Reicho sienos.
Siekiant sumažinti persekiojančio priešo spaudimą, liepos 15 d. buvo pasitelkta mūsų aviacija. Nors išskleidėme oranžines atpažinimo marškas su svastikomis, mūsų žygio kolonos turėjo nuostolių. Buvo sužeistas ir štabo „Folksvageno“ vairuotojas. Todėl jį dabar valdė vyresnysis leitenantas Kriugeris, kurį fon Garnas pasiuntė vadovauti dideliam užnugario daliniui. Štabo karininkui tai atrodė ne itin „deramas“ darbas, bet buvo naudinga, kad tas pareigas eina energingas žmogus. Garnas pasakė, kad jam užteks tik manęs vieno.
Vakare gautas pranešimas, jog žuvo kapitonas Grebšas. Jis vos spėjo perimti vadovavimą 2-ajam batalionui, kai buvo sužeistas mano draugas Huzenetas. Kai jis tapo bataliono vadu, man pasirodė, kad nenorėjo imtis vadovavimo pareigų. Numaniau, jog jis nujautė artėjančią mirtį. Paskui gailėjausi dėl savo netikusių minčių apie jį. Tai buvo puikus optikos meistras, kilęs iš Aukštutinės Silezijos Beitcheno miesto. Po jo mirties gauta žinia, kad už veiksmus prie tilto per Ulą 1944 m. liepą apdovanotas Riterio kryžiumi. De mortuis nil nisi bene (lot.) – apie mirusiuosius [kalbama] arba gerai, arba nieko.
Pridursiu dar jaudinančią smulkmeną, susijusią su mūsų traukimosi laiku. Kumeliukai, mums žygiuojant, sekė paskui motinas ir žindo jų spenius eidami. Tai atrodė liūdnas reginys. Liepos 17 d. buvome atskirti nuo korpuso grupės „D“ ir grąžinti mūsų divizijos priklausomybėn. Divizijos adjutantas majoras Ostreichas laukė mūsų Švenčionių miesto pakrašty, kaip tėvas laukia savo paklydusių vaikų.
Sėdėdamas ant sodo suoliuko, kaip Napoleonas III per susitikimą su Bismarku, jis pasakojo mums apie padėtį divizijoje. Pirmiausia generolas Melceris ketino performuoti 472-ojo grenadierių pulko 2-ąjį batalioną, kuriame buvau įrašytas adjutantu. Jis sakė: jei tai pavyks, divizijos vadovybei, be pėstininkų pulko, atiteks dar vienas padalinys ir mes daugiau nebūsime naudojami kitiems daliniams papildyti. Specialiai man majoras pasakė įsimintiną dalyką, esą, buvau įrašytas į žuvusiųjų sąrašą. Iš pradžių į tai nelabai kreipiau dėmesį, nes buvau žvaliai nusiteikęs. Bet kiek vėliau kilo nemalonių minčių apie tėvus ir apie Šveidnicą, kur ši žinia galėjo aplinkiniais keliais pasiekti Gizelą.
Iš snūdo mane išbudino generalinio štabo pirmasis karininkas pulkininkas leitenantas Hugas Binderis. (Pareigybė vokiečių kariuomenės junginių štabuose, į kurią buvo skiriami generalinio štabo akademijos absolventai. – aut. pastaba). Jis pasakė, kad prie Ulos aplamdytas mano batalionas artimiausiu metu turės būti performuotas. Iš bataliono bus pašalinti ten patekę 7-ojo pulko žmonės. Be to, pasak jo, neseniai atvyko papildymas, įskaitant puskarininkius. Man tai buvo skaudus atsisveikinimas, ypač su narsiuoju majoru fon Garnu. Jis buvo kilęs iš Rytų Prūsijos ir tapo karininku po 12 metų tarnybos liktiniu. Šneideris turėjo pirmosios klasės kryžių „Už karinius nuopelnus“, kuriuo apdovanojami užnugario dalinių kariškiai. Į Rytų frontą jis buvo atvykęs pirmąkart.
Binderis numatė užduotį, kurią batalionui reikėjo atlikti. Užlenktas divizijos kairysis sparnas buvo pridengtas iš šiaurės. Korpusas, teisingiau sakant, tai, kas iš jo liko, kaudamasis turėjo trauktis į vakarus, neturėdamas jokio ryšio su kaimynais. Jo žodžiais, didžiausia problema buvo dėl nutrūkusio ryšio su „Šiaurės“ armijų grupe, kurios fronte susidarė 55 kilometrų pločio plyšys. Tikėtasi, jog pagal aplinkybes divizijos vadovybė atsiųs mums šturmo pabūklų. Batalionui priskirtas 14-osios prieštankinių pabūklų baterijos būrys, kuris iš 472-ojo štabo bei užnugario dalinių turėjo gauti automobilių. Paskui vyko pasitarimas. Binderis buvo kilęs iš Švabijos. Nuo 1938 m. jis tarnavo Insbruke, kalnų šaulių dalinyje.
Sužinojęs, kad esu austras, pradėjo šneką apie Tirolį. Buvo matyti, jog Binderis, tvirto kūno sudėjimo žmogus, lygiais juodais plaukais ir tamsiai rudomis akimis, išsiskyrė aukštu intelektu. Tai atitiko mano supratimą, koks turi būti generalinio štabo karininkas. Jo kelnės buvo su ryškiai raudonais lampasais, su dviem plačiomis baltomis juostelėmis – priklausomumo generaliniam štabui ženklu.
Kitą kartą sustojome Kavarske. Šis mažas miestukas liko divizijos kairiajame sparne. Aš vėl buvau bataliono adjutantas. Bataliono štabą įkurdinau buvusio ministro kukliame kaimiškame name. Iš visko sprendžiant, gyventojai iš jo išvyko visai neseniai. Bibliotekoje kartu su knygomis svetimomis kalbomis aptikau ministrų, kelių šalių diplomatų ir komersantų vizitines korteles iš to meto, kai Lietuva buvo nepriklausoma respublika, dar neprijungta prie Sovietų Sąjungos.
Kadangi mums pavyko laikinai sustabdyti priešo puolimą, mes – kapitonas Šneideris ir aš – nusprendėme pasižvalgyti po miestuką. Užsukome į katalikų bažnyčią ir ten susitikome su kunigu, kuris mus pakvietė pietų. Senasis šeimininkas pavaišino mus patiekalu iš kietos kaip puspadis jautienos ir kietais kaip akmuo kukuliukais su paprastu pienišku padažu. Valgius nešė maloni, išdžiūvusi iš senatvės ekonomė. Jis pasakė, jog Dievas jam pagelbės, kaip anksčiau, tad nesitrauks iš savo parapijos.
Antroje dienos pusėje užnugario administracijos sprendimu visi šaukiamojo amžiaus sulaukę vyrai turėjo susirinkti ir būti išgabenti į Vokietiją. Tai daryta, kad puolanti rusų kariuomenė jų nepaimtų į Raudonąją armiją. Prie mūsų ašarodamas priėjo senasis kunigas, kuris buvo pakvietęs mus pietų, drauge su jauna moterimi. Jis paprašė paleisti vargonininką, kuris tik ką susituokė su šia moterimi. Nors Šneideris ir neturėjo tokių įgaliojimų, jis klausiamai pažvelgė į mane ir aš sutikdamas linktelėjau galva. Kunigui leidome pasiimti „vargonininką“, tos moters vyrą.
Paliktoje vaistinėje mūsų bataliono medikui atsirado šio to reikalinga, ką galėjo pasiimti. Man buvo vertingiausias daiktas vaistininko namuose aptiktas pianinas. Kaip troškulio kamuojamas žmogus puola prie vandens, taip aš sėdau prie instrumento ir pirmąkart per keletą mėnesių juo skambinau.
Kitą dieną priešas ėmė mus spausti. Atakavo Sibiro šauliai. Ministro namą teko palikti, paskui, remiami šturmo pabūklų, vėl jį atsiėmėme. Naktį pasitraukėme iš šio miestuko. Liepsnojo priešo artilerijos sudeginti mediniai namai. Į padangę kilo dūmų kamuoliai. Tamsaus dangaus fone ryškiai švytėjo geltoni ir raudoni liepsnos liežuviai. Kai aš, pasukęs į vakarus, motociklu važiavau iš miesto, šiltą vakarą, jutau šiurpulį. Man buvo labai neramu dėl senojo žilo kunigo.