Pirma, ar tuometiniu rūsčiu istoriniu periodu, LDK turėjo kitą alternatyvą, kaip tik užkariauti kitus, kad nebūtų užkariauta pati ir plėsti savo įtaką, kad neatsidurtų kitų įtakoje? Antra, ar atsižvelgiant į milžinišką priešų gyvosios jėgos persvarą, Vorkslos katastrofa gali būti vertinama kaip žeidžianti ir traumuojanti tautos istorinę atmintį?
Mūšio priešistorė
Aptariamas vienas nuožmiausių ir kruviniausių viduramžių mūšių įvyko 1399 m. rugpjūčio 12 d. prie Vorkslos upės- Dniepro intako. Jame susirėmė dvi galingos jėgos- Aukso Ordos kariuomenė, vadovaujama chano Temūro Kutlugo bei emiro Edigėjaus, ir LDK bei sąjungininkų kariuomenė, vadovaujama didžiojo kunigaikščio Vytauto.
Istorinė Vorkslos mūšio reikšmė gali būti adekvačiai suvokta tik tos epochos kontekste. Nepaisant neadekvačiai išgarbintos rusų kariuomenės pergalės Kulikovo mūšyje (1380 m.), Rusija dar visą šimtmetį liko tuo metu jau degraduojančios Aukso Ordos vasalė. Pasinaudodamas realiai susiklosčiusia situacija, Vytautas siekė susilpninti nesiliaujančių pilietinių karų, suirutės ir politinio bei karinio elito tarpusavio žudynių kamuojamą Ordą.
Yra Vorkslos mūšio priežastis ir yra pretekstas. Priežastis - galingų ir dominuojančių jėgų pretenzijos valdyti derlingas pietų slavų žemes ir įtvirtinti jose savo hegemoniją. Pretekstas - Vytauto atsisakymas išduoti chanui Temūrui Kutlugui jo priešą ir varžovą- nuverstą chaną Tochtamyšą, kuris 1398 metais su šeima pabėgo į LDK - Kijevą, ieškodamas politinio prieglobsčio ir paramos.
Tochtamyšas, kaip čingizidas - Čingischano palikuonis pagal jo vyriausiojo sūnaus liniją, buvo teisėtas pretendentas į Aukso Ordos chano sostą. Tochtamyšo asmenyje Vytautas įžvelgė savo ekspansionistinės politikos tikslą - pajungti Ordą politinei LDK įtakai. Juolab, kad 1397 ir 1398 metų kampanijos prieš totorius, nors ir buvo sėkmingos, nesuteikė Vytautui svarių politinių dividendų.
Tačiau būti nuolatinėje kovinėje parengtyje ir laikyti smilių ant šautuvo gaiduko nepakanka, reikia ryžto bei preteksto jį nuspausti. Be atsisakymo išduoti Tochtamyšą, buvo ir kitas svarus pretekstas - Vytauto paskelbtas ir popiežiaus Bonifaco IX palaimintas kryžiaus karas prieš totorius. Taigi pagoniškoji Lietuva, priimta į savotišką to meto krikščioniškąją ES, turėjo stimulą ir interesą siekti platesnio tarptautinio pripažinimo.
Priešiškų jėgų santykis
Autoritetingiausi istoriniai šaltiniai nurodo gan panašų Vorkslos mūšyje dalyvavusių priešiškų jėgų santykį. Pasak britų „Vikipedijos“, išreiškiančios vyraujančią poziciją, chano Temūro Kutlugo ir emiro Edigėjaus vadovaujama kariuomenė turėjo 90 000 vyrų, Vytauto kariuomenė - 38 000. Ją sudarė LDK ir tradicinės jos sąjungininkės - Lenkijos karalystės kariai, taip pat totoriai ir kryžiuočiai.
Ta aplinkybė, kad kryžiuočiai - netolimoje praeityje nuožmūs LDK priešai, kryžiaus žygį prieš Lietuvą iškeitė į kryžiaus žygį už Lietuvą, buvo svarbi Vytauto politinė ir diplomatinė pergalė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Dievo vietininkas žemėje palaimino Vytauto kryžiaus žygį, praėjus vos kiek daugiau negu 10 metų po oficialaus Lietuvos krikšto (1387 m.).
Mūšio eiga
Skirtingi istoriniai šaltiniai iš esmės sutaria dėl Vorkslos mūšyje dalyvavusių kariuomenių gyvosios jėgos santykio, bet dėl mūšio eigos jų pozicijos skiriasi. Kita vertus, egzistuoja dvi vyraujančios mūšio versijos, kurios veikiau ne šalina, o papildo viena kitą. Šios versijos yra susijusios su mūšio pradžia, šalių taktiniais manevrais ir lemiamu persilaužimo momentu mūšyje.
Štai rusiškoji „Vikipedija“ teigia, kad chanas Temūras Kutlugas, išsigandęs didelės ir puikiai ekipuotos LDK kariuomenės, pradėjo taikos derybas. Čia pat šis šaltinis daro išlygą, jog pasak kitos versijos, derybos buvo vedamos siekiant sulaukti emiro Edigėjaus su pastiprinimais. Tai veikiau ne dvi versijos, o vienos ir tos pačios versijos du aspektai.
Išties, Temūrą Kutlugą apėmęs tikras ar tariamas išgąstis nepaneigia to, kad jis laukė Edigėjaus, o tik logiškai paaiškina šį laukimą. Dėsninga, jog angliškoji „Vikipedija“ nurodo, kad pasiūlytos derybos tebuvo tik triukas siekiant laimėti laiko ir sulaukti minėto pastiprinimo. Nieko nuostabaus, kad atvykus emirui Edigėjui, derybos buvo nutrauktos ir šalys pradėjo rengtis mūšiui.
Deja, istoriniai šaltiniai neaptaria, ar buvo svarbi priežastis, dėl kurios Vytautas nesiryžo pradėti kautynių prieš Temūrą, kol jam į pagalbą dar nebuvo atskubėjęs Edigėjus. Juolab kad Vytautas, turėdamas platų šnipų, agentų ir informatorių tinklą, taip pat ir iš savo patirties žinojo, jog totoriai labiau vertino pergalę, pasiektą klasta ir gudrybėmis, nei vien šiurkščia jėga.
Pavyzdžiui, Kalkos mūšyje (1223 m.) mongolai- totoriai užtikrino atkakliai besiginantį Kijevo kunigaikštį, kad nepralies kraujo, jeigu jis pasiduos. Kai rusai sudėjo ginklus, mongolai- totoriai formaliai ištesėjo pažadą, paguldydami rusų vadus po lentomis, ant kurių puotauti susėdę nugalėtojai juos uždusino. Klausimas ne tas, ar Vytautui buvo žinomas šis epizodas, o tas, kad jis negalėjo nežinoti apie Ordoje viešpatavusį klastos kultą ir „riterišką“ elgesį su priešais.
Apskritai istorikai mieliau aprašo Vorkslos mūšio eigą, nei paaiškina, kodėl Vytautas nepriėmė sprendimo sumušti priešą dalimis. Pasak rusiškosios „Vikipedijos“, mūšį pradėjo neįvardinto totorių murzos ir lietuvių riterio Syrokomlės dvikova, pasibaigusi pastarojo pergale. Nors Kulikovo mūšyje analogiška dvikova tarp totoriaus Čelubėjaus ir rusų karžygio Aleksandro Peresvieto baigėsi abiejų žūtimi, minėta lietuvių kovotojo pergalė nebuvo LDK ginklo pranašas ir šauklys.
Priešingai, lietuviai kardus išsitraukė pirmieji, totoriai įsidėjo paskutiniai. Lietuviai pradėjo ataką, totoriai juos sutiko strėlių kruša, tačiau neatlaikę nuožmaus spaudimo, pradėjo trauktis. Čia reikia padaryti esminę išlygą - skirtingi istoriniai šaltiniai skirtingai traktuoja šį epizodą, turėjusį lemiamą reikšmę persilaužimui mūšyje. Pavyzdžiui, rusiškoji „Vikipedija“ apskritai nemini Ordos karių atsitraukimo.
Angliškoji „Vikipedija“, priešingai, tvirtina, kad Temūras Kutlugas, laikydamasis begaliniuose mūšiuose ištobulintos taktikos, imitavo traukimąsi. Kai persekiojantys LDK kariai paliko gerai įtvirtintas gynybines pozicijas su patrankomis, emiro Edigėjaus raiteliai smogė iš flangų, supdami LDK kariuomenę. Tuo metu Vytauto sąjungininkas Tochtamyšas nusprendė, kad kautynių eiga nulemta, ir pabėgo iš mūšio lauko su savo vyrais. Tai buvo katastrofos pradžia.
Pralaimėjimo padariniai ir jų vertinimas
Lenkų šaltiniai nurodo, kad Tochtamyšas buvo atvedęs į Vorkslos mūšį 15 000 raitelių. Didžiarusių dvasią atitinkantis ir apgailėtinas išsisukinėjimas būtų teisinti Vytauto pralaimėjimą išimtinai sąjungininkų veiksmais. Tačiau neatmestina, kad ne tiek patį pralaimėjimą, kiek jo mastą, paprastai įvardyjamą žodžiais „labai sunkus“, galėjo nulemti būtent Tochtamyšo pabėgimas.
Pasak rusiškosios „Vikipedijos“, išreiškiančios vyraujančią nuomonę, LDK prarado pusę kariuomenės, o Aukso Orda - nedidelę dalį. Lenkiškoji „Vikipedija“ šalių nuostolius vertina tokiais skaičiais: LDK kariuomenė žuvusiais prarado 15 000- 20 000 vyrų, Ordos- 3500- 6000. Taigi, pralaimėjimas sunkus, o nuostoliai milžiniški. Kita vertus, viskas pažįstama lyginant.
Šia prasme iškalbinga tokia informacija: Ulos mūšyje (1564 m.) lenkiškosios „Vikipedijos“ duomenimis, 4000-tantinė LDK kariuomenė, netekusi vos 22 vyrų, sutriuškino 30 000-tantinę rusų kariuomenę, kuri žuvusiais prarado apie 10 000 vyrų; Klušino mūšyje (1610 m.) ATR kariuomenė, turėjusi apie 6800 karių, sutriuškino jungtinę rusų- švedų kariuomenę, turėjusią 35 000 karių (nuostoliai žuvusiais atitinkamai 300 ir 8000 vyrų).
Minėtuose mūšiuose LDK priešininkai, turėdami milžinišką gyvosios jėgos pranašumą, patyrė išties klaikius pralaimėjimus. Tuo metu Vytautas pralaimėjo beveik pustrečio karto didesnei Ordos kariuomenei, kuri mūšio lauke paprastai triuškindavo daug gausesnes priešų jėgas. Pakanka pažymėti, kad netgi po totorių pralaimėjimo Kulikovo mūšyje chanas Tochtamyšas 1382 metais nusiaubė Maskvą, šio mūšio nugalėtojo- Dmitrijaus Donskojaus tėvoniją.
Šiame kontekste sunkus LDK pralaimėjimas daug pranašesnėms Aukso Ordos pajėgoms negali būti laikomas gėdingu ir traumuojančiu tautos istorinę atmintį. Kita vertus, Lietuvoje netrūksta sadomazochistų, įstrigusių pačioje evoliucijos kelio pradžioje. Todėl, jeigu toks subjektas laiko, kad Vorkslos mūšis yra pakankamas pagrindas žeminti bei niekinti savo tautą, o netiesiogiai ir save patį, kodėl turėtume atimti iš jo šį neprilygstamą malonumą?