Generolo Vėtros lentos atvejis žada dar didesnę jausmų audrą. Kai kas feisbuke šį kreipimąsi jau maišo su žemėmis, skelbdamas, kad tai – „vatnikų“ atsakas už nuimtus sovietinius balvonus.
Visiška nesąmonė. Dauguma už lentos Generolui Vėtrai nuėmimą pasisakančių žmonių lygiai taip pat buvo ir už Žaliojo tilto išlaisvinimą. Po laišku, kaip rodo jo projektas, turėtų būti A. Ramanausko, L. Donskio, V. Toleikio, D. Puslio, D. Udrio, A. Imbraso, A. A. Jonyno, S. Sužiedėlio, S. Trilupaitytės, T. Venclovos, V. Kelertienės, E. Bendikaitės, J. Lago, J. Žilinsko, S. Kanovičiaus, Š. Liekio, V. Gaidamavičiaus, A. Žukausko, D. Varnaitės ir kitų žinomų žmonių pavardės.
Kodėl kilo aistros dėl Generolo Vėtros – Tuskulėnuose 1947 m. užkasto 37 metų partizanų vado?
Generolo Vėtros gyvenimas vertas filmo. Tikrai ne herojinio filmo, nors herojiškumo jo gyvenime taip pat būta. Oficiali didvyrio biografija skelbia, kad iš Pakruojo apylinkių kilęs kapitonas J. Noreika buvo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėjas, rašytojas ir publicistas. Lietuvą užėmus sovietams jis išvaromas iš kariuomenės. Dalyvavo 1941-ųjų birželio sukilime. Po pusantro mėnesio tapo Šiaulių apskrities viršininku. Dar po poros metų suimtas gestapo ir uždarytas į Štuthofo konclagerį. Iš ten išvadavo Raudonoji armija. Kurioje pats iki karo pabaigos tarnavo.
Prezidentas A. Brazauskas 1997 m. po mirties apdovanojo jį Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Jo vardu buvo pavadinta Šukionių pagrindinė mokykla, o Šiauliuose atidengtas paminklinis akmuo.
Bet net ir oficialioje biografijoje yra nedidvyriškų faktų. J. Noreikos įsakymu 1941 m. rugpjūčio 22 d. Žagarėje įsteigtas žydų getas. Jo paskirtas Joniškio burmistras A. Gedvilas įvykdė jo duotą įsakymą Joniškio žydus perkelti į Žagarę. Į Joniškį atvykę kareiviai čia pat sušaudė kelis šimtus Lietuvos piliečių žydų. Likusius išvežė į Žagarę. Čia vėliau jie irigi buvo sušaudyti.
Tokių faktų pakaktų deheroizuoti bet ką. Bet kabliukų yra ir daugiau. 1944 m. į Vakarus pasitraukęs fizikas A. Pakalniškis, kuris kelias dienas dirbo Plungės komendatūros raštinėje, knygoje „Per dvidešimtąjį amžių“ taip aprašo Plungės žydų žudynes:
„Naktį iš liepos 12 į 13-tą buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nė moterų ir vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų (...). Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. (...) vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą:
– Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais?
– Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika. Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs.“
Šiaulių geto kalinys L. Lifšicas, tyrinėjęs žydų žudynes Šiauliuose, medžiagoje, esančioje Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kaltina J. Noreiką dėl 5 100 žydų nužudymo. J. Noreika buvo nurodęs ir perduoti jam nužudytų žydų turto sąrašus.
Kaip tada V. Noreika tapo antinacinio pogrindžio dalyviu? Toks klausimas gali kilti tik žmonėms, kurių protus vis dar veikia sovietinės propagandinės istoriografijos klišės „juoda-balta“. Tais šėtoniškais laikais būdavo ir ne tokių virsmų. Tačiau ir šiuo atveju, kaip teigia istorikas A. Bubnys, istorija nėra palanki didvyriui – antinacistine veikla J. Noreikos nekaltino net patys naciai.
Kapitonas buvo suimtas be kaltinimo, be tardymo ir teismo išvežtas į Štuthofą. Tik vėliau jam, kaip ir kitiems lietuviams, pritaikytas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje K. Jaegeris: „Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.“
Jei norėtume pribaigti didvyrio legendą, galėtume teigti, kad gal J. Noreikia 1940-1941 m. nedalyvavo ir antisovietiniame pogrindyje. Po karo JAV gyvenęs „frontininkas“, viena ryškesnių Birželio sukilimo figūrų P. Narutis 1994 m. išleistoje knygoje taip aprašo J. Noreikos vaidmenį Plungėje kuriant Lietuvių vienybės sąjungą: „Yra žinoma, kad „Vienybę” įkūrė ir KGB tarnybos. Reikia manyti, kad tai nebuvo susiję su kpt. J. Noreika. Daugiau žinių apie J. Noreikos vaidmenį rengiant 1941 m. sukilimą nėra.”
Generolo Vėtros kanonizavimo šalininkai teisėtai gali atkirsti, kad NKVD-KGB, nužudžiusi laisvės kovotojų vadus, nepalikdavo jų ramybėje net ir po mirties – toliau juodindavo jų vardą, o vienas rafinuočiausių būdų tai padaryti buvo klijuoti dalyvavimą masinėse žydų žudynėse.
Ar įmanoma, kad Generolas Vėtra galėjo būti apšmeižtas KGB? Kodėl ne. Tačiau laiško Vilniaus merui autoriai remiasi ne KGB dokumentais, ne buvusio Plungės komendantūros raštininko knyga ar „Der Spegel“ reportažu. Jie cituoja Lietuvos gyventojų genocido centro direktorės pateiktas išvadas dėl J. Noreikos veiklos karo metais. Tai štai – ši įstaiga iš esmės nepaneigia nė vieno J. Noreikos biografijos fakto. Tik kažkodėl ji nelaiko J. Noreikos žydų genocido vykdytoju.
Kaip tai vertinti? Net jei pats J. Noreika pats ir nenužudė nė vieno mūsų piliečio žydo, visi jo, kaip su Vokietijos okupacine valdžia kolaboravusio pareigūno įsakymai nieko bendro su didvyriškumu neturi. Priešingai, įsivaizduoti Holokaustą be getų neišeina. Pareigūnai, kurie steigė getus, siuntė ten žmones, buvo baisaus teroro prieš savus piliečius dalyviai. Nes ar kitaip dabar vertiname ir bet kurį lietuvį, kurio parašas yra ant ūkininkų, karininkų ar intelektualų išsiuntimo į Sibiro tremtį ar Gulago konclagerius popierių? Teisiame – ir teisingai darome – net eilinius stribus, trėmusius lietuvius.
Kaip tada galėjo atsitikti, kad Generolas Vėtra buvo apdovanotas koviniu Lietuvos ordinu, jo vardu pavadinta mokykla ir įrengtos net dvi paminklinės vietos – Vilniuje ir Šiauliuose?
Kiekvienai tautai reikia didvyrių. Mes – ne išimtis. Tačiau paknopstomis ir labai nekritiškai traukdami didvyrius iš XX a. vidurio pragaro prieangio, mes ne tik kompromituojame laisvės kovą. Metame šešėlį europinei Lietuvos valstybei.
Sunkiai, pernelyg sunkiai ateina supratimas, kad šventųjų turime labai nedaug. Ar tai blogai? Ar išvis galime turėti daug šventųjų, žinant per kokią mėsmalę1940-1990 metais perėjo Lietuva? Matyt, tiems, kurie lietuvį ir toliau užsispyrusiai nori vaizduoti tik kaip vargšę auką, atrodo, kad tautos gyvenimas be naujų šventųjų ikonų – nieko vertas.
Generolo Vėtros atvejis, ir, regis, ne tik jis, primena, kaip neprotinga paskubomis ir apgraibomis kurti didvyrių legendas. Kaip turėtume elgtis? Ką daryti, kad išvengtume nemalonių, Lietuvą į klampią praeitį, taip pat kaip ir balvonai ant Žaliojo tilto, traukiančių konfūzų?
Pripažinti ir susitaikyti su tokiu Generolo Vėtros paveikslu, koks kapitonas J. Noreika buvo. Nors ir laikytas geresnėmis sąlygomis, nei kiti nacių kaliniai, jis buvo Štuthofo kalinys. Narsus partizanas ir NKVD teroro auka. Bet tuo pat metu – ir antisemitinių paskvilių autorius, ir aukštas nacių kolaborantas. Kuris organizavo getus ir galimas daiktas, jei tikėtume A. Pakalniškiu, o jo niekas lyg ir nepaneigė, rengė Plungės žydų žudynes.
Taip, toks Generolas Vėtra nebus Lietuvos didvyris. Paminklinės lentos ir ordinai jam po mirties yra valstybės nonsensas. Bet toks Generolas Vėtra yra mūsų istorija. Tikra, nedvimatė istorija. Jo istorija – dar vienas kraupus pasakojimas apie buvimą prie pragaro vartų, o gal ir už jų. Kai auka per akimirką tapdavo budeliu, o budelis – auka. Kur nėra nei balto, nei juodo. Tik pragaro košė. Jos esmės neperprantantys kai kurie istorijos tyrinėtojai ir politikai niekaip nenori pripažinti, kad mes XX a. buvome ne tik aukos.
Dažniausiai būdavome auka, bet tikrai ne visada. Laikas pripažinti tai taip pat, kaip seniai buvo laikas nukelti sovietinius balvonus nuo Žaliojo tilto. Tik tiesa išlaisvina iš praeities baisybių. Ir iš naivių vaikiškų iliuzijų, kad visi, kurie narsiai kovojo su sovietų okupantais, buvo tik šventieji. Nebuvo. Mūsų istorija yra daug tragiškesnė nei mums patiems atrodo. Bet tai yra mūsų istorija. Nebalinkime jos. Baltu tepant ant juodo, išeina klaikiai pilka. Nekrikščioniška tai spalva.
