L. Hanning Scarborough. Kodėl svarbu aiškintis su Užkalniu

Andrius Užkalnis rašo apie demokratinės šalies procesus: tautos tiesioginį dalyvavimą viešuosiuose sprendimuose, protestus, kuriuos autorius vadina „šlykščia vietine tradicija“ Britanijos kontekste.

Tiesa, sunku suprasti, ar teksto tikslas – padiskutuoti apie neteisėtų protestų reikšmę, žalą ir efektyvumą, ar sumenkinti klimato kaitos aktyvizmą, ar šiaip postringauti iš suteiktos tribūnos. Gal dėl loginio aplaidumo, o gal siekiant emocinio efekto, p. Užkalnis vienoje eilutėje smerkia žmogaus teisę protestuoti (teisę į maištą), o kitoje gina vartojimą ir tai daro besimėgaudamas minties ir žodžio laisve, kurios, beje, priklauso tai pačiai fundamentaliųjų politinių teisių rūšiai, sudarančių demokratinės šalies pamatą.

Kodėl svarbu su tokiais kaip jis „nenutildomai aiškintis“ – pats retoriškai klausia p. Užkalnis. Mano giliu įsitikinimu, su Užkalniu (ir visais) svarbu aiškintis ir diskutuoti Lietuvai ir mums svarbiais klausimais viešai, socialiniuose paskyrose, namuose, su šeima ir draugais, kaime, prie jūros ir darbe yra ne tik mūsų teisė, už kurią sunkiai kovojome, bet ir pareiga.

Diskusija, kurią autorius, manau, sąmoningai sukėlė, gali padėti išgryninti tai, kas svarbu ir kodėl. Per debatus laviname savo kritinį mąstymą, mokomės efektyviai komunikuoti, gryniname idėjas, tad neturime leisti, kad be atsako žiniasklaidos ir socialinėse platformose pasirodę vienpusiški straipsniai formuotų visuomenės ir mūsų nuomonę.

„Aiškintis“ šiuo konkrečiu atveju svarbu ir todėl, kad nepakankamai suprantamai kalbame apie klimato kaitą. Dėl efekto viešumoje išsakytais pasvaičiojimais iškraipoma itin svarbių problemų samprata, o visi kalbantys apie šių dienų globalines problemas išvadinami „demagogais, šarlatanais ir melagiais“. Dėl to daugelis, o ypač politikai, arba nemoka, arba tiesiog bijo pasisakyti, kad nebūtų apšaukti „murzinais hipiais“, „tiesos kryžnešiais“. Populizmo vedini balsuojame už populistinius politikus, tikėdamiesi supaprastintų ir jau sugromuliuotų sprendimų. Nedalyvaudami kompetentingose diskusijose mes tik stebimės, kad Lietuva nepakankamai progresuoja, klausiame, kodėl atsiliekame nuo Estijos.

Apie klimato kaitą, kaip vieną iš rimčiausių žmonijos iššūkių, dabar kalba visi – nuo NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) mokslininkų iki popiežiaus Pranciškaus. Galbūt lietuviams nesvarbu, ką pamokslauja pasaulio lyderiai, nes pakankamai turime ir savo autoritetų. Vis dėlto, neišvengiamai esame pasaulinių procesų dalis ir galime arba suprasti ir panaudoti jų potencialą, arba iš jų juoktis.

Klimato kaita kaip globalus reiškinys turi rimtų ekologinių, socialinių, ekonominių ir politinių padarinių Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Nevarginsiu skaitytojo klimatologijos skaičiais, tačiau noriu labai trumpai atkreipti dėmesį į keturias sritis, susijusias su klimato kaita: nacionalinį saugumą, energetiką, transportą ir inovacijas.

Klimatas visada kito, tačiau dabartinis jo kismo pagreitis verčia susirūpinti. Augant žmonių skaičiui ir spartėjant informacijos sklaidai, pasaulyje darosi ankšta. Žmonės, ieškantys saugesnių ir turtingesnių žemių, migruoja, tad jei Afrikoje išdeginamos žemės, ar Bangladeše kyla potvynis, tai virsta problema ir Lietuvoje. Didžiųjų šalių septynetui (G7) paruoštoje ataskaitoje aiškiai įvardijama, kad klimato kaita kelia didžiulę grėsmę valstybių stabilumui ir tarptautiniam saugumui. (http://www.newclimateforpeace.org). Būdami NATO ir Europos Sąjungos nariai, į šias problemas privalome atsigręžti ir mes. Karštos diskusijos dėl pabėgėlių priglaudimo Lietuvoje šių metų pradžioje yra juokai lyginant su tuo, kokias atsakomybes kaip įvairių struktūrų nariai turėsime prisiimti atsitikus rimtoms stichinėms nelaimėms.

Klimato kaitos suvokimas yra tampriai susijęs ir su Lietuvai svarbiais energetikos klausimais. Europos Komisijos paskelbta studija atskleidė, kad Lietuva turi puikiausias gamtines sąlygas atsinaujinančios energetikos plėtrai Europoje, ypač naudojant biomasę. Mes galime ne tik apsirūpinti, bet dar ir eksportuoti energiją. Jei pasirinktume atsinaujinančios energetikos kelią, atkristų tiek energetinės nepriklausomybės, tiek gamtinių dujų terminalo sąnaudų klausimai.

Neseniai Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas Martynas Nagevičius savo socialinėje paskyroje pastebėjo, kad diskusijos apie energetinę nepriklausomybę sukasi aplink suskystintų dujų terminalo pirkimą, nuomą ir galimas jungtis su vakarais, bet ne apie alternatyvų ieškojimą visiškai atsisakant naftos ir dujų bei galimas investicijas. Taip yra todėl, kad per mažai ir nepakankamai suprantamai kalbame apie klimato kaitą ir tvarią plėtrą.

Tiesa, pasibaigus naftai ar dujoms tikrai kažką sugalvosime, kaip rašo p. Užkalnis, bet kyla klausimas: ar norime būti konkurencinės kovos uodegoje – laukdami, kol ateis ir padės vokiečiai ar amerikiečiai, perleisdami savo technologijų patentus, ar tiesiog parduodami mums savo idėjas – ar priekyje, diegdami technologijos naujoves ir atsisakydami iškastinio kuro.

Nors ir dalyvaujame bėgimo maratonuose, bet važinėjame senais automobiliais po vieną, gatves užkimšdami senu metalo laužu ir kvėpuodami sunkiosiomis dalelėmis. Rėkiame, kad elektromobiliai ir progresyvi transporto sistema yra brangus klimato isterikų ir žaliųjų prasimanymas. O juk įdiegus elektros automobilių ir viešojo transporto infrastruktūrą, sumažėtų tarša ir kamščiai mieste, o ir galvos neskaudėtų dėl benzino kainų.

Praėjusią savaitę važiavau nauju „Eurolines Setra“ autobusu maršrutu Vilnius – Ryga – Talinas. Nustebino komfortas, daugiau erdvės keleiviams ir be galo tyli autobuso aplinka. Naujas Euro 6 variklis atitinka itin griežtus efektyvumo standartus: kur kas mažiau kuro sąnaudų ir išmetamų dujų. „Eurolines“ tarptautinių pervežimų vadovas Lietuvoje žiniasklaidoje pabrėžė, jog 2015 metų investicijos į naujus autobusus skirtos stiprinti pozicijas rinkoje. Konkurencija verčia apsivalyti, nors pagrindiniai Europos Sąjungos sprendimai transporte yra grindžiami būtent tarptautiniais klimato kaitos susitarimais, o išlošia, visų pirmiausia, vartotojas.

Beje, prieš kelis metus tarptautinės klimato kaitos teisės pagrindu už parduotus taršos leidimus Lietuva įsigijo ekologiškesnių miesto autobusų ir dar dabar renovuoja viešuosius pastatus. Estija tuo pačiu principu pirko elektromobilius. Tad priešingai, nei bando tikinti p. Užkalnis, mokslininkai ir kovotojai su klimato kaita pasisako už vartojimą, už keliones, ir už transportą, tik kokybiškesnį, mažiau teršiantį, ekonomišką, komfortišką.

Klimato kaita yra kartu ir rizika, ir galimybė. Tai įvertindamos pažangios šalys (daugelio nuostabai, taip pat ir Kinija), atitinkamai investuoja į mokslą ir išradimus, mažinančius priklausomybę nuo iškastinio kuro. Taip didėja ir šalių atsparumas bei konkurencingumas. Dar 2012 metais Kinija savo investicijomis į atsinaujinančią energiją pralenkė JAV, Britaniją ir Vokietiją, o vėjo generuojamos energijos kiekiu ėmė pirmauti pasaulyje.

Net jei nesutinkame su mokslo bendruomene, ar nesidomime aplinkosaugos atradimais ir naujovėmis, nusisukti nuo pasaulinių ar net Europos Sąjungos tendencijų energetikos ir taršos srityse reiškia nusisukti nuo neišvengiamos pažangos. Drįsčiau teigti, kad savo postringavimais apie naftą ir „klimato kaitos baubą“ p. Užkalnis labai jau primena „tuos, kurie prieš pora šimtmečių protestavo prieš geležinkelių tiesimą, nes dėl šėtono geležinkelių karvės nebeduos pieno ir veršeliai bus nesveiki“. Taip pat dabar galvojama ir apie norą stabdyti klimato kaitą, elektromibilių įkrovimo stotelių ir vėjo jėgainių statymą.

Mažai kas žino, kad šiuo metu rengiama ilgalaikė Lietuvos energetikos strategija. Deja, straipsniai apie ją ir apie Lietuvos energetinę kryptį nesulaukia tokio populiarumo kaip nuomonės apie klimato kaitos isterikus.

Laura Hanning Scarborough

Vadovaudamiesi principu, kad kai problema ims ne juokais svilinti padus „kažką sugalvosime“, o kol kas galime palaukti, mes atsiliekame diegdami inovacijas, investuodami į mokslą ir skatindami tvarų bei progresyvų verslą. Pagal Eurostato 2013 metų duomenis, tam skiriame vos 0,9 proc. BVP, kai tikslas yra 1,9 proc., o ES siekiamybė – 3 proc. (Švedija skiria 4 proc., Estija 3 proc.). Net Rusija sugeba skirti 1,1 proc.

Kaip pastebėjo buvęs JAV iždo sekretorius Henry M. Paulsonas jaunesnysis McKinsey publikuotame komentare, nesugebėjimas valdyti klimato kaitos yra tas pats, kas nesugebėti valdyti finansų. „Skolų perteklius sukūrė finansų, o CO2 perteklius – klimato krizę. Ir viena ir kita siejasi su netinkama vyriausybės politika, stimulais ir beatodairiška, nepateisinama rizika. Skirtumas tik tas, kad per finansų krizę paskutinę akimirką padarytas vyriausybės žingsnis padėjo išvengti ekonominio Armagedono. Su klimato kaita tokio pasirinkimo neturime“, – teigė Polsonas ir žurnale „National Geographic“ interviu. Jei iš savo politikų reikalaujame suprasti finansus ir tikimės ilgalaikės atsakomybės, galbūt reikėtų reikalauti ir supratimo apie klimato kaitą, kokias pasekmes ir kokias galimybes ji atneša Lietuvai.

Viešojo diskurso vaidmuo kovoje su klimato kaita ir tvarios ekonomikos strategijoje yra be galo svarbus. Iš pažiūros, prasivardžiavimas „tamsuoliais, isterijų skleidėjais“ neigiant globalinius procesus yra toks pat tuščias reikalas kaip ir prisirišimas prie tvoros. Tokiu būdu galima atkreipti į save dėmesį – ką ponas Užkalnis puikiai sugeba – bet džiaugiuosi, kad tokiu būdu atkreipiame dėmesį ir į svarbias temas, kurios dažnai paskęsta sensacijų liūne. Nors autoriaus straipsnis neturi nieko bendra su efektyviu dalyvavimu viešoje diskusijoje apie Lietuvos ekonomiką, energetiką, transportą ir, galiausiai, konkurencingumą pasaulinėje erdvėje, vis dėlto yra sukuriama savotiška paskata mums apie tai susimąstyti.

Mes per retai „aiškinamės“, kalbame ir debatuojame mums patiems svarbiais klausimais dėl žinių ar noro stokos. Išsakyta skirtinga nuomonė kartais yra geriau, nei išmintingas nutylėjimas, ypač jei tai veda į pažinimą, į konstruktyvų dialogą, o ne tuščią postringavimą. Kad nepakankamai aktyviai, kaip atsakingi piliečiai, dalyvaujame viešajame valdyme, parodo ir Lietuvoje vykstančių demokratinių procesų „Freedom House“ įvertinimas, pagal kurį, 2014 metais atsiliekame ir nuo Latvijos, ir nuo Lenkijos, jau nekalbant apie Estiją ar Britaniją.

Beje, mažai kas žino, kad šiuo metu rengiama ilgalaikė Lietuvos energetikos strategija. Deja, straipsniai apie ją ir apie Lietuvos energetinę kryptį nesulaukia tokio populiarumo kaip nuomonės apie klimato kaitos isterikus.

Šiuo atsaku stengiuosi ne įgelti p. Užkalniui, bet priimti kvietimą kalbėti. Taip pat atkreipti dėmesį į daugeliui arba nesuprantamą, arba atsibodusią klimato kaitos temą, kuri taip tampriai susijusi su mūsų dabartine ir ateities gyvenimo kokybe.

Laura Hanning Scarborough – „Human Security Centre“ aplinkos ir energetikos grupės vadovaujanti ekspertė, buvusi Jungtinių Tautų Klimato kaitos prisitaikymo fondo valdybos narė ir pirmininko pavaduotoja.