Turiu mintyje Lietuvos kariuomenės kapitoną, teisininką, literatą, publicistą 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvį, Štuthofo koncentracijos lagerio kankinį, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininką, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorių ir vieną iš vadovų Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, kuris sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudytas.
Oponentai jį kaltina dėl Plungės ir Šiaulių apskrities žydų žūties ir skelbia esant nacistiniu kolaborantu bei karo nusikaltėliu. Iš nepaprastai dramatiško laikmečio, mirtinos rizikos kupino gyvenimo ištrauktas vienas epizodas ignoruojant šio epizodo aplinkybes, rezistento ilgametį įsipareigojimą Lietuvai ir pasišventimą.
Jonui Noreikai viešoje erdvėje reiškiamas kaltinimas buvus Žagarės geto steigimo iniciatoriumi ir organizatoriumi. Tačiau Žagarės geto steigimas pradėtas 1941 m. liepos mėn., t. y. iki J. Noreikos paskyrimo į apskrities viršininko pareigas. Be to, geto steigimas nebuvo apskrities viršininko kompetencijoje. Iš tikrųjų Šiaulių apskrities žydų sutelkimo į vieną vietą – Žagarę iniciatoriai ir organizatoriai buvo Vokietijos Reicho komisaras Ostlandui (Rytų kraštui) H. Lozė (Lohse), Reicho komisaras Lietuvai A. T. von Rentelnas (Renteln), Generalinis komisaras Šiaulių miestui ir apygardai H. Gevekė (Geweke). Skaitant Joną Noreiką smerkiančius tekstus susidaro pagrįstas įspūdis, kad autoriai sąmoningai nutyli, jog rasinio genocido planuotojai ir įgyvendintojai buvo Vokietijos naciai.
Kartais kyla klausimas: kadangi daugelis tikrųjų žudikų išvengė atsakomybės, saugiai gyvendami įvairiuose žemynuose, taip pat demokratiniuose Vakaruose, norima atsigriebti mirusiųjų ir nebegalinčių gintis sąskaita? Pavyzdžiui, ketvirtį amžiaus nuo teisingumo slapstėsi žydų budelis H. Gevekė. Prieš teismą Vakarų Vokietijoje, Liubeke jis stojo tik 1969 m. Teismas kaltinimą dėl žydų genocido atmetė. H. Gevekė nuteistas kalėti puspenktų metų už vieno žydo pakorimą, nors buvo kaltas dėl tūkstančių žūties, o jo štabo viršininkas E. Bubas išteisintas. Kaltinamieji sutartinai tvirtino, kad žudynes vykdė lietuviai. Teismas patikėjo.
Jau buvo skelbta, kad iki Jono Noreikos Šiaulių apskrities viršininko pareigose dirbusio asmens vardu buvo nurodyta, kad nuo 1941 m. liepos 25 d. žydai ant krūtinės kairėje pusėje turi nešioti Dovydo žvaigždę; viešose vietose jiems leidžiama vaikščioti nuo 6 iki 20 val.; nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. žydai turi persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas (tai buvo pirminis apskrities vardu parengtas raštas perkėlimo klausimu); žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti; draudžiama savintis žydų paliktą turtą; likęs žydų turtas yra savivaldybių surašomas ir globojamas iki atskiro potvarkio.
Tiktai dalis apskrityse veikusių valdiškų įstaigų buvo pavaldžios apskrities viršininkui. Nepavaldi buvo nei policija, nei saugumas, jau nekalbant apie grynai karines organizacijas. Apskrities viršininko galia buvo labai ribota. Lietuviškoji administracija, nebūdama politinės nepriklausomybės savivalda, visomis išgalėmis laviruodama priešinosi nacių planams.
Jonas Noreika rugpjūčio 22 d. pakartojo valsčių viršaičiams apie minėtų aukštų nacistinių pareigūnų-vokiečių sprendimą dėl žydų perkėlimo. Dabar dėl šio rašto užsimota sutrypti Jono Noreikos atminimą. Netvirtinu, kad tai pats geriausias palyginimas, tačiau žinomi atvejai, kai atskiri getų policininkai žydai pagal galimybes stengėsi padėti getų gyventojams, nors tuo pačiu metu vykdė vokiečių įsakymus. Jie pagrįstai nėra laikomi karo nusikaltėliais. Tai objektyvus, teisingas ir jautrus požiūris, blaiviai vertinantis buvusios tragiškos realybės aplinkybes.
Nutylimas vienas svarbus faktas, atskleidžiantis tikrąsias Jono Noreikos intencijas: jis atsisakė vykdyti nacistinės Vokietijos okupacinio režimo suplanuotą lietuvių mobilizaciją į tautinį „Waffen-SS“ legioną ir kitus fašistų užmojus išnaudoti lietuvius savo nusikalstamiems tikslams. Jis prisiėmė asmeninę atsakomybę nepaklusdamas mobilizacijos įsakymui, panaudojo turimą įtaką pavaldiems administracijos pareigūnams tuo labai prisidėdamas prie lietuvių mobilizacijos į SS dalinius sužlugdymo. Lietuvių atsisakymas tarnauti „Waffen-SS“ daliniuose Europos mastu buvo unikalus reiškinys. To naciai jam (ir ne tik jam) negalėjo atleisti. Jonas Noreika boikotavo nacių totalitarinio režimo įsakymus dėl mobilizacijos. Argi tai ne pasipriešinimas? Apie Jono Noreikos vaidmenį žlugdant šią nacių akciją savo dienoraštyje pažymėjo finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis. Karo metų dienoraštis publikuotas knygoje „Neramios dienos“.
Kaltinimą Jonui Noreikai suformulavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje, vadovavęs Lietuvos žydų žudynėms, K. Jėgeris (Jaeger). Kaltinimas skambėjo šitaip: „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“. Akivaizdu, kad vokiškieji okupantai Joną Noreiką laikė režimo priešu. Dėl šios priežasties Jonas Noreika nacių gestapo suimtas ir išvežtas į mirties stovyklą – Štuthofo konclagerį, kuriame kalintas dvejus metus. Galima sakyti ir taip: jis kartu su kitais žinomais lietuviais įkaitais įkalintas todėl, kad nesusitaikė su nacistiniu režimu, neatsižadėjo paneigtos valstybinės nepriklausomybės.
Pacituosiu du istorikus. Dr. Arvydas Anušauskas: „Dalis jų tapo dvigubais kaliniais – 1943 metais įkalinti nacių, kai kurie iš jų, kaip Jonas Noreika (1910-1947), vėliau žinomas mūsų istorijoje kaip Generolas Vėtra, taip pat buvo Štuthofo kalinys, 1946 metais suimtas sovietinio saugumo, nuteistas ir sušaudytas, palaidotas Tuskulėnuose, Vilniuje. Taigi žmonės, kurie nesusitaikė su nacistine okupacija, nesusitaikė ir su sovietine okupacija“. Dr. Algirdas Jakubčionis: „Sovietmečiu, turint omenyje visą to meto ideologiją, reikėjo pasakyti, kad lietuviai kolaborantai staiga buvo pačių saviškių, pačių nacių išvežti į lagerius. Tokiu atveju, būtų reikėję pasakyti, kad tai buvo ir lietuviai, kurie kovojo prieš nacius, kurie įnešė indėlį į Lietuvos siekį būti laisvais, tikėjimą ateitimi“.
LGGRT centras yra pareiškęs, kad Jonas Noreika nesusijęs su Plungės žydų žūtimi. Tačiau tuo jis tebekaltinamas iki šiol. Kaltintojai remiasi JAV gyvenusio buvusio Plungės gyventojo neatsakingu (nebūtinai piktavališku) parašymu. LGGRT centras jį pripažino nepatikimu, nes jo nepatvirtino kiti įrodomieji šaltiniai. Paaiškėjo, kad Jono Noreikos Plungėje tuo metu nebuvo.
Jono Noreikos nuopelnas akivaizdus: aktyvi organizacinė antisovietinė-antiokupacinė veikla už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, dėl kurios neteko gyvybės. Dėl smurtine mirtimi pasibaigusių sovietinio okupacinio režimo kaltinimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Joną Noreiką reabilitavo, pripažindamas jį nenusikaltusiu Lietuvos Respublikai.
Jono Noreikos rezistencinė (antisovietinė ir antivokiška) veikla plačiai aprašyta ir išanalizuota LGGRT centro išleistoje Jono Noreikos bendražygio Viktoro Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“.
Vokiečių okupacijos metais aktyviai veikė Lietuvos Laisvės Armija, pogrindyje įkurtas Lietuvių Frontas ir jo karinis padalinys „Kęstutis". Lietuvos Laisvės Armijos, „Kęstučio" grupuotės veikė ir Šiaulių apygardoje, kur joms pogrindyje vadovavo Šiaulių apskrities viršininkas Lietuvių Fronto įgaliotas atstovas Jonas Noreika. Galima teigti, kad Jonas Noreika vykdė lietuviškojo pogrindžio specialias užduotis kaip infiltruotas asmuo. Beje, Viktoras Ašmenskas yra vienintelis likęs gyvas Jono Noreikos tiesioginis bendražygis, galintis paliudyti apie jį, nors jam jau 103 m.
Joną Noreiką-Generolą Vėtrą smerkiantieji reikalauja pašalinti jo atminimo ženklus ir siūlo tai pradėti nuo memorialinės informacinės lentos prie Mokslų akademijos bibliotekos pastato fasado (šiame pastate įsikūrusioje institucijoje yra dirbęs teisininku). Tačiau yra dar viena atminimo lenta: Štuthofo koncentracijos lagerio buvusio krematoriumo patalpose. Ji skirta Jono Noreikos ir kitų šioje nacių mirties stovykloje kalėjusių lietuvių atminimui.
Susidaro įspūdis, kad realiai bendradarbiavę su naciais, dalyvavę žydų tautybės lietuvių piliečių žudynėse lietuviai, „kovotojams už istorinį teisingumą“ nėra labai įdomūs, o nusitaikyta yra į prieš sovietus kovojusius, tuos kurių atminimas jau yra vienokiu ar kitokiu būdu Lietuvoje įamžintas. Tai panašu į mėginimus sistemiškai diskredituoti Lietuvos žmones kurie kovojo prieš sovietinę okupaciją ir kurių nuopelnai šioje kovoje yra svarbūs mūsų visuomenei.
Keletas žodžių apie Joną Noreiką kaltinančius asmenis. Jie savo srityje yra profesionalios individualybės, tačiau kai sutartinai prabyla propagandiniu kaltinamuoju tonu, tampa agresyvia minia, šaukiančia: „Ant kryžiaus jį!”.
