Tiesa, šis Graikijoje seniai gyvenęs filosofas su šiuolaikine demokratija turi nedaug bendro, nes pagal to meto sampratą buvo kitokios demokratijos šalininkas. Bet kai kurios jo įžvalgos, pavyzdžiui, kad pirmiausiai pats individas turi suvokti susitarimo gyventi harmoningai būtinumą, yra nesvetimos ir dabarties gyvenimui.
Visuomenės teisė pačiai spręsti esminius savo gyvenimo klausimus arba valdžios prievolė tartis su visuomene dėl priimamų sprendimų yra vadinama demokratija. Kiek tos grynosios demokratijos šiandien yra Lietuvoje? Vieni matytų mažai, kiti įžvelgtų daugiau, tačiau, visi, ko gero, sutartų, kad jos galima ir reikia siekti daugiau.
Čia mes atsiduriame beveik anekdotinėje perestroikos laikų situacijoje, kai M. Gorbačiovo santvarka žadėjo daugiau socializmo, bet aštrialiežuviai sakė, kad jiems reikia ne daugiau, bet viso.
Ar iš tiesų tiesioginiai seniūnų rinkimai ir juose išrinkti asmenys užtikrins daugiau demokratijos? Ir ką reikės daryti, jeigu kas nors ims ir pareikalaus ne daugiau demokratijos, bet jos visos?
Aš iš principo už. Demokratijos, kaip ir nėštumo, negali būti daugiau arba mažiau. Ji arba yra, arba tėra jos fikcija.
Merų, seniūnų, apygardų prokurorų ar policijos komisarų tiesioginiai rinkimai yra jau daugelį metų įvairiuose programiniuose dokumentuose siūloma sena „tvarkiečių“ idėja. Demokratiškai visuotiniuose rinkimuose renkami asmenys turi tarnauti. Į vienas ar kitas pareigas paskiriami asmenys – valdyti. Šiandien tarnystė kaip konkrečios seniūnijos ribomis apibrėžtos teritorijos atstovo tarnavimas tos teritorijos gyventojams yra šiek tik komplikuotas reikalas, nes seniūno institucija yra įstatymų vykdomoji valdžia ir jos veiklos gaires apibrėžia ne vietos gyventojų, bet savivaldybės tarybos daugumos diktuojama politika.
Sakoma, kad niekas seniūnijai netrukdo imtis daugiau savarankiškumo ir iniciatyvos. Na, taip, netrukdo. Tik niekas ir nepadeda. Be to, būtų įdomu pažiūrėti, ar ilgai seniūnas būtų savarankiškas, pradėjęs įgyvendinti savo politiką ir parodęs ragus savivaldybės merui ar valdančiai daugumai?
Ne per vienus metus atėjome iki tiesioginių savivaldybių merų rinkimų. Ateisime ir iki seniūnų tiesioginių rinkimų. Ir iki Seimo narių, renkamų tik tiesiogiai, o ne ir pagal partijų sąrašus, rinkimų ateisime. Tačiau tam pirmiausiai reikia padaryti namų darbus. Konstitucinės pataisos dėl valdžių pasidalijimo principų, būtini Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai, o tada – jau ir tiesioginiai seniūnų rinkimai.
Su labai apibrėžtomis ir konkrečiomis seniūno funkcijomis, teisėmis ir pareigomis. Kad būtų aišku, kas atstovauja bendruomenės interesams formuojant savarankišką politiką ir kas organizuoja tinkamą viešųjų paslaugų teikimą gyvenamosios vietovės bendruomenei.
Šiandien dėl kai kurių vietos savivaldos aspektų esame absurdiškoje situacijoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje penkiose savivaldybėse net nėra seniūnijų. Pagal įstatymus, savivaldybės tarybos gali bet kada apsispręsti dėl seniūnijų buvimo arba nebuvimo jų teritorijoje. Tiesa, dėl seniūnaitijų tokios laisvės įstatymai nepalieka – savivaldybės įpareigojamos jas sudaryti. Jau nekalbant apie tai, kad privaloma institucija atstovaujama tik visuomeniškai.
Gal toks liapsusas yra ir viena iš priežasčių, lėmusių kai kurių vietovių seniūnaičių rinkimų apatiją ir parodęs ne tokią jau džiugią demokratijos grimasą: rinkimuose iš antro karto dalyvavo vos po vieną kandidatą, o rinkėjų aktyvumą buvo galima suskaičiuoti ant vieno žmogaus rankų ir kojų pirštų. Ar tiesioginiai seniūnų rinkimai, neturint seniūnijos finansinio savarankiškumo, neišsprendus daugelio kitų svarbių klausimų, nebūtų panaši demokratijos fikcija?
Šūkis įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus politiškai labai patrauklus ir nieko nuostabaus, kad kartas nuo karto politikai imasi jį naudoti. Ypač artėjant eiliniams rinkimams. Tačiau iš tiesų daug svarbiau būtų vieną kartą atsisėsti ir susitarti dėl esminių demokratijos įgyvendinimo valstybėje principų ir konkrečių veiksmų. Nes kiekvienai idėjai galima rasti tūkstantį argumentų tam, kad nereikėtų jos įgyvendinti. Galima ir kitaip: įgyvendinti negalvojant kas bus paskui, tik džiugiai saliutuojant: valio, tiesioginiai seniūnų rinkimai įvyko.
Na taip, tiesioginių rinkimų idėja lyg ir būtų įgyvendinta. Deja, tik tiek. Nors iš tiesų demokratija tik parodytų liežuvį, o mes naiviai džiaugtumėmės, koks tas vaikas guvus ir išdykęs. Juk su kai kuriomis demokratijos grimasomis Lietuvoje šiandien jau turime panašią situaciją.
Tie, kurie mano, kad užtenka valdomos demokratijos arba apskritai jos nereikia, gali pasirinkti ir kitą kelią: vienpartinę sistemą, kurioje valstybės valdymo vertikalėje viskas yra skiriama ir atleidžiama, o rinkimai tėra tik opiumas liaudžiai. Pasirinkus būtent tokią nuostatą, ją ir reikėtų sąžiningai deklaruoti, o ne ieškoti įvairių vingrybių kaip čia nepasirodžius gal šiek tiek besilaukiančiais.