Socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės programoje įtvirtintas fundamentalus principas: atkurti „sugriautą mokinių, kurie mokosi pagal pradinio ugdymo programas, nemokamo maitinimo sistemą, kaip rimtą pagalbą tėvams, kurie dienos metu dėl darbo pareigų negali pasirūpinti vaikais bei užtikrinti, kad nemokamas maitinimas nevirstų skurdesnėmis sąlygomis gyvenančių mokinių pažeminimu, patyčiomis.“
Būtent šio darbo ėmėsi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), dedanti labai daug pastangų, kad nuo 2016 metų rugsėjo būtų atkurta iki konservatorių-liberalų valdymo puikiai funkcionavusi priešmokyklinio ir pradinio ugdymo vaikams maitinimo schema, kai nemokamas maitinimas suteikiamas visose minėtose ugdymo programose besimokantiems vaikams be išimties ir nepriklausomai nuo tėvų pajamų.
Seime įregistruotos atitinkamos Socialinės apsaugos įstatymo pataisos su intencija sukurti saugesnę ir stabilesnę socialinę sistemą Lietuvoje, pradedant nuo pačių mažiausių mūsų valstybės piliečių. Šių pataisų priėmimo Lietuvos socialdemokratai siekia mažiausiai dėl trijų svarių priežasčių.
Pirma, esanti netvari ir neoptimali tvarka skatina vieną iš skaudžiausių problemų Lietuvos mokymo įstaigose – patyčias. Konservatorių-liberalų klaidinga ir socialiai neteisinga logika, per ekonominę ir finansinę krizę naikinant nemokamą maitinimą vaikų darželiuose ir mokyklose, buvo – labiau pasiturintys tėvai patys gali susimokėti už savo vaikų maistą, kai šie – ugdymo įstaigose, o tegul nemokamą maitinimą gauna tik tikrai skurstančiųjų vaikai, o valstybė iš to tikrai sutaupys, nes per krizę valstybei pinigų niekada nebus per daug.
Tačiau absoliučiai nebuvo pagalvota apie elementarų žmogiškąją faktorių (ko, beje, konservatorių-liberalų valdančiajai koalicijai visada labiausiai ir trūko) – kad taip mažesnes pajamas gaunančiųjų tėvų vaikai bus išskiriami, diskriminuojami, stigmatizuojami ar kęs patyčias ne tik iš savo bendraamžių, bet ir galimai iš jų tėvų ar net mokytojų...
Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ duomenimis, daugiau nei pusė mokinių Lietuvos mokyklose patiria patyčių ir tiek pat jų tyčiojasi iš kitų vaikų. Dėl šios priežasties su sunkiomis socialinėmis problemomis būtina kovoti socialinės politikos instrumentais.
Egzistavusi tvarka (kai maitinimą gauna tik vaikai iš nepasiturinčių šeimų) tarp vaikų skatindavo ir įrėmindavo argumentą patyčioms – gaunantieji nemokamą maitinimą buvo suvokiami kaip žemesnės socialinės klasės atstovai, kažkuo blogesni, ne tokie kaip visi, mažiau verti pagarbos, gal net mažiau žmonės.
Seimas įstatymo pataisoms po pateikimo pritarė, taigi, jeigu po svarstymo Socialinių reikalų ir darbo komitete Seimas pritartų pakeitimams, laimėtume ne tik dėl sumažėjusio patyčių lygio, tačiau ir dėl užsibrėžtų politinių planų įgyvendinimo.
Antra, tvari šalies ekonominė aplinka leidžia šį sprendimą priimti be jokių skaudžių socialinių ar ekonominių kaštų. Socialdemokratė K. Miškinienė teigia, jog „atsigaunant šalies ekonomikai, 10 proc. padidėjus Lietuvos gyventojų vidutiniam darbo užmokesčiui, mažėjant nedarbui bei socialiai remtinų žmonių skaičiui, priimti šias Socialinės apsaugos įstatymo pataisas yra ne tik logiška, bet ir būtina“.
Svarbu pažymėti, kad pakeitus tvarką nemokamą maitinimą papildomai gautų 94 tūkst. mokinių. O juk ne mažiau svarbu ir tai, kad maitinimas mokyklose gerins vaikų mitybos kultūrą ir privers rinktis kokybiškesnį maistą. Tai užtikrintų socialinės sistemos optimalumą ir pabrėžtų stiprios valstybės vaidmenį piliečių gerovei.
Trečia, tiesiog negalima skatinti socialinės nelygybės tarp vaikų per vaikų skirstymą į žemesnes ar aukštesnes socialines klases. Daugelyje demokratinių valstybių daugybę dešimtmečių vykdoma neginčijama politikos praktika – net per ekonominę krizę negalima įvesti politinių priemonių, kurios tiesiogiai skurdintų vaikus, juos socialiai diskriminuotų ar didintų tarp vaikų socialinę nelygybę ir atskirtį.
Todėl ir vadinamieji vaiko pinigai, kai, gimus mažajam piliečiui, valstybė tėvams sumoka vienodą išmoką, daugelyje demokratinių šalių mokami visiems vaikams, nepriklausomai nuo tėvų pajamų. Taip parodomas valstybės požiūris į mažiausius savo piliečius ir įtvirtinamas atitinkamas principas – kiekvienas vaikas valstybei yra vienodai svarbus, reikšmingas ir branginamas. Toks pats principas privalo būti taikomas ir maitinimui vaikams ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose.
O mūsiškiai konservatoriai-liberalai, deja, visiškai nesusimąstė, kad jokiu būdu negalima skatinti, kad socialinė nelygybė būtų didinama tarp vaikų... Turi būti atvirkščiai – socialinė nelygybė turi būti mažinama jau vaikystėje. Tas pats ir su patyčiomis. Valstybė turi dėti visas pastangas, kad patyčių vaikystėje nebeliktų....
Tiesa, dar belieka prisiminti konservatorių „didžiojo moralės sergėtojo“ Rimanto Dagio pastangas panaikinti vadinamąją alimentų fondą, kuris, nors ir nedidelį procentą, bet vis dėl to išieško alimentų dalį iš savo šeimas vaikus palikusių tėvų (daugiausia vyrų) ir sumoka tuos vaikus auginantiems tėvams (daugiausia – vienišoms motinoms)...
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad nemokamas maitinimas ir saugesnės socialinės aplinkos vaikams kūrimas yra ne tik vienas iš socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės tikslų, tačiau ir paranki galimybė stabilizuoti socialinius santykius ir finansiškai paskatinti jaunas šeimas.
Valstybė neturi leisti skriausti savo mažutėlių, o juo labiau skatinti patyčias.... Turi būti atvirkščiai – valstybė turi dėti visas pastangas, tas patyčias užkardyti, ką ir daro Lietuvos socialdemokratai...