Garsiai girdimas darbdavių susivienijimų balsas: reikia žiūrėti asmeninės karjeros ir gerovės perspektyvos, svarbu įsidarbinimo galimybės, būsimas atlyginimas ir t.t. Žinoma, visa tai svarbu ir reikšminga.
Stojimo į aukštąsias mokyklas metu beveik negirdimas valstybės institucijų atstovų balsas – nesuprasi, ar neturi, ką pataria, ar jiems visiškai nesvarbu, kaip dėliosis šių metų abiturientų pasirinkimo žemėlapis ir kaip jis atitiks Lietuvos raidos nuostatas, kurios įtvirtintos Pažangos strategijoje.
Ši Vyriausybė išskirtinai siekia žūtbūt užtikrinti minimalias aukštųjų mokyklų išgyvenimo sąlygas. Studijų kryptys yra smulkinamos taip, kad atskirais atvejais susiejamos su tam tikromis aukštosiomis mokyklomis. Didinamas tikslinių, t.y. užsakomųjų, studijų vietų skaičius, jį konkrečiai padalijant aukštosioms mokyklos.
Šioje dėlionėje yra įdomybių. Kuriam nors universitetui numatoma viena programuotojo vieta – paradoksalu: jei tokia gera studijų programa, tai kodėl tik viena vieta? Daugiausia, atrodo, tiksline tvarka ketinama rengti sporto trenerių - ar tai politinis lobizmas (kažkas įtakingas valdančiojoje koalicijoje realizavo savo ambicijas), ar mūsų raidos prioritetas? Tikslinis studijų finansavimas pirmiausia turi tenkinti svarbiausių ūkio sričių lūkesčius bei jų proveržio tikslus. Deja, tokios dermės profesinio rengimo politikoje nėra.
Apskritai, šioje srityje didžiausia problema yra specialistų rengimo ir darbo rinkos poreikių bei jos prognozių dermė. Vis dar visa apimtimi kelerius metus rengiamas neveikia kvalifikacijų žemėlapis, labai fragmentiškas profesinis orientavimas bendrojo ugdymo sistemoje, netgi nepritarta Seimo narių iniciatyvai mokyklose įteisinti karjeros specialistų pareigybę. Todėl visiškai suprantama, kad dauguma abiturientų pirmiausia bando sėkmę įstoti į universitetą, po to – į kolegiją, o profesinė mokykla yra daliai tik paskutinis gelbėjimosi šansas.
Kita vertus, jau kelerius metus didėja skaičius abiturientų, tęsiančių mokslą profesinėse mokyklose, net apie keturiasdešimt nuošimčių, bei tų, kurie yra jau įgiję aukštąjį išsilavinimą. Profesinių mokyklų sistema yra iš esmės pasikeitusi, modernizuota, sukurta šiuolaikiška mokymo ir praktikos bazė, sudaranti geras sąlygas čia įgyti praktinių veiklos įgūdžių.
Jau seniai kalbame, kad mūsų universitetai per maži, išskaidytas akademinis potencialas, kad brangu išlaikyti jų išskaidytą infrastruktūrą, kad skirtinga jų studijų kokybė, kad daug besidubliuojančių studijų programų ir t.t. Tačiau ryžtingų permainų vengiama imtis. Vis tikimasi, kad viskas savaime optimizuosis. Būdami vieni iš lyderių Europoje pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų skaičių, mes tebeturime jo kokybės problemų, apie kurias kaskart aliarmuoja darbdaviai ir patys absolventai.
Nepaisant gerų šios Vyriausybės ketinimų įdiegti darbo rinkos poreikius atitinkančią specialistų rengimo sistemą, viskas tebelieka tik ketinimai, o nuolatinis grubus bandymas atgrasyti nuo humanitarikos ir socialinių studijų – įžeidžiančiai nemotyvuotas.
Akivaizdu, kad, nesant specialistų rengimo strategijos, pasitenkinama tik elementaria buhalterija, nustatant valstybės finansuojamų vietų skaičių atskirose studijų kryptyse. Dažnu atveju tai tėra politinis valios aktas. Ir tik. Problema yra kiek kita. Susitelkus formaliesiems dalykams, valstybiniu lygiu nutylimi esminiai studijų ir jų proceso turinio dalykai – kompetencijų ugdymas, inovatyvumas, kūrybiškumas, studijų ir verslo sinergija, lyderystė... Taigi specialistų rengimo strateginiai pokyčiai būtini, būtinas sutelktas akademinių ir studijų institucijų, verslo bendruomenės, visų socialinių partnerių veikimas. Visus turi sutelkti sėkmingos Lietuvos vizija.