Penktadienio kelionė iš Vilniaus, kamštis, galbūt avarija greitkelyje (arba, greičiausiai, kažkieno perkaitęs surūdijęs kibiras, ištraukiamas tik tokioms kelionėms ir dar Vėlinių gastrolėms po kapines, pagaliau užbaigė gyvenimo kelią ir sustojo; o gal ten būta ypatingo ligonio-vairuotojo, arba vairuotojos, kuris (kuri) netikėjo, kad degalai baigsis, nes prieš dešimt metų irgi važiavo į Palangą, bake buvo tiek pat degalų ir užteko). Dėl avarijos, arba dėl minėto numirusio grabo, greitkelyje papildomos valandos kamštis. Kamštyje nuo ilgo laukimo perkaista dar keli grabai. Už langų šoka basakojė vasara palaidais plaukais.
Tuomet didysis Klaipėdos žiedas – Jakai, arba dar kitaip – Sudmantai, arba, kaip negailestingai juokauja vilniečiai, Šūdmantai. Tas prasivardžiavimas yra iš susikaupusio keršto jausmo. Nes kamštis prie Jakų reiškia dar vieną besivelkančią automobilių uodegą iki pat gintarinės Palangos.
Tada įsikūrimas viešbutyje su slovakiška santechnika, kuri neišlaiko nė vieno sezono, arba „privačiame sektoriuje“. Skamba kaip „Dešinysis Sektorius“ Ukrainoje, arba galbūt Gazos ruožas. Visus metus gyvenęs nudrengtame Vilniaus ar Kauno daugiabutyje, poilsiautojas susipažįsta su kitu nudrengtu daugiabučiu kurorte ir pripažįsta, kad rusiškos statybos daugiabutis yra visur vienodas. Tokį galėtum pastatyti Kalifornijoje, per du kvartalus nuo jūros, ir būtų toks pat jausmas, kaip ir Lietuvoje: apimtų liūdesys ir nykuma, nuo kurios net „TV pagalba“ pradeda atrodyti kaip nebloga vakaro pramoga.
Paskui vakarienė ir maistas, už kurį baisesnis gali būti tik aptarnavimo laikas (trys valandos laukimo ir dairymasis į padavėją, o paskui šaukimas jai „atsiprašau“, o ji apsimeta, kad negirdi, nes neturi jums gerų naujienų – virtuvėje tik viena mikrobangų krosnelė, ir jos nepaskubinsi).
Kaip kelininkai ir komunalininkai netikėtai sulaukia žiemos, taip ir pajūrio restoranų savininkai pavasarį staigiai suvokia, kad nešioti pašildytus cepelinus, drungną alų ir karbonadus už minimumą turbūt beveik nebus kam. Nes kiekvieną pavasarį jie galvoja, kad gal atsiras kokie studentai, paskui tie studentai, žinoma, neatsiranda (arba atsiranda tokie, kad jau geriau nebūtų atsiradę), ir savininkai pasakoja vieni kitiems, kad, matyt, visi emigravo dėl neišmintingos valdžios politikos.
Dar vėliau būna gėrimas, vėmimas ir muštynės toje pačioje J. Basanavičiaus gatvėje ir baisėjimasis tais, kas atvažiuoja į Palangą tik gerti, lyg patys ten būtų dėl kokių nors kitų priežasčių atvažiavę.
Sekmadienio vakarą visi važiuoja atgal, ir siaubai kartojasi, tik jau dabar automobilio keleiviai vieni kitų nekenčia dar labiau, klauso per radiją vakaro geidaraščius, juokiasi iš idiotiškų sveikinimų, o paskui saulė nusileidžia, ir būna ta vakaro programa per radiją, kur skirtukas pagėrusio iškrypėlio-donžuano balsu, viliojančiu, kaip pedofilas prie vaikų ikimokyklinio auklėjimo įstaigos, intymiai suriaumoja: „Muzika... dviems...“. Jau tamsu, o dar tik Kryžkalnio „Statoilas“, Dieve mano, kada mes namie būsim. Ryt į darbą.
Ir jeigu vis dar yra debilų, padūsaujančių apie tai, kad „liaudiškos priemonės – geriausios“ (praustis ūkišku muilu, galvą skalautis žibalu, arbatą gardintis statybinėm kalkėm, kad skalsiau būtų), tai apie Palangą niekas net nesako „vis tiek man lietuviškas pajūris – geriausias poilsis“.
Tačiau net baisiausias sapnas amžinai nesitęsia. Kaip paprasti žmonės išsivaduoja (kartais) net iš baisiausių situacijų, priklausomybių ir aplinkybių, taip ir lietuviai, arba bent jau daugelis iš jų, pagaliau atkišo Palangai vidurinįjį pirštą ir pasakė: „gana, f*ck you, gyvenkit patys savo cepeliniškėse“.
Aną dieną perskaičiau straipsnį, kad verslininkai skundžiasi, nes niekas į Palangą nebevažiuoja, ir taip gera ant širdies paliko, lyg burgeriais apkamšytas pasijutau. Pagaliau, pagalvojau.
Aš net nelinkiu jiems susirasti kito darbo ar pajamų šaltinio – nors žinau, kad iš savo cukraus vatos ir vatinio cukraus, Katunskytės koncertų ir vištienos suktinukų su sūriu ir ananasais jie kažkiek sumokėdavo į biudžetą (už tuos pinigus dėkui, tačiau rezultatas nepateisino priemonių).
Jie sąmoningai pavertė seną Lietuvos kurortą bjauria, prigrūsta deklasuotų marozų ir budulių, konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika. Ne iš blogos valios jie taip padarė, bet iš kvailumo ir neišmanymo: patys būdami primityvūs runkeliai, jie tesugebėjo sukurti pasiūlą kitiems runkeliams, kuri kažkiek laiko gyvavo, tačiau tas verslo planas netvarus, kaip grįžusio atostogų emigranto skrandžio tūrinys, ryte telkšantis prie Laukinių Vakarų salūno – net ir vėmalų mases nuplauna vanduo. Taip ir Palangos verslo modelis išsipūtė, subliūško ir voliojasi, kaip nesuvalgytos cukraus vatos gumulas prie jūros tilto.
Aš linkiu jiems pamokančio bankroto, kuris juos visiems laikams atbaidytų nuo to, ką jie darė. Aš linkiu, kad tie privatininkai su savo kartono plakatais apie nuomojamas landynes, sustoję prie įvažiavimo į Palangą, daugiau niekada toje pakelėje neatsistotų. Aš tą pakelę apjuosčiau spygliuota tvora ir dar elektros srovę paleisčiau, kad daugiau ten niekam net minties nebūtų su tais grabais stoviniuoti ir prasmirdusius butus reklamuoti. O jei kas atsistotų ten prie kelio, iš sraigtasparnio apšaudyčiau taukuotais čeburėkais, kuriuos po paplūdimį nešioja.
Kad Palanga prisikeltų, ji pirmiausia turi numirti, turi likti visų pamiršta, be pinigų ir be šviesos spindulėlio, kaip Naujoji Akmenė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip „Inkaro“ fabrikas, kurio blogų sportbačių niekam nebereikėjo, ir kaip bet kuris iš Lietuvos TV kanalų, kurį bežiūri socialiai remtini ir tie, kas pametė distancinį pultelį ir nebemoka perjungti kanalo.
Tada, kada nors, Palanga atgims. Bet dabar papoteriaukime prie merdinčio ligonio lovos ir paprašykime Dievo, kad greičiau jį pasiimtų pas save.
Viso gero, Palanga, aš tavęs nepasiilgsiu.
