Beje, šis politinių partijų nuogąstavimas nėra be pagrindo, nes Pasaulio bankas prognozuoja, kad jeigu nesikeis tendencijos ir šalis kasmet praras apie 55 tūkstančius žmonių, Lietuvoje 2040 m. gyvens 1,9 mln. žmonių ir, esant tokiai situacijai, vargu, ar galėsime išlaikyti savo pensininkų ir sveikatos sistemos bazines struktūras. Matomai todėl, parlamentinės politinės partijos paminėtuoju susitarimu pripažino migracijos politiką vienu iš valstybės prioritetų, įsipareigodamos sukurti ilgalaikę nacionalinę programą siekiant emigracijos ir reemigracijos bei migracijos srautų teigiamo balanso.
Paradoksas! Paminėto politinių parlamentinių partijų susitarimo pasirašymą inicijavo Tvarkos ir teisingumo partija, o, tuo tarpu, jos kuruojama ministerija pasiūlė Vyriausybei panaikinti Migracijos departamentą, jo funkcijas perduodant statutinėms įstaigoms – policijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Pasiūlymas daugiau negu keistas. Viena ranka pasirašo dokumentą, kuriuo įsipareigoja pripažinti šalies migracijos politiką vienu iš valstybės prioritetų, o kita ranka pasirašo dokumentą, siūlantį naikinti turinčią daugiau kaip 20 metų patyrimą šioje srityje instituciją, kuri kaip tik ir yra reikalinga tam, kad valstybė galėtų įgyvendinti Nacionaliniame parlamentinių partijų susitarime dėl emigracijos įrašytus tikslus.
Prisimenu 1990 metus. Iš karto po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo susirūpinta šalies migracijos problemų sprendimu. Buvo sukurta darbo grupė pirmųjų emigracijos ir imigracijos įstatymų rengimui, kurioje ir man teko garbė dirbti. Po kelių mėnesių šių įstatymų projektai buvo paruošti, ir tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba juos priėmė. Šių teisės aktų autoriai, jau tada suprasdami migracijos procesų pavojingumą tautos išlikimui, siekė, kad valstybė šiai problemai skirtų reikiamą dėmesį, sukurdama ir stiprindama instituciją, atsakingą už šią sritį.
Tenka pripažinti, kad keičiantis vyriausybėms, ypač vidaus reikalų ministrams,kartkartėmis buvo norų sumenkinti Migracijos departamento svarbą. Atvirai pasakius, tai įvykdavo tada, kai vidaus reikalų sistemai vadovaudavo asmenys, nepakankamai įsigilinę į migracijos problemas. Tuo tarpu migracijos politika yra daugialypė ir apima įvairias visuomenės gyvenimo sritis, tokias kaip vidaus darbo rinkos, investicines aplinkos, šeimų susijungimo, prieglobsčio vidaus saugumo ir kt.
Matyt, todėl ir šiandieniniam Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturinčiam savo pavaldume regioninių struktūrinių padalinių, kurie šiuo metu priklauso policijai, yra sudėtinga efektyviai įgyvendinti migracijos politiką šalies mastu. Todėl parlamentinėms partijoms pasirašius paminėtą susitarimą dėl emigracijos, tikėjausi logiško vidaus reikalų ministerijos žingsnio – stiprinti didelę patirtį turinčio šioje srityje Migracijos departamento struktūrą, pirmiausiai perduodant jo pavaldumui regioninius struktūrinius padalinius bei atliekant kitus veiksmus, kuriais institucija, užsiimanti migracijos klausimais, taip pat atitiktų ir ES valstybių senbuvių modelį.
Pažymėtina, kad daugumoje ES valstybių narių teisėtos migracijos, prieglobsčio ir pilietybės klausimais užsiima savarankiškos nepolicinės institucijos. Tuo tarpu, ministerija siūlo išdraskyti Migracijos departamentą, perduodant dalį jo funkcijų policijai, o kitą dalį Valstybės sienos apsaugos tarnybai, tokiu būdu galutinai „sustatutinant“ šių funkcijų vykdymą ir grįžtant kone į sovietinius laikus.
Taigi panaikinama centrinė migracijos procesų administravimo sistemos institucija, nors migracijos klausimų svarba Europos Sąjungoje ir ypač Lietuvoje pastaraisiais metais vis didėja. Jeigu Vidaus reikalų ministerijos siekiai būtų įgyvendinti, susidursime su įgyvendinamos valstybės politikos migracijos srityje funkcijų vykdymo organizavimo ir jų kontrolės, koordinavimo, ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo su kitomis Lietuvos bei užsienio valstybių centrinėmis institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, tinkamo atstovavimo teismuose ir svarbiausia – migracijos paslaugų teikimo interesantams ir jų aptarnavimo problemomis.
O siūloma sprendimų priėmimo decentralizacija, ypač leidimų gyventi išdavimo srityje, juos perduodant teritorinių policijos įstaigų migracijos padaliniams, neleis pasiekti įgyvendinamos valstybės politikos migracijos srityje tikslų, pirmiausiai dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo, kvalifikacinės kompetencijos ir profesinės patirties stokos. Be to, sprendimų priėmimo decentralizacija pareikalaus padidinti teritorinių policijos įstaigų migracijos padalinių darbuotojų skaičių, juos apmokyti ir, savaime suprantama, tam skirti papildomas ne mažas lėšas. Antra vertus, funkcijų, kurių vykdymo metu yra atliekamos nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo procedūros, labai padidina šiuose padaliniuose didelės korupcijos pasireiškimo tikimybę. Taip pat šia pseudo reforma Lietuva pažeistų ir ES 2013 m. birželio 26 d. direktyvą 30013/32/ES bei kitus ES teisės aktus.
Ypatingų iššūkių migracijos srityje akivaizdoje raginu Vyriausybę ir vidaus reikalų ministeriją susilaikyti nuo neapgalvotų, skubių sprendimų ir priimti išmintingus sprendimus, padėsiančius įgyvendinti Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos bei užtikrinančius efektyvios migracijos politikos, naudingos lietuvių tautai programos paruošimą ir jos įgyvendinimą.