Dar praėjusių metų gruodį JAV Kongresas išleido įstatymą, leidžiantį tiekti gynybinę ginkluotę Ukrainos kariuomenei. Nors demokratų partija įprastai užima atsargesnę poziciją užsienio politikos atžvilgiu, beveik vienbalsį abiejų partijų pritarimą šiam pasiūlymui Atstovų rūmuose iliustruoja balsavimo rezultatai – net 348 deputatai rėmė rezoliuciją ir tik 48 buvo prieš.
Panaši dilema Amerikos politiniuose kuluaruose buvo iškilusi 2012 m., kai buvo svarstoma, ar reiktų apginkluoti Sirijos sukilėlius. Tuo metu Baltieji rūmai priėmė nepalankų sprendimą ir tai, dalies ekspertų nuomone, lėmė Islamo valstybės išplitimą Artimųjų rytų teritorijose. Nenoras dar labiau konfrontuoti su Rusija yra viena iš sprendimo vilkinimo priežasčių, tačiau svarbu tai, kad, kitaip nei Prancūzijos ar Vokietijos lyderiai, JAV prezidentas Barackas Obama iki šiol neatmetė tokios galimybės.
Vienuoliktas antrųjų Minsko susitarimų punktas numatė, kad iš Ukrainos teritorijos turi būti patraukti visi užsienio valstybių daliniai ar technika, tačiau iki šiol šis reikalavimas nėra įvykdytas. Dabartinė padėtis, kai nevyksta aktyvūs kariniai veiksmai, yra pats tinkamiausias metas pradėti Ukrainos apginklavimą. Šis procesas apima kur kas daugiau nei leidimą eksportuoti ginklus Ukrainos vyriausybei. Apmokymas, kaip naudotis Ukrainos kariuomenės iki šiol nenaudotais ginklais ir technika, yra ilgas procesas bei gali trukti kelis mėnesius, be to, tam reikėtų užtikrinti ir nuolatinę ekspertinę pagalbą.
Ginkluotės tiekimui – skirtingi keliai
Ukrainos partneriams nerimą kelią valstybės institucijose ir kariuomenėje išplitusi korupcija. Nepaisant to, kad dauguma savanorių dalinių tapo Ukrainos kariuomenės dalimi, juos kontroliuoti yra sunkiau, todėl bijoma, kad dalis ginklų gali patekti į jų rankas ir tapti provokacijų priežastimi.
Tiek JAV viduje, tiek tarp NATO partnerių nuolat vyksta diskusijos, kad verta ieškoti būdų užtikrinti Ukrainos apginklavimą kuo mažiau eskaluojant situaciją ir nesukuriant galimybių manipuliuoti Rusijos visuomenės nuomone dėl tariamai agresyviai nusiteikusių Jungtinių Amerikos Valstijų.
Vienas iš tokių būdų – Ukrainą ginkluoti kitoms NATO narėms arba Aljanso partneriams. Jungtinė Karalystė ir Lietuva jau buvo pripažintos kaip tiekiančios gynybinę karinę ginkluotę Ukrainai, o vasarį buvo pranešta apie Jungtinių Arabų Emyratų ir Ukrainos susitarimą dėl ginklų pardavimo. Toks Kijevo aprūpinimas ginklais per partnerius Artimuosiuose Rytuose yra kur kas greitesnis sprendimas, nei politinio sprendimo Vašingtone laukimas. Toks bendradarbiavimas yra puiki laikina išeitis tiek Vašingtonui, tiek Kijevui, be to Arabijos pusiasalyje gaminama ginkluotė yra pigesnė, nei amerikiečių.
Be to, tarp visų buvusių sovietinių respublikų, Ukrainos gynybos industrija pagal savo apimtis atsilieka tik nuo Rusijos. Jei turėtų pakankamai resursų gamybai, šalis galėtų gaminti ne tik tankus, bet ir raketas bei lėktuvus. Po SSRS griuvimo Ukraina turėjo tokį ginklų perteklių, kad jį aktyviai išpardavinėjo Gruzijai ir kitoms šalims, taip uždirbdama daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių kasmet iš senos ir naujos ginkluotės eksporto. Ukrainos potencialas ginklų pramonės srityje yra nepelnytai užmirštas ir galėtų tapti dar vienu keliu sustiprinti šalies gynybą ir kartu prisidėti prie ekonomikos atsigavimo.
Ką lemtų Ukrainos apginklavimas?
Didesnis skaičius kareivių žūčių galėtų paveikti Rusijos visuomenės požiūrį į karą, kuriame šalis oficialiai teigia nedalyvaujanti. Didžioji dalis rusų vis dar tiki, kad šalis nesiunčia savo reguliariosios kariuomenės į Ukrainos rytus – šių metų kovą net 53 proc. rusų manė, jog jų karių separatistiniuose regionuose nėra, o karui su Ukraina pritartų vos 13 proc. Vis dėlto, aktyvią tarnybą atliekančių Rusijos karių žūtis Putinui nuo visuomenės reikia slėpti tik tol, kol išlaikoma Rusijos nedalyvavimo konflikte retorika.
Reikšminga parama Ukrainos pajėgoms gynybine ginkluote ir žvalgybiniais resursais galėtų sėkmingai užšaldyti esamą fronto liniją. Tuo tarpu atsisakymas tiekti ginkluotę gali lemti dar didesnį Ukrainos teritorijos praradimą ir galiausiai, tikėtina, prie to paties sprendimo tektų grįžti vėliau, tačiau jau patyrus nuostolių. Tolesnėse derybose Ukraina turėtų užimti tvirtas pozicijas – šalies apginklavimas padėtų pasiekti geresnę taiką, nes leistų Vyriausybei susikoncentruoti į būtinas reformas ir spręsti didžiules ekonomines bei finansines problemas.
Dažnai yra kritikuojama, kad jei bus tiekiama daugiau ginkluotės Ukrainai, Rusija savo ruožtu separatistus aprūpins dar didesniu kiekiu ginkluotės arba į mūšius įtrauks daugiau karių. Tokį požiūrį nuolatos stengiasi palaikyti pati Rusija, taip sukurdama prielaidas Vakarų lyderiams dvejoti Ukrainos apginklavimo sėkme. Vis dėlto, rizika iš esmės nesikeičia tiek vykdant ginkluotės tiekimą Ukrainai, tiek ir atsisakant tai daryti. Yra akivaizdu, kad Rusija bet kokiu atveju eskalavo konfliktą, todėl argumentui, kad galima sumažinti Rusijos veiksmų Ukrainoje mastą atsisakant tiekti ginklus ukrainiečiams, trūksta pagrįstumo. Be to, taip tik būtų palengvinamas kelias tolesniems Rusijos veiksmams.
Besipriešinančiųjų argumentai – atremiami
Neorealistai kaip vienintelę įmanomą išeitį iš esamo status quo mato Ukrainą kaip nuolatinį buferį tarp Vakarų ir Rusijos. Johno Mearsheimerio teigimu, įsprausti Rusiją į kampą yra pavojinga, nes atsidūrusi tokioje situacijoje ji kels branduolinę grėsmę. Kitaip tariant, belieka pataikauti Rusijai ir netęsti ES bei NATO plėtros – yra siūloma Ukrainai užimti Austrijos per Šaltąjį karą turėtą rolę. Anot Mearsheimerio, Ukrainoje JAV neturi galimybių laimėti ginklavimosi varžybų prieš Rusiją – tai pernelyg tolimas konfliktas.
Vertinant tokias pozicijas kyla klausimas, ar iš tikrųjų norima įtvirtinti tarptautinę (ne)tvarką, kuriame didžiosios valstybės gali nieko netrukdomos terorizuoti savo kaimynus, vykdyti įvairius hibridinio karo veiksmus ar aneksuoti dalį šalies. Anot buvusio JAV diplomato Rusijoje ir Ukrainoje Kirko Bennetto, net ir situaciją vertinant realistiniu požiūriu, Rusija pati pasirinko kelią į izoliaciją tarptautinėje bendruomenėje, nepriteklių, nuolatinę konfliktinę padėtį ir vidinį nuosmukį. Taigi, Ukrainos apginklavimas tiesiog tėra prisitaikymas prie tokios krypties – taigi, ir realizmo teoriją atitinkantis atsakas.
Reikalingos kompleksinės priemonės
Diskusijose apie paramą Ukrainai yra linkstama į du kraštutinumus – kalbama tik arba apie finansinę pagalbą ukrainiečiams ir pajėgų apmokymą, arba gynybinės ginkluotės tiekimą. Tačiau tarp šių dviejų veiksmų nėra jokios prieštaros – priešingai, jie yra vienas kitą papildantys ir būtini. Kariaujančiai valstybei yra reikalinga tiek pagalba apmokant ir išlaikant didesnę profesionalų armiją ir kartu didinant atsakomųjų veiksmų ir kovos gebėjimus, tiek sraigtasparnių ar šarvuočių tiekimas.
JAV ir sąjungininkai turėtų stengtis padėti Ukrainai susitvarkyti su finansinėmis problemos ir nuolat raginti imtis struktūrinių reformų, kurios sustiprintų šalies ekonomiką ir valstybingumą. Kremlius labiausiai bijo ne Ukrainos narystės ES ar NATO, tačiau sėkmingos, turtingos, reformas įvykdžiusios ir nepriklausomos šalies, kuri gali savarankiškai priimti sprendimus.
Tam, kad ekonominius sunkumus išgyvenanti šalis galėtų žengti tvirtus žingsnius į progresą, yra reikalinga ilgalaikė strategija, numatanti veiksmus visose srityse. Pirmiausia šalis privalo užsitikrinti gynybą nuo galimų atakų, nes žinodama, kad ukrainiečių gynybinis pajėgumas yra menkas, Rusija gali suintensyvinti veiksmus šalies rytuose.
Kremliaus nuolat pabrėžiamas siekis užtikrinti rusų mažumų teises kaimyninėse valstybėse bei išlaikyti Rusijos įtakos sferą kelia įtampą ir mūsų regione. JAV ir NATO nenoras remti Ukrainos ir gali uždegti žalią šviesą Maskvai vykdyti panašią agresiją Baltijos šalyse ir nesulaukti atsako. Taigi, Rusiją atgrasantis Ukrainos apginklavimas gali tapti ne tik Ukrainos ateities, bet ir Lietuvos bei visos Europos saugumo garantu.