Niekada nebuvau pulkininku, kapitonu, seržantu ar eiliniu. Dabar archyvai prieinami, galima patikrinti. Lojalumo pasižadėjimą vykstant dirbti žurnalistu į užsienį pasirašiau kai ir visi – tai ir viskas. Spaudos agentūra „Novosti“ mane pakvietė Sniečkui rekomendavus todėl, kad esu baigęs vieną geriausių aukštųjų mokyklų – Literatūrinį Rašytojų sąjungos Gorkio institutą, keliomis Europos kalbomis rašau, dalyvauju diskusijose ar TV laidose.
Į Vilnių grįžau ne iš Maskvos, kaip rašo nuobodybė, o iš Madrido nes mane atšaukė - per daug įsismaginau su „perestroika“ .Nutūpiau „Gimtajame krašte“. Ten pradėjome skambinti visais varpais kai iki „Sąjūdžio“ užgimimo dar buvo likę dveji metai.
„Popietė“ laikosi eteryje tik dėka Čekuolio ir A. Siaurusevičiaus bičiulystės“, skelbia nuobodybė visai Lietuvai. Būčiau pagerbtas tokia bičiulyste. Bet melas vėl. Nuobodybei pritrūko budrumo pasiteirauti pas bet ką iš LRT. Sužinotų, kad mes ant „jūs“, nežinau kur jis gyvena, kaip žmonos ir vaikų vardai.
Kodėl nuobodybei reikėjo visus tuos dalykus išgalvoti? Aš jam į kišenę neprikroviau. Beveik jo nepažįstu, mačiau iš tolo kartą ar du.
Nuo antikos laikų biurokratiški impotentai nekenčia tų kurie dirba ir padaro. Nes tai stato prieš juos žiaurų klausimą: „O ko esu vertas aš?“.
Dar kita aplinkybė neleidžia numoti ranka. Nuobodybė vadovauja Vilniaus universiteto fakultetui, kuris ruošia ir būsimuosius žurnalistus. Jau senokai įvairių žiniasklaidos sričių vadovai gūžčioja pečiais – mažai to fakulteto absolventų supranta žurnalistinį darbą ir jam tinka. Paradoksalu – mieliau imami žmonės iš Tarptautinių santykių instituto. Kodėl?
Universitetas jaunai kartai kaip kraujo perpylimo stotis. Gal nuobodybė naudoja perpylimams savo kraują?
Tik jis ne visiems prigyja. Įvykis šiandien.
Rašiau šį „atvirą laišką“ LRT žinių salėje. Grupė VU absolventų, studentų irgi, pasmalsavo. Pamatę apie ką laiškas ėmė ploti ir visi vieningai šaukti „Valio!“
Sakyčiau, reta dovana aukštas akademines pareigas einančiam žmogui.
