Rusijos informacinė politika yra vykdoma dviem kryptimis: šalies viduje siekiama maksimaliai suvaržyti bet kokias alternatyvias žiniasklaidos priemones tam, kad piliečiai girdėtų tik valstybės kontroliuojamų arba su ja glaudžiai susijusių medijų siunčiamas žinutes, anot Kremliaus, „vienintelę teisingą informaciją“. Tuo metu užsienyje – tiek kaimynystėje, tiek ir Vakarų valstybėse – Kremlius naudojasi pamatiniais liberalios demokratijos principais, o melą ir propagandą pateikia kaip alternatyvią poziciją, Rusijos teigimu, „pasaulinėje, tačiau iki šiol Vakarų žiniasklaidos užvaldytoje, informacinėje erdvėje“. Tiek ES, tiek ir Lietuva ėmėsi reikiamų veiksmų atremti šią kylančią grėsmę, tačiau tam reikalinga nuosekli ir plačiai apimanti strategija.

Užsienio politikos strategijoje – rusiškos žiniasklaidos pasaulyje stiprinimas

Rusijos prezidento požiūrį į žiniasklaidą ir jos funkcijas geriausiai iliustruoja 2013 m. metinėje spaudos konferencijoje ištarti žodžiai: „Informacijos resursams turi vadovauti žmonės, ištikimi Rusijos Federacijos interesams“. Todėl pastaraisiais metais Rusijoje stiprėjo ne tik informacijos cenzūra, bet ir vis daugiau žiniasklaidos priemonių pateko į tiesioginę valdžios kontrolę.

Rusijoje televiziją žiūri apie 90 proc. gyventojų, todėl būtent šią žiniasklaidos priemonę siekiama „suvalstybinti“ labiausiai. Vieninteliu nepriklausomu TV kanalu laikomas „Dožd“ nuo praėjusių metų yra transliuojamas iš buto miegamajame rajone Maskvoje, nes prasidėję teisiniai persekiojimai ir neformalus Kremliaus nurodymas nenuomoti patalpų šiam kanalui, įstūmė „Dožd“ kūrėjus į kampą bei gerokai sumažino pasiekiamos auditorijos apimtis.
Rusija į savo informacinio lauko plėtrą užsienyje investuoja nuo 700 mln. iki 1 mlrd. JAV dol. per metus, didžiąją dalį skirdama užsienio kalbomis transliuojamam kanalui RT bei naujai įkurtai agentūrai „Sputnik“.
Vytautas Keršanskas

„Freedom House“ sudaromame žiniasklaidos laisvės indekse situacija Rusijoje įvardijama kaip „nelaisva“ ir pagal šį vertinimą ji atsiduria tarp daugelio autoritarinių ar diktatūrinių Afrikos bei Azijos valstybių. Raporte pastebima, kad 2014 m. Krymo okupacija žymi esminį lūžį, kai rusiška žiniasklaida iš paramos ir palankių režimui žinučių formulavimo perėjo į aktyvų dalyvavimą informaciniame kare.

2013 m. Rusijos užsienio politikos koncepcijoje rusiškos žiniasklaidos pasaulyje plėtra bei įtakos augimas buvo įvardinti prioritetiniais uždaviniais. Kaip rašoma koncepcijoje, „Rusija sieks užtikrinti savo objektyvų pasaulio požiūrį, vystyti efektyvias informavimo priemones bei daryti įtaką visuomenės nuomonės formavimui užsienyje, stiprinti rusiškos žiniasklaidos vaidmenį tarptautinėje informacinėje aplinkoje suteikiant tam būtiną valstybės paramą“.

Įvairių šaltinių skaičiavimais Rusija į savo informacinio lauko plėtrą užsienyje investuoja nuo 700 mln. iki 1 mlrd. JAV dol. per metus, didžiąją dalį skirdama užsienio kalbomis transliuojamam kanalui RT bei naujai įkurtai agentūrai „Sputnik“. Kad V. Putinas šį uždavinį laiko svarbia užsienio politikos priemone, taip pat parodo ir tai, kad jis pats asmeniškai 2012 m. blokavo Finansų ministerijos iniciatyvą gerokai apkarpyti išlaidas RT kanalui.

Įsišaknijantis Rusijos propagandos tinklas Vakaruose

Būtent 2005 m. įkurta „Russia Today“ (šiandien veikianti trumpiniu RT) tarnyba yra pagrindinė Kremliaus suformuluotų žinučių pasaulyje transliuotoja, matoma anglų, ispanų, arabų, vokiečių bei prancūzų kalbomis. Antrasis kanalas – pernai veikti pradėjusi valstybinė naujienų tarnyba „Sputnik“. Žurnalas „Foreign Policy“ šiuos du Rusijos propagandos kanalus pavadino tobula pora, kurios kiekvienas narys atlieka savo funkciją: RT užima agresyvią, arogantišką ir kartais net absurdišką poziciją, tuo metu „Sputnik“ yra rafinuotesnis ir patrauklesnis internetiniam vartotojui.
Pagrindinė užduotis, kurią atlieka Vakarams orientuota Rusijos dezinformacija, yra sukelti abejonę ir nepasitikėjimą tuo, kaip vakarietiška žiniasklaida nušviečia vienus ar kitus įvykius pasaulyje.
Vytautas Keršanskas

Kaip pastebi propagandą nagrinėjantys analitikai, pagrindinė užduotis, kurią atlieka Vakarams orientuota Rusijos dezinformacija, yra sukelti abejonę ir nepasitikėjimą tuo, kaip vakarietiška žiniasklaida nušviečia vienus ar kitus įvykius pasaulyje. Tai atspindi ir RT kanalo šūkis – abejok daugiau (angl. Question more). Pavyzdžiui, po prieš metus įvykusios katastrofos, kai virš Donbaso buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas MH17, RT žiūrovams be perstojo pristatė įvairius, jų teigimu, alternatyvius požiūrius į situaciją: Kijevas netgi buvo absurdiškai kaltinamas inscenizavęs katastrofą, nes neva iš tiesų lėktuvu buvo skraidinami lavonai, o jį numušė pati Ukrainos kariuomenė, siekdama diskredituoti separatistus.

Kitas vaizdingas pavyzdys – „Sputnik“ paleidimo dieną naujienų agentūros portale pasirodęs straipsnis, analizuojantis įvairius separatistinius judėjimus. Šalia škotų, katalonų ar Italijos Veneto regiono judėjimų buvo įtrauktas ir Krymo, kaip neva savarankiško gyventojų apsisprendimo atsiskirti nuo Ukrainos, pavyzdys, taip ant vienos lentynos sudedant organiškus nacionalinius judėjimus ir Rusijos įvykdytą okupaciją. Tokios į įvairias formas įvelkamos ir nuolat kartojamos žinutės veikia tam tikrus – mažiau informuotus, reliatyvizmo paliestus ar kraštutinių nuotaikų – Vakarų visuomenės sluoksnius.

Svarbi stebėsena ir jautriausių grupių pažeidžiamumo mažinimas

Tokio masto kampanija neabejotinai taps vis rimtesniu iššūkiu, nes Rusija savo informacinę plėtrą grindžia vakarietiškomis laisvėmis į savo nuomonę bei laisvą žodį principais. Tačiau nors Europos Sąjungos vadovai jau paskelbė, jog būtina stiprinti kontrpropagandos mechanizmus, Rusijos vykdoma informacinė politika yra labai smarkiai orientuota į atskirų valstybių specifiką. Todėl pirmiausia pačios valstybės turi imtis koordinuotų veiksmų, kaip atsakyti į šią kylančią grėsmę.
Lietuvos, Danijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės iniciatyva į europinę darbotvarkę kelią skinasi apsaugos nuo Rusijos propagandos veiksmų planas. Informacinę grėsmę iš Rusijos rimtai vertina ir NATO, tačiau bendrai sutariama, kad uždavinys atremti Kremliaus vykdomą dezinformacijos kampaniją nėra lengvas.
Vytautas Keršanskas

Šių metų pradžioje Lietuvos radijo ir televizijos komisijos užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa identifikavo pagrindinius Rusijos propagandos taikinius Lietuvoje: rezultatai parodė, kad rusiškais TV kanalais bent kartą per dieną naudojasi 61 proc. respondentų, o Lietuvoje gyvenantiems tautinių bendrijų atstovams rusiškos televizijos yra ir pagrindinis naujienų šaltinis apie įvykius Ukrainoje, Rusijoje ir netgi Lietuvoje (atitinkamai 58, 69 ir 46 proc.). Atitinkamai pastebėta, kad rusiškas naujienas sekantys gyventojai konflikto Ukrainoje kaltininkais dažniau laiko Kijevą ar Vakarus, o ne Maskvą.

Suvokiant jau dabar Rusijos vykdomą „alternatyvios informacinės erdvės“ kūrimo mastą bei turimas ambicijas, itin svarbu apmąstyti, kaip į tai turėtų reaguoti propagandos taikiniai – Vakarų ir ypač su Rusija besiribojančios valstybės. Lietuvos, Danijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės iniciatyva į europinę darbotvarkę kelią skinasi apsaugos nuo Rusijos propagandos veiksmų planas. Informacinę grėsmę iš Rusijos rimtai vertina ir NATO, tačiau bendrai sutariama, kad uždavinys atremti Kremliaus vykdomą dezinformacijos kampaniją nėra lengvas.

Vis dėlto, Rusijos propagandos metodai skiriasi pagal kiekvienos valstybės specifiką ir yra orientuoti į konkrečios visuomenės jautriausias grupes ar problemas. Todėl efektyviausiai kovoti su skleidžiama dezinformacija gali tik pačios valstybės, turinčios imtis tiek stebėsenos, tiek operatyvinio reagavimo, tiek ir gilesnio pažeidžiamiausių socialinių ar kultūrinių grupių integravimo.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.