Tačiau ši nauja gelbėjimo programa iš esmės skiriasi nuo ankstesniųjų – Graikijos senos skolos finansuojamos per Europos stabilumo mechanizmo (ESM) fondą, kuris dar tik formuojamas, nebedalyvaujant (bent per pirmąsias išmokas) Tarptautiniam valiutos fondui (TVF).
Gal ir pavyks ilgėliau išvengti prasiskolinusios Graikijos finansinės griūties, į kurią po rinkimų stūmė jos pačios populistų Vyriausybė. Bet ar vis didėjantis poreikis labiau finansuoti šią neatsakingai valdytą šalį, kurios naujoji „komunistuojanti“ valdžia ir jos kurstomi rinkėjai viešai koneveikia net paramos davėjus, neišklibins visos euro zonos finansų?
Anksčiau, 2010 ir 2012 metais, šiai palyginus nedidelei valstybei suteikiant (atitinkamai 110 ir 130 mlrd. eurų) milžinišką 240 mlrd. eurų paramą, nebuvo planuojama nauja finansinė injekcija. Deja, po A. Tsipro vadovaujamų kairiųjų populistų „Syriza“ Vyriausybės neatsakingai sukeltos bankinės ir finansinės panikos, kai iš šalies masiškai bėga išgąsdintas kapitalas, mažai tikėtina, jog užteks ir šių papildomų 86 mlrd. eurų. Bet, įklimpus su 300 mlrd. eurų, vėliau ES bus dar sunkiau neskirti naujų lėšų, viliantis kaip nors išgelbėti čia anksčiau investuotas milžiniškas sumas.
Būtų neteisinga samprotauti, jog Graikijai teikiama nauja finansinė pagalba Lietuvai ar kitoms šalims esą nieko nekainuos. Labiau tikėtina, jog ESM fondas praras sunešamus pinigus ir Lietuva kartu su kitomis narėmis privalės padidinti įmokas į šį fondą.
Taip pat dažnai neteisingai interpretuojami galimo „Grexit“ (Graikijos pasitraukimo iš euro zonos planas) nuostoliai. Tikrovėje ne euro zonai reikalinga Graikija, o Graikijai reikalingas euras. Be Europos centrinio banko milijardinių injekcijų Graikijos bankai neatlaikytų gyventojų ir verslo panikos atsiimti iš bankų pinigus. Graikijai atsisakius euro, jai tektų tiesiogiai ar tariamos pinigų reformos būdu nusavinti gyventojų santaupas ir smarkiai sumažinti gyventojų realias pajamas, nes kitaip griūtų bankų sistema ir kiltų nežabota infliacija.
Bendra Graikijos valstybės skola jau sudaro apie 340 mlrd. eurų ir beveik siekia 2 metų BVP dydį. Pasitraukus privatiems skolintojams, šios šalies skolų finansavimą iš esmės perėmė ES šalys ir tarptautinės finansinės institucijos. Graikija tikrų tikriausiai bankrutavo. Tik jos sąskaitas apmoka kiti. Apie abejotiną tokio ilgalaikio finansavimo naudą liudija sparčiai toliau auganti šios valstybės skola ir joje įsivyraujančios populistinės nuotaikos. Dėl pernelyg užsitęsusios didžiulės paramos ne tik nebejaučiamas dėkingumas ES ir jos donorėms. Čia europiečiai jau kaltinami, kodėl savo sąskaita nenurašo visų Graikijos skolų ir dykai neduoda naujų šimtų milijardų eurų, kurių taip pat būtų galima negrąžinti.
Kartu su privačių investuotojų nurašytomis lėšomis per pastaruosius penkerius metus palyginus nedidelei Graikijai suteikta bendra finansinė pagalba sudaro apie 300 mlrd. eurų. Ši suma yra lygi 2 metų ES biudžetui. Perskaičiavus Lietuvos ekonomikos masteliais (derėtų dalinti iš 5) Lietuvai tektų net 10 metų valstybės biudžeto dydžio parama. Tokio masto vienos šalies ilgalaikis (5+2 metai) finansavimas negali būti vertinamas kaip trumpalaikė finansinė parama laikinai sutrikusiam jos finansiniam stabilumui atstatyti per naujai įsigaliojusį ESM.
Žinoma, ES negali nusigręžti nuo Graikijos finansinės krizės. Bet naujasis finansinės pagalbos teikimo būdas, naudojant ESM fondo lėšas ir garantijas, yra netinkamas ir galimai neteisėtas – naujasis fondas įjungimas į senos ilgalaikės finansinės paramos Graikijai teikimą, be to, lyg ir atgaline data.
Tikėtina, jog Lietuva negalėjo nepritarti šio III paramos paketo pirmai išmokai (26 mlrd. eurų) per ESM fondą. Bet šalies Vyriausybei derėtų prisidėti prie kitų abejojančių šalių ir pasipriešinti, jei ESM fondas būtų naudojamas ir vėlesnėms 60 mlrd. eurų išmokoms. Nuo šios paramos teikimo neturėtų būti „atleidžiamas“ TVF, kuriam tenka atsakomybė už ankstesniųjų metų gelbėjimo programas ir kuris Graikijos oficialaus bankroto atveju taip pat prarastų čia investuotas lėšas.
Klimpdama į didėjančių Graikijos skolų ilgalaikį finansavimą, ES jau kenkia kitų euro zonos narių finansiniam stabilumui, mažina investuotojų pasitikėjimą euru. Naujam milijardų „kišimo“ Graikijai paketui prieštaravo bent penkios valstybės. Nesutikčiau tokią poziciją vadinti ne europietiška. Ypač kai tokios paramos nebevertina jos gavėjai ir kuri suteikia galimybę valdžioje įsitvirtinti „komunistuojantiems“ politikams ES mokesčių mokėtojų sąskaita.
Iki pat absurdiško prieš finansinę paramą nukreipto referendumo kairiųjų populistų „Syriza“ partijos lyderiai elgėsi taip, lyg ne jų šalis, o Europa ir visas pasaulis jiems būtų skolingas.
A. Tsipro ir jo svarbiausių ministrų laikysena labiau priminė destruktyvią opoziciją, o ne Vyriausybę, kurios tikrąsias pareigas ji prisiminė tik po to, kai pamatė, kad be ES paramos nepajėgs atidaryti skandalingai uždarytų bankų, išvengti finansinio chaoso bei pačių valdančiųjų kurstytų masinių riaušių.
Kažin ar yra kitas didesnis europietis negu Europos finansų politikos autoritetas, Vokietijos finansų ministras W. Schaeuble, kuris sunkmečiu užtikrino Vokietijos ir per ją – visos euro zonos stabilumą. Pritarčiau jo nuomonei, jog būtina pašalinti iš euro zonos Graikiją, kad atmosfera pagerėtų, jog ir pačiai Graikijai verčiau būtų padaryti „pertrauką“ ir penkeriems metams pasitraukti iš euro zonos.
Manau, kad ES padarė klaidą. Po skandalingojo referendumo, per kurį A. Tsipro Vyriausybė „įtikino“ rinkėjus atmesti ES ir TVF finansinę paramą, vertėjo leisti Graikijai oficialiai bankrutuoti. Tai nereikštų Graikijos palikimo be vėlesnės paramos, kuri naujomis aplinkybėmis taptų ženkliai efektyvesnė.
Skiriant Graikijai vėlesnes išmokas pagal naujai patvirtintą III paketą, Lietuvos Vyriausybė neturėtų pritarti ESM fondo naudojimui. Taip pat vertėtų iškelti klausimą dėl ES galimo susilaikymo nuo tolesnės finansinės paramos, jei TVF, kuris didžia dalimi įklampino ir ES, atsisakytų dalyvauti naujojoje programoje. Taip pat iš darbotvarkės nederėtų išimti klausimo dėl galimo laikino Graikijos išėmimo iš euro zonos ir oficialaus šios šalies bankroto paskelbimo.
Tenka tikėtis, jog po artėjančių rinkimų skolų slegiamoje Ispanijoje, kur populistinės „Syriza“ partijos pavyzdžiu sparčiai kyla gatvių protestus įvaldžiusi „Podemos“, neatsikartos Graikijos skolų scenarijus…