Vyriausybės bei Ministro Pirmininko veiksmai gelbstint įmonę taip pat gerokai prasilenkia su gerosios įmonių valdymo praktikos reikalavimais.

Dar 2009 metais Lietuvoje pradėta valstybės valdomų įmonių reforma rėmėsi EBPO paskelbtais valstybės valdomų įmonių efektyvios veiklos principais, apibendrinančiais šalių narių gerąsias praktikas. Jomis remiantis buvo apibrėžti principai, kuriuos įgyvendinus valstybės valdomos įmonės turėtų veikti skaidriai ir efektyviai:

skaidrumas (viešai skelbiamos metinės ir ketvirtinės ataskaitos);

ambicingų, nekonfliktinių tikslų formavimas bei valdymas sudarant strateginius planus;

įmonių atskyrimas nuo politinės įtakos (nepriklausomi valdybos nariai ir pan.).

Lietuva jau pradėjo stojimo į EBPO procesą, ir privalėtų įgyvendinti šiuos principus (kaip ir daugelyje kitų sričių) stojimo procese.

Pažanga toliau matoma – skelbiamos metinės ir ketvirtinės ataskaitos, daugėja nepriklausomų narių įmonių valdybose, apie įmones žinoma daugiau, jų rezultatai pamažu gerėja.

Tačiau Lietuvos Jūrų Laivininkystės (LJL) faktinio nemokumo istorija parodė, kad nors žodžiais stengiamasi atitikti EBPO gaires, Vyriausybės veiksmai rodo, jog vis dar nesuprantama, kokios savo esme yra šiose gerosios praktikos. Į teisės aktus žiūrima „labai lanksčiai“, o tai, kas netinka, tiesiog bandoma apeiti.

Keletas reikšmingų pastebėjimų šioje istorijoje.

Įmonės Valdyba ir Stebėtojų taryba faktiškai neveikia

LJL istorija parodė, kad susisiekimo ministras ir Vyriausybė rimtai nevertina įmonių valdybų veiklos, nors formaliai ir bandė įgyvendinti valdybų formavimo reikalavimus. Visoje šioje istorijoje nematome LJL vadovybės, valdybos, stebėtojų tarybos. Atsitikus tokiai situacijai, bet kurioje įmonėje lauktume vadovo ar valdybos pirmininko pareiškimų, pasisakymų, krizės suvaldymo planų atskleidimo.

Lauktume, kad akcininkas (jo pareigas eina susisiekimo ministras), nedelsdamas pakeistų Stebėtojų tarybą, jei ši nesugeba susitvarkyti su esama situacija, o šioji jau atitinkamai pakeistų valdybą ir valdybą skirtų naują vadovą. T.y. įmonė, o ne akcininkas veiktų tokioje situacijoje. Neabejotinai lauktume analizės, kaip tokia situacija galėjo susidaryti. Kodėl bankroto situacija buvo paskelbta taip vėlai, kai laivai yra areštuoti ir jūrininkai įkalinami svetimuose uostuose? Ar įmonės vadovai ar valdyba neatliko savo darbo? Ar jie savo laiku informavo akcininką apie susidarančią situaciją ir ar ėmėsi atitinkamų veiksmų? Jei valdyba ar vadovai neatliko savo pareigų, veikiausiai turėtų būti svarstomas ir atsakomybės klausimas.

Kitas iliustratyvus įvykis – apie sprendimą bankrutuoti, o vėliau – nebankrutuoti, per televiziją pranešė premjeras ir ministras, ir tik po kurio laiko tai buvo paskelbta per akcijų biržos priemones. Tai draudžia visos taisyklės, nes listinguotų įmonių svarbi informacija pirmiausia turi būti skelbiama biržoje. Joks premjeras ar ministras neturi išimties. Tai parodo, kad ne tik nėra paisoma taisyklių, tačiau sprendimai apie įmonės likimą daromi be įmonės valdybos ir vadovybės žinios.

Neįgyvendintas įmonių atskyrimo nuo politikos siekis

Vyriausybė ir Ministras elgiasi su įmonėmis kaip su ministerijos ūkiu, o ne privačia įmone, veikiančia pagal Akcinių bendrovių įstatymą. Vyriausybė ar Susisiekimo ministras garsiai kalbėjo apie LJL gelbėjimą, tačiau nematėme jokios viešos informacijos apie jų turimas ir panaudotas gelbėjimo priemones – nutarimus ar įsakymus. Juk Vyriausybė, veikdama kaip akcininkas, galėjo inicijuoti akcinio kapitalo didinimą, papildomos emisijos išpirkimą ir pan.

Taigi formalių sprendimų gelbėjant LJL Vyriausybė ir ministras nepriėmė, tačiau Susisiekimo ministerijos atsakomybės sričiai priklausanti įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ suteikia bankrutuojančiai LJL paskolą. Ir Vyriausybė dar nurodo, kad „Lietuvos geležinkelių“ (LG) dividendų norma bus mažinama trimis milijonais eurų, kas lyg ir parodo, kad atgauti šios paskolos iš LJL nesitikima. Akivaizdžiai matome, kad vykdomas politiniu lygiu sudarytas planas, nors jokiuose dokumentuose neatspindėtas.

Visos aplinkybės rodo, kad tiesioginio „Lietuvos geležinkelių“ intereso suteikti LJL paskolą nėra. Įmonė nėra bankas ar greitųjų kreditų bendrovė – vadinasi, neapsieta be politikų „tarpininkavimo“. Daug ką pasako tas faktas, kad paskolos nesutiko duoti joks bankas tuo metu, kai bankiniam sektoriui tikrai netrūksta laisvų pinigų.

Sprendimus suteikti paskolą formaliai priėmė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Jos vadovai ir įmonės valdyba pagal Akcinių bendrovių įstatymą privalo veikti įmonės naudai. T.y. sąmoningai skolindami milijonus eurų bankroto situacijoje atsidūrusioje LJL, šie vadovai tampa asmeniškai teisiškai atsakingi už priimtus sprendimus.

EBPO valstybės valdomų įmonių žaidimo taisyklės yra nesuprastos

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė patvirtino visus reikiamus teisės aktus, kurie apibrėžė valstybės valdomų įmonių reformos elementus ir jų sąveiką, nurodė logiką, kaip sistema turi veikti, kad duotų gerą rezultatą. Šie planai buvo pradėti nuosekliai įgyvendinti.

Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nepaskelbė jokio programinio dokumento, vertinančio valstybės valdomų įmonių veiklą, – kaip vertinama esama situacija valdymo, strateginio valdymo, efektyvumo srityse, ar bus siekiama kažką keisti iš esmės. Tačiau matome, kad anksčiau nustatytos praktikos ir taisyklės po truputį buvo keičiamos, priimami sprendimai, neatitinkantys anksčiau priimtų teisės aktų reikalavimų bei EPBO praktikų.

Pasinaudojant šia situacija Premjeras paskelbė ir apie ketinamą kurti Susisiekimo įmonių holdingą dar ir pabrėžiant, kad tai atitinka EBPO reikalavimus. Svarbu suprasti, kad EBPO reikalavimai yra principai, o ne priemonės. Tad holdingas atitinka arba neatitinka EBPO reikalavimų tik tiek, kiek jis yra atskirtas nuo politinės įtakos, valdomas pagal aiškiai apibrėžtą strateginį planą, neleidžia kryžminio subsidijavimo, veikia komerciniais pagrindais ir valstybės deleguotos funkcijos yra apmokamos aiškiomis taisyklėmis.

Lietuva stoja į EBPO ir siekia pademonstruoti, kad geba laikytis organizacijos standartų ir taisyklių. Svarbu pabrėžti, kad EBPO principai veikia kaip visuma – jų reikia laikytis visų. Tai lyg verslo pietūs užsukus į restoraną – jei nusprendi pietauti, gauni visus numatytus patiekalus. Tačiau akivaizdu, kad dabartinė Vyriausybė nori pietauti restorane su meniu – pasirinkti tik tam tikrus reformos aspektus, kurie jai patinka, ir nekreipti dėmesio į kitus. Iki to laiko, kol valdysenos principai nebus suprasti Vyriausybėje ir jų nebus laikomasi, joks holdingas neatitiks EBPO principų, o tik bus bandymas paslėpti štai tokias LJL paskolas nuo stebėtojų akių.

Pozityviai žvelgiant

Šioje LJL istorijoje galime įžvelgti ir pozityvą – energetikos įmonės pranešė, kad paskolos LJL neteiks. Nežinau, ar buvo įmonėms tiesioginis spaudimas suteikti LJL paskolą, tačiau Energetikos ir Finansų ministerijų įmonės parodė, kad jos sugeba blaiviai vertinti situaciją ir veikti savo įmonės interesais.

Negatyviai žvelgiant – apie ką mums dainavo G&G Sindikatas

Valstybės valdomų įmonių valdysena vis dar nėra giliai suprantama. Paviršiuje jos nuostatų bandoma laikytis, tačiau ištikus kritinei situacijai senieji darbo metodai laimi. Galime numanyti, kad po stalu įvyko susitarimas, kurio aktoriai buvo „Lietuvos geležinkeliai“, suteikiantys paskolą LJL. Kaip G&G Sindikatas dainavo apie tokią „pasakėlę“ – „rašė ją pasakoriai, o pasirašė lėlės”.

Ką daryti?

Didžiausias postūmis, kuris galėtų atsitikti šioje istorijoje, – tai parodymas, kad Lietuvoje įmonių valdybos ir stebėtojų tarybos yra realiai veikiančios ir prisiima tikrą atsakomybę. Kompetentingų ir nepriklausomų valdybų formavimas yra labai svarbus įgyvendinant EBPO principus.

Liberalų sąjūdžio pažadėtas kreipimasis dėl Vyriausybės veiklos neatrodo perspektyviai – formaliai Vyriausybė nieko nepadarė, o tik „konsultavosi“ su įmonėmis. Tad nors Premjeras su susisiekimo ministru atliko akivaizdžiai reikšmingus vaidmenis, jų formalios atsakomybės vargu ar būtų rasta.
Bet įmonių vadovybės ir valdybos privalo suprasti, kad kai ministras ar premjeras kažko prašo telefonu, visą atsakomybę prisiims tik pačios įmonės, jų vadovai ir valdybos. Taigi:

LJL įmonės vadovybė negalėjo atidėlioti bankroto skelbimo ir pasirašinėti sutarčių su tiekėjais, jei žinojo, kad jos negalės būti vykdomos. Vyriausybė, mažieji akcininkai ar kreditoriai turėtų inicijuoti tyrimą nustatant, ar LJL vadovybė ir valdyba tinkamai atliko savo pareigas. Nustačius netinkamą pareigų vykdymą, turi būti pareikalauta atsakomybės neišskiriant ir nepriklausomų narių, kurie turėjo užtikrinti įmonės atskyrimą nuo politinių įtakų.

„Lietuvos geležinkelių“ valdyba ir vadovybė turi prievolę veikti įmonės naudai. Būtų labai naudinga kreiptis į prokuratūrą ginant viešąjį interesą dėl įmonės vadovybės veiksmų – ar nebuvo veikiama prieš įmonės interesus suteikiant paskolą LJL. Jei taip, tai turi būti keliamas atitinkamos atsakomybės klausimas.

Jeigu tokie tyrimai būtų atlikti, jie parodytų, kad valstybei yra iš tikrųjų svarbu, kaip praktiškai įgyvendinami valstybės valdomų įmonių gerosios praktikos principai, o visiems valstybės valdomų įmonių vadovams, valdybų ir stebėtojų tarybų nariams būtų pasiųsta žinutė, kad tai nėra tik formalios pareigos be atsakomybės. Svarbu parodyti, kad žodiniai susitarimai su ministrais neapsaugos nuo atsakomybės. Jei norime tapti ekonomiškai pažangių valstybių klubo nariais, privalome baigti „pasakorių“ ir „lėlių“ laikmetį.