Jo siūlymu reikėtų kuo paprastesnėmis sąlygomis priimti kuo daugiau į Europą plūstančių pabėgėlių. Lietuvės, mat, neišvengiamai per mažai gimdo ir kaip tauta esam pasmerkti išnykti. O „atkėlus vartus“, cituoju, „gyventojų skaičių padidintume, ekonomiką paskatintume, ir mūsų moterų versti gimdyti nebereikėtų“.
Pamiršo tik pridurti, kad jei jau taip, tai iki amžiaus pabaigos vis tiek išnyksime, o Lietuvoje gyvens svetimos kultūros imigrantai. Galbūt ekonomiškai net visai gyvybingą šalį paliksime ne savo vaikams, o sirams, libiams ir kitiems Islamo civilizacijos atstovams. Išsipildytų ne toks senas, nors jau primirštas sovietų planas „Lietuva be lietuvių“.
Gal kas pasakys, kad dramatizuoju ir šiandien kalbame tik apie 325 pabėgėlius, kurie Lietuvoje nieko iš esmės nepakeis. Tai tiesa, jie nepakeis. Juos galime priimti ir tą padarysime. Toliau būsime patikimiausia ES narė, sąžiningai vykdanti įsipareigojimus ir demonstruojanti solidarumą. Tačiau priimdami pabėgėlius turėtume būti bent sąžiningi ir vadinti daiktus tikraisiais vardais. Iš dalies tą ir daro atvirai socialdemokratišką „Lietuvos be lietuvių“ viziją dėstantis G. Paluckas. Skirtumas tik tas, jog man tokia vizija nekelia optimizmo.
Orveliškas žodynas
Garsiojoje Džordžo Orvelo distopijoje „1984“ žmonės buvo raminami tikrąsias dalykų reikšmes nuslepiančiu žodynu. Ir Lietuvoje taip mokomasi. Štai masinė emigracija praminta „laisvu darbo jėgos judėjimu“. Sausas ir neskausmingas terminas. Tari ir nejauti, kad tas laisvas judėjimas lietuviams visada yra judėjimas iš Lietuvos ir taip retai atgal namo, taigi ne mūsų šalies naudai.
Lygiai tą patį šiandien nejučia darome su vadinamąja pabėgėlių krize. Visur girdėti, kad Lietuva prisideda pasidalinant „pabėgėlių krizės sprendimo naštą“. Naštą? Taip. Sprendimo? Ne. Planas visoms ES šalims pasidalinti atplūdusį pabėgėlių srautą nėra joks sprendimas. Tai tvarkymasis tik su pasekmėmis, ignoruojant ir priežastis, ir politinio gyvenimo tikrovę.
O tikrovė ta, kad esamas pabėgėlių skaičius buvo toks didelis, jog ES šalys vos susitarė, kaip jį dalintis. Tuo tarpu srautas tik auga. Duotas signalas, kad neteisėtai kirtęs sieną nebūsi išvarytas. Šiemet Europoje pabėgėlių jau yra daugiau nei per visus praėjusius metus ir, galime neabejoti, tik daugės. Kaip tą keičia ES „sprendimas“? Kuo jis padėjo nutraukti srautą ir ar ateityje galėsime išsisukti tiesiog jį pakartodami?
Žinoma, ne. Antra bjauri politinės tikrovės pamoka ta, kad negalima išgelbėti tų, kurie ateina prašydami pagalbos. Europa nėra atsakinga už Arabų pavasario padarinius ir tikrai nėra pasaulio donoras. Konkretų žmogų, tebūnie nelegalą, traukti iš jūros visada teisinga, gražu ir humaniška. Reikia tą daryti. Tačiau aukščiausio lygio politinis sprendimas pasidalinus naštą priimti ir rūpintis tais, kurie savavališkai be leidimo kirto Europos sienas – aiškiausias signalas, kad tas sienas kirsti verta, o pastangos atsiperka. Kartu tai didžiausia paskata generuojanti paklausą žmonių nelaimes sadistiškai išnaudojančiam nelegalaus migrantų perkėlimo į Europą verslui.
Valstybės reguliuoja migrantų srautus, nes jokia valstybė negali jų priimti neribotai. Tačiau dabar ES „sprendimas“ uždavė toną, kad atsakymą į klausimą „kiek priimti“ diktuos nebe pačios ES narės, o migrantų srautas, kuris gali būti per didelis ir jau dabar kelia milžiniškus neramumus ir socialines įtampas Vakarų Europos šalyse.
Aklas solidarumas
Pabėgėlių priėmimą lydinčios diskusijos kelia daug klausimų apie tai, kaip suprantame solidarumą ir socialinį teisingumą. Tai galioja tiek solidarumui tarp valstybių, tiek tarp piliečių.
Solidarumą tarp valstybių akcentuoja badantys pirštu, jog Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys turi dalintis „sprendimo“ našta, nes ir Pietų Europos šalys dalinasi sankcijų Rusijai našta. Suprask, ir mums, ir italams vieni kitų problemos svetimos ir neaktualios, bet ES solidarumo dvasioje turime prisidėti ir net pasiaukoti jas spręsdami. Jei nesiaukojame mes, kodėl dėl mūsų turėtų aukotis italai?
Tuo pasakoma tik pusė tiesos. Gražioji, nugrimuotoji pusė. Kita tiesos pusė sako, kad absurdiška aklai taikyti analogijos principą ES solidarumo prieš Rusiją ir „sprendžiant“ pabėgėlių krizę atvejais. Pamirštama kelti klausimą, ar pats sprendimas yra prasmingas, teisingas ir duosiantis laukiamą rezultatą. Sankcijos Rusijai taikomos tikint, kad tai sulaiko jos agresiją ir ilgesnėje perspektyvoje gali apskritai palaužti jos karinę galią ir imperines ambicijas. Jeigu šios vilties nebūtų ir niekas tuo netikėtų, ne tik Italijai, bet ir Lietuvai būtų absoliučiai kvaila aukotis ir taikyti nuostolingas sankcijas. Solidariai pildomas sprendimas turi būti protingas. Turi būti sprendimas.
Pasidalinti pabėgėlius yra gražus žestas į ES jau prasprūdusiems žmonėms, reveransas Pietų Europos šalims ir pačiai ES solidarumo dvasiai. Tačiau tai nėra sprendimas. Niekas ES nesitiki, kad tas naštos pasiskirstymas išspręs pačią pabėgėlių problemą. Priešingai, daug blaiviai žiūrinčių žmonių supranta, kad jis tik atidėjo padarinius ir paskatino gilesnę krizę. Gelbėdami atskirus žmones, veriame kilpą Europai ir nieko tuo neišsprendžiame. Turbūt tik G. Paluckas atsisako kartu su visa Europa laikyti našta ir įžvelgia tariamą naudą. Tačiau daug kas patogiai užsimerkia prieš klausimą, ar teisingi ir naudingi Europai yra veiksmai, prie kurių solidariai prisidedame.
Aklą solidarumą tarp valstybių lydi labai savitas ES šalių piliečių solidarumas. Seniai žinoma, kad iš europiečių pastaraisiais metais pareikalaujama daugiau solidarumo nei šie gali pasiūlyti. Prieš ir per krizę taupę estai ir kitos euro zonos šalys turi mokėti už išlaidavusios Graikijos skolas, nors graikai gauna didesnes algas ir socialines išmokas. Tokį solidarumą lydi neteisingumo jausmas.
Nuo to paties jausmo nepabėgsime ir tautiečiams susimąsčius, kodėl Lietuvos gyventojams tenka gyventi gaunant 200 eurų pensiją, bet pabėgėliams integruoti bus skirta po 600 eurų per mėnesį. Internete sklaido liūdnas pokštas, kad senjorai už tokius pinigus dar ne taip integruotųsi. Su Europa solidariai Lietuvos valdžiai bus nelengva įtikinamai atsakyti, kodėl Lietuvos piliečiai turi būti solidarūs su daugiau iš valstybės gaunančiais azijiečiais ir afrikiečiais. Teks kalbėti apie šventą solidarumą, tačiau tai nelabai gali įtikinti tuos, kas kelia pabėgėlių paskirstymo prasmės klausimą. Aklas solidarumas dėl solidarumo mažai ką įtikina.
Ką nutylime?
Sunku būtų džiuginančiai atsakyti į amžiną klausimą, tai ką daryti? Kaip pašalinti priežastis? Lengvo atsakymo nėra ir negali būti iš principo. Bėda ta, kad mes ir neturime į jį atsakyti. Pabėgėlių srautą sukėlę karai yra ne mūsų problema. Ji mus liečia savo padariniais, bet mes nesame atsakingi už jos sprendimą. Tačiau jį vis stengiamasi permesti ant mūsų (Europos) pečių.
Nutylimas faktas, kad mūsų dienų pabėgėliai bėga nuo karo savo okupuojamose ar iš vidaus griūvančiose šalyse. Šalyse, kurių neišgelbės niekas kitaip, kaip tik jų pačių piliečiai, tuo tarpu skęstantys laivuose į saugią ir sočią Europą. Lietuvoje kalbėdami apie patriotizmo ir pasiaukojimo valstybei dorybes begėdiškai taikome dvigubus standartus sau ir iš savo karo krečiamų šalių sprunkantiems pabėgėliams.
Pabėgėlių srautuose gausu jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų. Galima skaityti jausmingas istorijas apie jaunuolius, kurie gyvena ES šalyse, tikisi čia įsikurti, studijuoti, dirbti. Būti laimingi, kai jų šalis plūsta tautiečių kraujyje, o jų vietoje su islamo teroristais kovoti vyksta savanoriai Vakarų šalių kariškiai (koks simboliškas tautų kraustymasis).
Natūraliai tenka klausti, kodėl atsiduria laivuose su moterimis ir vaikais, o ne namuose su ginklais rankose? Daugiausia pabėgėlių sulaukiame iš Sirijos, kurios teritoriją okupuoja „Islamo valstybė“ (ISIS). Turbūt nėra abejonių, kad jos kovotojai yra baisiausias ir sadistiškiausias priešas, kokį matė XXI amžius. Tačiau kas turėtų juos sustabdyti, jei ne patys sirai, stojantys ginti, jei ne žlugusį režimą, tai savo šeimas ir namus?
Tuo reikalautume nei per daug, nei neįmanomo. Lietuvos kariuomenei nesiginant nuo SSRS okupacijos jos vieton stojo patys susiorganizavę civiliai. Iš esmės kone tas pats neseniai įvyko Ukrainoje, kur prorusiškiems karininkams išdavinėjant savo dalinius, o valstybei prarandant teritorijas į pirmas kovotojų gretas stojo radikalais vadinti futbolo sirgaliai, „Dešiniojo sektoriaus“ ir kiti aktyvistai. Patriotai gina valstybę ne tik su kariuomene, bet prireikus ir vietoje kariuomenės.
Sirijoje kaip ir daugumoje Artimųjų Rytų valstybių seniai egzistuoja privaloma karinė tarnyba. Dauguma šalies vyrų privalomai tarnavo kariuomenėje du su puse metų (2005-2011 m. tarnyba sutrumpinta iki pusantrų metų) ir turi pagrindus gynybos saviorganizacijai. Tačiau panašu, kad jie kaip ir kitos „pabėgėlių tautos“ neturi supratimo, jog jų šalių problemas spręsti ir stabilius režimus sukurti turės jie patys.
Tobulame pasaulyje ant rožinės vatos debesėlių visi kariaujančių šalių piliečiai galėtų ramiai pagyventi Europoje, kol JAV su kitų NATO šalių pagalba solidariai ir atsakingai įvestų stabilius režimus nesaugiomis tapusiose šalyse. Tačiau JAV ir Europą nuo likusio pasaulio, regis, skiria būtent supratimas, kad valstybes ir jų likimą kuria tų valstybių gyventojai. Jų, o ne gerųjų europiečių atsakomybė yra Levanto regiono politinių problemų sprendimas.
Norint tą suprasti, dažnai trukdo rožiniai akiniai. Juos nešiojantieji norėtų priimti visus pabėgėlius ir taip „išspręsti“ savo ir jų problemas. Suslovo, Palucko ir kitų socialdemokratų svajonei apie Lietuvą be lietuvių atitolinti padėtų, jei kuo daugiau iš mūsų tuos rožinius akinius nusiimtume.