Šią vasarą jis buvo itin karštas. Po pirmojo priėmimo į aukštąsias etapo žaibiškai kai kuriems universitetams užklijuotos mirtininkų etiketės. Tiesa, tokie pavadinimai radosi lyginant šių metų pirmo etapo priėmimo duomenis – o jų iš viso yra trys – su pernykščiais galutiniais priėmimo duomenimis.
Į kai kurias aukštąsias mokyklas per pirmą priėmimo etapą ateina tik mažesnė dalis studentų, kiti prisijungia po antro ar trečio bandymo. Per pusę vasaros trunkantį priėmimą aukštosios mokyklos surenka iš esmės visus, pareiškusius norą studijuoti, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Nors stojančiųjų šiemet buvo 2 tūkstančiais mažiau nei pernai, šių metų laidos abiturientų, siekiančių studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, santykinė dalis (64,1 proc.) didesnė nei praėjusiaisiais metais (62,5 proc.)
Žinau atvejų, kai į profesinę mokyklą nepatekę abiturientai nesunkiai įstojo į universitetą. Nes profesinėse vietų skaičių ribotas, o universitetai priima kone kiekvieną – ir ne tik į mokamas vietas.
Jau per pirmą priėmimo etapą Mykolo Riomerio universitetas priėmė studentus, turinčius mažiau nei vieną balą. Tą patį darė ir Šiaulių universitetas, taip nuleisdamas savo paties nusistatytą minimalaus vieno balo kartelę. Beje, ją visiems universitetams buvo rekomendavusi ir Švietimo ir mokslo ministerija.
Pirmuoju priėmimo srautu į kolegijas atėjo 14 proc. daugiau pirmakursių nei pernai. Tuo tarpu universitetai turėjo neigiamą rodiklį – pirmo etapo metu juose norą studijuoti pareiškė 1 proc. mažiau abiturientų. Galutiniai duomenys dar labiau paryškino universitetų praradimus: juose studijuos beveik 7 proc. mažiau pirmakursių negu pernai; kolegijose – 1,2 proc. daugiau lyginant su 2014 m. priėmimu. Tik du universitetai šiemet priėmė daugiau studentų nei pernai: Vilniaus universitetas (8 proc.) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (11 proc.). Didžiausius praradimus patyrė Šiaulių universitetas (-32 proc.) ir Mykolo Romerio universitetas (-20 proc.).
Kolegijų populiarumas džiugina – jos įsitvirtina regionuose ir net pralenkia universitetus. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinė kolegija pakvietė studijuoti beveik 4 kartus daugiau valstybės finansuojamų pirmakursių negu Šiaulių universitetas (universitetas – 112, kolegija – 406).
Kiek netikėtas nevalstybinės šv. Ignaco Lojolos kolegijos Kaune šuolis: priimta triskart daugiau studentų nei pernai. Sėkmės paslaptys paprastos: darbo rinkoje itin paklausių specialybių pasiūla, darbdavių pritraukimas ir garantija absolventams, kad po studijų gaus darbą. Kolegijos užtikrina, kad jų absolventai išeitų ne šiaip „į gyvenimą“, bet į darbo vietas, kurioms jie ir buvo rengti, tariantis ir bendradarbiaujant su darbdaviais.
Verta pridurti, kad auga pretendentų į profesines mokyklas skaičius: rugpjūčio vidurio duomenimis, šiemet profesinėse pageidauja mokytis 5 proc. daugiau pirmakursių nei pernai tuo pačiu metu. Nors dar priėmimas nesibaigęs, keletas profesinių mokyklų jau perpildytos.
Šios tendencijos rodo, kad pradeda formuotis sveika specialistų rengimo sistema, kai jaunimas pirmiausia įgyja amatą ar su praktiniu darbu susijusią specialybę ir tik po to, jei nori, siekia bakalauro ir magistro. Lietuvoje iki šiol buvo atvirkščiai: pirmiausiai mokslo laipsnis universitete, o paskui – į profesinę išmokti dirbti ką nors realaus.
Tačiau tai lėti pokyčiai. Jų nepakanka. Po šio priėmimo privalome padaryti rimtas išvadas ir priimti reikalingus sprendimus. Ką planuojame artimiausiu metu?
Ministerija atskirai kalbėsis su visomis aukštosiomis mokyklomis, kurios netaikė minimalaus balo reikalavimo. Kalbėsimės ir su tomis, kurių studijų programose tėra po du ar vos daugiau studentų – ar jos pačios nemato, neturi konsolidavimo variantų su kitomis aukštosiomis.
Matome didžiulį išteklių išskaidymą, pavyzdžiui, rengiant socialinius darbuotojus – per pirmą etapą Klaipėdos universitete priimti 9 studentai, Šiaulių universitete – 2, o pagrindinės socialinių darbuotojų kalvės yra Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai, atitinkamai priėmę 26 ir 19 studentų.
Mokyti du studentus kurse – daugiau negu prabangu. Net pradinių mokyklų klasėms taikomi didesni reikalavimai. Šitaip barstydami savo mokslinį potencialą neparengsime nei gerų specialistų, nei sukursime konkurencingą mokslą. Universitetai tai supranta, bet laikosi kiekvienas savo.
Tačiau realybė sako, kad pats metas pradėti dirbti kartu. Jei neišeis susitarti patiems, ministerija užims tarpininkės vaidmenį. Laukti nebėra laiko. Laikrodis tiksi ne universitetų naudai. Dar šiemet Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencija turi svarstyti programų rentabilumo klausimą, t.y. koks turėtų būti studentų ir dėstytojų santykis, kokie studijų kaštai yra realūs.
Manau, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų tvirtinti kiekvienos studijų krypties minimalų studentų skaičių: dabar tokio nėra. Taip pat aukštosios mokyklos turėtų būti įpareigotos bent prieš pusę metų paskelbti konkursinio balo skaičiavimo formules ir minimalius konkursinius balus valstybės finansuojamoms ir nefinansuojamoms studijų vietoms ir visų įstojusiųjų konkursinius balus paskelbti Studentų registre. Pažeidimai kainuotų: būtų mažinamas finansavimas studijų krypčiai.
Rudenį šias idėjas aptarsime tiek su akademine bendruomene, tiek su politikais. Studijų kokybės klausimas neišvengiamai bus svarstomas kartu su Mokslo ir studijų įstatymu Seimo rudens sesijoje. Šių metų priėmimo skaičiai dar kartą parodė, kad negalime aukštojo mokslo palikti savieigai. Valstybė privalo ginti savo interesą turėti kokybišką specialistų rengimą ir mokslą. Pribrendome pokyčiams.