Kviestinius Uspaskicho svečius lydėjo netgi dviguba sėkmė. „Vikondos” koncerno 25-ųjų metinių proga Kėdainiuose prie „Dadu” ledų vežimaičių buvo perkainuotos Lietuvos tautinio elito vertybės.

Kaip praneša didžiausios žiniasklaidos grupės elito žinių reporterė, o kiti glamūriniai rašytojai jai iš esmės pritarė, krašto elitu nuo šiol gali vadintis tik tie, kurie buvo patepti „Vikondos“ plombyru su sirupu: Gedvilas, Bunkus ir Svistunavičius – su žmonomis, Barštys, Matjošaitis, Sta(t)kevičius ir Grinkevičius – be žmonų, ir dar Vainienė su Bosiene, prisistatanti kaip pats Bosas, – be vyrų.

Trys merai, trys pridurkai, pora moteriškių be vietos, ir tai jau elitas? Prieš 100 metų vien tik Kėdainiuose, net ir išmirus reformatams Radviloms, į balius rinkdavosi kilmingesnė draugija – Zabielos, Gineitai, Čapskiai, Kunatai, Siruciai, Miloszai, Landsbergiai, Stolypinai, Medekšos?

Nigiarai. Taip kalba tik kanciarvatoriai ir pavyduoliai. Tegraužia dabar nagus: Martinėlė, Šalčiūtė, Mia, ministrai, Šemberienė, Grigaitis, Petruškevičius, Zvonkė-Bunkė ir Graužinienė – jau ne elitas.

Graužinienė laukė Skvernelio atsiprašymo. Nesulauks. Šalčiūtei filmas sužadino daug jausmų, ašarų, džiaugsmo ir net supratimo, bet jai pasistojo klausimas, kaip dabar gyventi, jeigu visas pasaulis jau galvoja, kad ji mirusi?

Pasinaudojusi proga perkainuoti vertybes TV3 išdrėbė iš eterio geriausią šalies krepšinio komentatorių Petrauską. Pasipiktinę fanai surašė peticiją „Grąžinkit Robertą!“ Į raginimą per dieną atsiliepė 4 963 lietuviai. Nors tokių skaičius auga, jie taip nieko ir nesuprato. Kam mokėti daugiau?

Iš elito išspirtas premjeras Butkevičius už „Lietuvos geležinkelių“ pinigus išgelbėjo surūdijusią jūrų laivininkystę. Bet ir tuo kažkodėl niekas nesidžiaugė. Todėl lyjant lietui premjeras visos savo kadencijos Lietuvą – visus tuos Socialdemokratų partijos ir Vyriausybės laimėjimus per radiją nebūdingai sau kritiškai palygino su Afrika: „Lietuva yra pasiekusi tik Afrikos lygį.“

Vilniaus bažnyčioje kunigas iš Afrikos – tas pats, kuris pasakoja prikėlęs mirusįjį – ta proga paprašė cigarečių. Tikinčiųjų vilniečių minia sutiko tai stovėdama ir plodama. Kaip praneša spauda, maldos namuose Lietuvoje tai – neįprastas reiškinys.

Kasparaitis susapnavo, kad žaisdamas už Rusiją, jis vis tiek atstovavo Lietuvai. Godi Rusija, nesitenkindama Kasparaičio ir Rimšaitės Olimpijos kraujo auka, užsigeidė ir mūsų nacionalinės kultūros vertybės – nupostamenintų Žaliojo tilto balvonų.

Neįprastų reiškinių kaskados liejosi kaip ir prieš Didįjį tvaną. Moteris nelaukė, kol užmuš: trenkė atgal karnizu ir tapo laisva. „Vyčio“ rinktinės pareigūnas parduotuvėje paliko nerimą keliantį voką. „Maximoje“ vagis iš apsaugininko pavogė dujas ir papurškė į veidą. Nežinome, ar tai buvo gamtinės „Gazprom“, ar SGD terminalo, pilvo ar ginklo dujos, neaišku, apsaugininkui ar pats sau netikėlis papurškė jų, bet juk ne kasdien tokios baisybės.

Teisėjas Lemežis paskelbė, kad STT su Ivano Žiauriojo opričnikų nirtumu kurptoje byloje nėra jokių įrodymų, jog konservatorius Matuzas būtų pasisavinęs bent sudilusį litą per labdaros fondą. „Įdomi byla – šaipėsi tas teisėjas iš STT agentų ir prokurorų „gebėjimų“. – Net trejus su puse metų buvo sekamas Seimo narys, prokuroras klausėsi iš visų pusių, o vienintelis prokurorų liudininkas, viešosios įstaigos „Drąsinkime ateitį“ vadovas (sic!), teisme tik kažką murma.“

Bet ir tai dar nebuvo baisiausia žinia apie tai, kas nutiko paskutinėmis tos lietingosios liepos dienomis. Tikroji Sodoma ir Gomora iškilo Vilniaus apylinkės teisme. Teisėjas – tik įsivaizduokite – įteisino „w“ rašymą Lietuvos moterų pasuose. Kur žiūri teisėjus skirianti Grybauskaitė? Kai teisėjai, jau nedrebindami kinkų nei jos prieškambaryje, nei būsimos tautinių konservatorių pergalės akivaizdoje, Respublikos vardu skelbia, kad „asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas turi prioritetą prieš valstybės pageidavimą saugoti kultūrinį identitetą"?

Čia priėjo Užkalnis ir palaidojo Palangą. Vestuvių fotografė neištvėrė. Ji, kaip ir dyzelinį automobilį pirkęs vyras, tokios baigties nelinki niekam. Bunkė su Kaušiūte ėmėsi siuvimo. Kaušpėdas Sibire rado Lietuvą. Nekilnojamojo turto Palangoje įsigijęs vyras ėjo iš proto, o kurorto meras Vaitkus visai iš jo išėjo. Išėjęs iš proto Vaitkus oficialiai informavo duosiąs Užkalnį į teismą. Už Palangos juodinimą.

Geriau jau meras būtų suvalgęs penkis cepelinus – kaip antai Katunskytės dukra. Po 0,5 kg – tokių duoda Kėdainių Beneto karčiamoje. Į laikraščius ar taip, ar kitaip, meras vis tiek būtų patekęs. Dar galėjo pasiūlyti šmikiui juodintojui persimesti sumo imtynių. Abiejų kompleksija tokį duelį leistų. O dabar ką? Atkirsti keliai takeliai, minom užminuoti. Ir vėl – po prošvaistės per partijos vado rinkimus – pasistojo kampu klausimas, ar konservatorių tikruoju nariu gali būti tik tas, kuriam gerasis Dievas dar mamos pilvelyje šv. Dvasios įsikišimu išpreparuoja humoro jausmą?

Įstatymo kuoka prieš kurorto juodintoją užsimojęs Palangos meras neliko vienišas. Į kovinę pozą „Mėgėją muša“ stojo ir Partijos Pirmininkas. Išpūtęs akis jaunasis Landsbergis išreiškė gilų konservatorių partijos pasipiktinimą dėl to, kad teismas neleido valstybės vardu iš žmogaus atiminėti jo nuosavybės – pavardės.

Istorijos nesuklastosi! Bet baisybėms ir po to dar galo nebuvo. Ne pakaušusių liberalų pakampėse, o konservatyviame Užupyje, kur gyvena Adomėnas su Ališausku, išsijuokta ir iš Paties Pirmininko.
„Man, kaip konservatoriui, labai gražu, kad žmona, dar iki galo nesuniokotą tradiciją ir teisę vadintis tikra savo sutuoktinio pavarde gina net teisme – galiausiai ir laimi. Mano partijos pirmininkas Landsbergis galėtų tuo jei ne pasidžiaugti, tai bent pastebėti, kad šeimoje svarbiausia santarvė ir darna, ir niekieno ne reikalas, tik sutuoktinių, kaip vadinsis moteris, ištekėjusi už vyro“, – šelmiškai brūkštelėjo feisbuke konservatorių partijos senbuvis Ališauskas.

Humoras, kaip Brežnevo ir Gorbačiovo eroje komunistiškai tvirtai skelbdavo okupacinės Lietuvos komunistų partjos CK lytinis organas „Tiesa“, net ir praėjus 25-eriems metams po laisvės atgavimo, valstybinėje partijoje vis dar yra dalykas rimtas.

Kas labiau juodina Lietuvą – STT, kuri nebaudžiama pusketvirtų metų klausėsi visų Seimo nario pokalbių, tampė jo žmoną ir lobistą Romanovskį iš areštinės į areštinę, bet teisme sugebėjo vietoj įrodymų išleisti tik smirdintį pišš? Teismą užsipuolęs jaunasis Landsbergis ar lenkiškiausią, anot tautininkų padavimų, pasaulio raidę „w“ pavardėje leidęs rašyti teismas? O gal dar labiau Lietuvą juodina iš Landsbergioko besišaipantis Ališauskas?

Kas kenkia tėvynei – čeburekinę Palangą „For All Eternity“ žemaitiškai pakavojęs Užkalnis ar kampo nepagaunantis jos meras? Katalikai, atsistojimu šlovinantys afrikietį kunigą, kuris skelbiasi prikėlęs mirusįjį, taigi yra kaip ir pasikėlęs į puikybę, nes stato save šalia Kristaus, ar premjeras, lyginantis Lietuvą su Afrika?

„Aš, Mikė Pūkuotukas, staiga turiu mąstyti apie dalykus, kurie per sunkūs mano mažam proteliui. Niekada nesusimąstydavau apie tai, kas ten už mūsų daržo, kuriame apsigyvenome: aš, Knysliukas, Triušiukas, Nulėpausis ir mūsų draugas Krisius. Tai reiškia, jog gyvename čia ir toliau, ir ničniekas nepasikeitė, o aš ką tik suvalgiau iš medaus statinaitės savo šį bei tą, tik Krisius minutėlei išėjo“, – mirus Mikės Pūkuotuko gimdytojui parašė kitas klasikas, Nobelio literatūros premijos laureatas.