Prisimenantieji, kaip A. Svarinskas vertino Darbo partijos įkūrėjo politinę veiklą, tokiame renginyje tikrai galėjo įsivaizduoti, kaip Loretai Graužinienei vardijant jo nuopelnus, iš už susirinkusiųjų nugarų pasigirsta visai Lietuvai gerai pažįstamas specifinis velionio balsas... Gyvas jis to tikrai nebūtų pakentęs.

Todėl apsidrausdamas dėl visa ko prašau nekviesti dabartinių Druskininkų vadovų į mano laidotuves. Greitai mirti tikrai neplanuoju, bet juk ne viskas mūsų planams paklūsta.

Gražiausiu metų laiku, per patį vidurvasarį, pasireiškė tamsioji gyvenimo gamtoje pusė: įsisiurbė Laimo liga užkrėsta erkė. Bent jau tokia pirminė medikų išvada. Geriu „Doksicikliną“ ir laukiu kraujo tyrimų verdikto, o etatiniams nekentėjams iškart parašiau į „Facebooką“, kad nuo to nenudvėsiu.

Visi raginimai atskirti meną nuo politikos tėra banali veidmainystė, padedanti ją praktikuojantiesiems nutildyti savo sąžinės šnabždesius. Žiūrėti į nuotraukas, iš kurių žvelgia nužudytų Malaizijos lėktuvo keleivių akys, bet nesusieti jų žūties su negyvai pilku „kandimi“ jaunystėje pravardžiuoto kėgėbisto žvilgsniu.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Užtat turėjau gerą pretekstą neiti į tarptautinio teatro festivalio atidarymą. To paties, kuris pernai turėjo Rimo Tumino vardą, o šiemet vadinasi tiesiog „Vasara Druskininkuose 2015“. Keistoku pasisakymu apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiklą ne taip seniai nustebinęs Lietuvą Maskvoje dirbantis režisierius tebevadinamas šio festivalio Garbės prezidentu ir man to pakanka, nors programoje tikrai yra spektaklių, kuriuos norėčiau pamatyti.

Visi raginimai atskirti meną nuo politikos tėra banali veidmainystė, padedanti ją praktikuojantiesiems nutildyti savo sąžinės šnabždesius. Žiūrėti į nuotraukas, iš kurių žvelgia nužudytų Malaizijos lėktuvo keleivių akys, bet nesusieti jų žūties su negyvai pilku „kandimi“ jaunystėje pravardžiuoto kėgėbisto žvilgsniu.

Gal todėl beveik visi susitepę nekaltųjų krauju tironai taip mėgo vaizduoti mecenatus ir dosniai šelpė to kraujo dėmių ant jų rankų nepastebinčius menininkus.

Atsinaujinusi diskusija dėl Salomėjos Nėries vertinimo iš naujo prikėlė visai ne literatūrinį klausimą, ar menininkas turi teisę būti aklas ir kurčias kitų žmonių kančioms, turi teisę į išdavystę, jeigu už tai jis gauna galimybę kurti? Ar bet koks tokios kūrybos rezultatas, net jei jis būtų ypatingai genialus, pateisina jos kainą?

Gaila, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius nenorėjo suteikti vilniečiams galimybės drauge pasidžiaugti ilgai lauktu Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimu. Ką ten vilniečiams – tokio vaizdo pasižiūrėti ir aš iš savo kaimo būčiau atvažiavęs, draugų ir užkandžių atsivežęs.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Būtent todėl negalime mesti lauk iš mokyklinių programų S. Nėries kūrybos ir biografijos, nes kiekviena karta turi iš naujo atsakyti sau į šį klausimą. Nuo atsakymo į jį priklauso mūsų visų likimas, nes tą dieną, kai nebeliks nė vieno, pasiryžusio už savo pažiūras, laisvę ir šitą šalį paaukoti viską, Lietuva bus pasmerkta išnykti. Bet tai turi būti ne valdžios ar autoriteto galia primesta prievolė aukotis, o labai asmeniškas apsisprendimas, kylantis iš ypatingo santykio su vieta, vadinama tėvyne.

Vos tik pabandome jį užrašyti gelžbetoninėmis įstatymo raidėmis, privaloma visiems norma, savo rankomis nužudome pačią apsisprendimo galimybę. O protestuoti prieš bet kokį jo asmenybės statymą į rėmus iš prigimties trokštančiam jaunam žmogui tai iškart pažadina atmetimo reakciją. Taip atsiranda „verktinai“ ir kitos asmens laisvę priešpastatančios pilietinei pareigai iniciatyvos. Patriotizmas gali būti patrauklus tik tada, jeigu jis nėra privalomas, o dar geriau – ne visai pageidaujamas, keliantis įtarimą, esantis kažkur paribyje, pirmiausiai pajuntamas emociniame lygmenyje ir tik tada įgaunantis struktūrą bei formą.

Gaila, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius nenorėjo suteikti vilniečiams galimybės drauge pasidžiaugti ilgai lauktu Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimu. Ką ten vilniečiams – tokio vaizdo pasižiūrėti ir aš iš savo kaimo būčiau atvažiavęs, draugų ir užkandžių atsivežęs.

Mero pasakytus žodžius, jog tai „ne miesto šventė, todėl nėra reikalo iš anksto pranešti“ galima suprasti kaip nenorą erzinti tos vilniečių dalies, kuriai tie balvonai simbolizuoja jų prarastą plačiąją tėvynę. Bet juk išrinko R. Šimašių tikrai ne jie, todėl okupacijos simbolių nukėlimo dieną turėjo laisvai lietis džiaugsmo šūksniai, gal ir keli fejerverkai į dangų pakilti, ant uždaryto automobilių eismui tilto groti gyva muzika, lietis putojantis vynas ir alus, kvepėti kepama mėsa.

Nereikia griauti beveik paslapčia, tarsi darant nusikaltimą – juk tai tiesiog privalėjo tapti tikra išsilaisvinimo nuo stabų švente.