Tą puikiausiai demonstruoja jokiais skaičiavimais, jokia valstybės administravimo logika, jokia europine patirtimi ir jokia kalbančiųjų atsakomybe nepagrįsta tiesioginių seniūnų rinkimų idėja. Pridengta pabodusiu lozungu „Priartinkime valdžią prie žmogaus!“, ji skinasi kelią, atitraukdama politikų, ministerijų ir kitų institucijų dėmesį nuo daugybės išties svarbių problemų.
Turiu paprastą pasiūlymą: valdžios ponai, kurie jaučiatės „atitolę nuo žmonių“, eikite ir priartėkite prie jų. Dažniau išeikite iš Seimo rūmų, nusileiskite iš Europos Parlamento aukštumų ir gal tuomet be didelių įrodinėjimų jums taps aišku, kas labiausiai rūpi žmonėms ir kas jiems svarbiausia. Galiu patikinti: tikrai ne tai, kokiu būdu išrinktas ar paskirtas seniūnas, o kaip jis dirba.
Politikų šūkiai „Priartinkime valdžią arčiau žmogaus!“ rodo jau prasidedančią Seimo rinkimų kampaniją. Gaila, kad ji pradedama nuo pigiausių triukų žmonių dėmesiui patraukti.
Jau esu siūlęs kitą šūkį: „Kiekvienai šeimai – po tiesiogiai renkamą seniūną!“ Juk taip sąžiningiausiai būtų atstovaujama kiekvienam gyventojui. Paklauskite žmonių, ar kiekvienas norėtų savo atstovo valdžioje. Žinoma! Kas nenorėtų... Ko gero, ir apklausos rodytų, kad tam pritaria net daugiau nei 80 proc. gyventojų, kurie dabar pasisako už tiesioginius seniūnų rinkimus.
Tik ar kas žmonėms paaiškino, ką tiesioginiai seniūnų rinkimai iš tiesų reiškia, kiek tai papildomai kainuos valstybei ir kiekvienam jos gyventojui?
Dabar seniūnai nėra politikai. Jie gali priklausyti partijoms, turėti įvairių pomėgių, užsiėmimų po darbo valandų, bet už tiesioginį darbą jie partijai neatsiskaito. Pavyzdžiui, Druskininkuose nė vienas seniūnas nėra jokios partijos narys.
O jei seniūnas renkamas tiesiogiai, jis tampa politiniu veikėju, einančiu politines pareigas. Norėdamas įtikinti žmones balsuoti už jį, kandidatas į seniūnus turės žadėti, kurti idėjas, dėstyti vizijas. Paskui tie pažadai turės būti įgyvendinami. Be to, reikės atskiro seniūnijos biudžeto. Vadinasi, seniūnas, tapęs politiku, turės suburti politinę komandą. Juk negalės vienas dirbti ir už save, ir už valdybą ar tarybą. Seniūnijose turės įsikurti administracijos.
Noriu priminti, kad dabar Lietuvoje egzistuoja 559 seniūnijos. Renkant seniūnus, kiekviena seniūnija, jos administracija pasipildytų krūva vadinamų biurokratų – nuo keliolikos iki kelių dešimčių, priklausomai nuo seniūnijos dydžio. Seniūnijai reikės teisininkų, finansininkų, ekonomistų, viešųjų pirkimų specialistų. Tai, ką savivaldybės šiandien daro centralizuotai – rengia viešųjų pirkimų, įvairių paslaugų teikimo konkursus – kiekviena seniūnija turės daryti atskirai. Juk seniūno - politiko įsipareigojimus ir pažadus rinkėjams turės vykdyti komanda.
Tokia dviejų pakopų savivalda reikštų beprotiškai išpūstą administracijos darbuotojų aparatą. Keista, kai viešojoje erdvėje tie patys politikai priekaištauja, kad tiek valstybiniame, tiek savivaldos sektoriuje daugėja darbuotojų, nors akcentuoja, kad gyventojų Lietuvoje mažėja.
Bet vaikydamiesi pigaus populiarumo, tie patys politikai siūlo valstybės tarnautojų bei vietinių politikų vietas plėsti tūkstančiais, net nesistengdami žmonėms išdėstyti ir išaiškinti tokio siūlymo esmę ir ekonomines pasekmes. Keliamas triukšmas dėl to, kad savivaldybėse padaugėjo keliais tarnautojais, o siūloma keliais tūkstančiais papildyti jų armiją. Žmonėms reikia ne daugiau valdžios, o daugiau paslaugų, tvarkingos ir saugios aplinkos.
Seniūnijos dabar net nėra privalomos pagal įstatymą, ne visur jos yra. Pavyzdžiui, Druskininkuose nėra seniūnijos. Turime dvi kaimiškąsias seniūnijas, o mieste yra pakankamai savivaldybės administracijos specialistų, atliekančių tas pačias funkcijas, kurias atliktų ir seniūnijos darbuotojai. Tai kam dubliuoti ir didinti darbuotojų skaičių, traukiant pinigus iš savivaldybės ir iš valstybės biudžeto? Tai būtų nei tikslinga, nei atsakinga.
Kalbantiems apie sąžiningą atstovavimą bendruomenei noriu priminti, kad ir šiandien seniūno, kaip valstybės tarnautojo, skyrimo konkurse pagal įstatymą keturi iš septynių komisijos narių būna bendruomenės atstovai. Taigi bendruomenė dalyvauja konkurso būdu renkant seniūną. Seniūnai skiriami ne iš mėnulio. Jie – tos pačios bendruomenės nariai. Be to, gyventojai ir dabar jau renka tiesiogiai savo atstovus – seniūnaičius ir bendruomenių pirmininkus.
Tai tiek nutylėtos tiesos apie seniūnų rinkimus. Šiandien savivalda finansiškai gyvena sunkiai. Nesąžininga kalbėti apie seniūnų rinkimus ir nutylėti, jog iš mokesčių mokėtojų pinigų reikės įkurti apie kelis tūkstančius naujų darbo vietų – teisininkams, ekonomistams, finansininkams.
Rinkti tiesiogiai seniūnus gali siūlyti tik tie, kurie neskaičiuoja finansų, kuriems nerūpi Lietuvos ateitis, kurie politikuodami naudoja pigiausias priemones žmonių dėmesiui patraukti ir kuriuos gąsdina stiprios savivaldybės, turinčios didžiausią žmonių pasitikėjimą tarp valdžios institucijų.