Ar tai tiesa? Leidykla „Briedis“ pristato Antano Verkelio monografijos „Kas sugriovė Vilnių“, dokumentų pagalba atskleidžiančios tikruosius miesto griovimo kaltininkus, ištrauką. Tai antroji serijos „Vilnius liepsnose“ knyga, apimanti laikotarpį nuo 1941 iki 1960 metų. Joje apie 600 mažai žinomų arba nežinomų iliustracijų, fotografijų, aeronuotraukų, žemėlapių. Leidinys knygynuose pasirodys š.m. liepos mėn. pabaigoje.

Sovietų užimtame Vilniuje prasidėjo košmariškos orgijos

1942 m. speiguotą kovo vakarą Vilnius sudrebėjo. Kunigas Pranas Bieliauskas rašė:

(1942) III-23

Šaltis: vienas rodo 12 o, kitas 25 o C. (...)

21 val. 10 min. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Persižegnojo mano salionėly gulėdamas ligonis kun. Bernardas Boliukas. Mat persigando nuo trenksmo plyšus trims iš eilės bomboms. Girdisi bombonešių ūžimas tarp debesų. Bolševikai puolė Vilnių. Užupio linkme pasimatė besileidžianti iš debesų deganti raketa, apšvietusi visą miestą (greičiausiai šviečiamoji bomba SAB-25 – aut.). Po valandžiukės vėl pasirodė šviesos puokštai nuo žemės ir ataidėjo bombų sprogimai nuo geležinkelio stoties. Žmonės kieme sukruto. Nėr kur slėptis. Vėl raketa leidžiasi ant Misinorių (misionierių) bažnyčios. Vėl sprogimai įvairiose miesto dalyse. Mūsų namo langų stiklai iškritę suskambėjo. Kieme neramu. Ateinu kambarin. Ir čia neramu. Einu kieman. Tūnau už sąsparos užsislėpęs. Praūžė koki 8 orlaiviai išmesdami po 3 ir 5 bombas. Šiurpuliai nukratė visą kūną. Nutilo. Atsiguliau miegoti 2230. Dar skrenda vienas bombonešis ir išmeta vieną po kitos penkias bombas. Viso, mano apskaičiavimu, išmesta ir sprogo apie 35 bomb. Miegas neramus ir sunkus.(...)
Žurnalistas ir vertėjas Zenonas Blynas:

(...)24 III 42

Apgriautos mūsų kareivinės (netoli Šv. Jono gatvės) (greičiausiai Šv. Ignoto 6, sovietmečiu pastatai nugriauti, dabar Nr. 8 – aut.). Esą užmušta apie 12 kareivių ir sužeista virš 50 žmonių. Viena skeveldra net nulėkė į Hum(anitarinio) fakulteto raštinę ir išmušė pečiuj (apvalus, skarda dengtas) skylę. Į Vokiečių gatvę tai net neleido įeiti. Į „Valgį“ irgi neleido. Matėsi sugriautas namas. Į Mikalojaus (lietuvių) bažnyčią irgi pataikė. Girdėjau lenkus kalbant: „Tai nelaiminga bažnyčia“ ...

Esą į ją buvo pataikę vokiečių–lenkų karo metu; pataikė ir birželio 22 d., pataikė ir dabar. Apgriauna stogą, išbyra langai... bet bažnyčia stovi... Nieko, stovės kaip ir Lietuva, kad ir kažin kokie smūgiai bebūtų... Prie jos, name, (į pačią bažnyčią nepataikė) žuvo kun. Čibiras (jį užspaudė griuvėsiai, nes gyveno apačioj. Mačiau tą namą iš kiemo.) Vysk. Reinys sužeistas. Vieni sako – lengviau, kiti sako – sunkiau. Berods ir pora moterėlių žuvo. Pataikė į gaisrinę iš savivaldybės kiemo. Visi langai išbelsti. Vartai apdaužyti. Esą sužeistas Šimkus (gaisrininkas). Yra ir daugiau pataikymų. Esą taikė į Šnipiškio kareivines – nepataikė. Taikė į stotį, bet tik duobę išmušė, į kurią pakliuvo garvežys. Daug kas juokiasi: pataikė tik į lietuvių įstaigas, o tuose namuose, kur krito bomba – tik į lietuvių butą. Daug kas galvoja, kad gali būti ir pačių vokiečių „pramoga“ – pamokyti lietuvius, nes nei į vieną vokišką įstaigą nepakliuvo. (pvz. Gebietskomisariatą, gestapą etc.) Jeigu tai anglų lėktuvai su lenkų lakūnais iš Vilniaus (Vilniuj stovėjusiais) – tai gerai taikyta. Pasirodo, raudonų raketų būta ir daugiau. Kažkas matė apie (ar ant) Gedimino pilį; vienoj gatvėj; pas mus – jau trys. Kaltina žydus – juokai!

Visi stebisi: nebuvo prožektorių, nebuvo priešlėktuvinės, nebuvo naikintuvų. Galėjo pranešti į Kauną – nieko. Pataikymai – skaudžiausi lietuviams; vokiečių įstaigos visai nenukentėjo.(...)

1942 m. birželio 19 d. JAV laikraštis skelbia: „Karas danguje. Rusų progresas – Keturių variklių rusų bombonešis, nuskraidinęs Molotovą į Škotiją ir vėliau į Vašingtoną ir atgal...“
Foto: Leidyklos „Briedis“ iliustracija

Vilniaus geto kronikininkas Hermanas Krukas:

(1942 m.) kovo 24

(...) Vakarykščiai įvykiai visą miestą sukėlė ant kojų. Per pastaruosius devynis mėnesius mieste, už geto sienų, nebuvo tokio judėjimo, koks yra dabar. Tarsi erzindamos pasaulį, minios žmonių išėjo į gatves pamatyti savo akimis tai, kuo praeitą naktį negalėjo patikėti girdėdami savo ausimis.

Kalbama, kad naktį vienas žydų policininkas, einantis sargybą, įsitikinęs, jog sprogimai yra bolševikų ataka, sušuko vidury gatvės: „Garbė Dievui, leidusiam mums išlikti gyviems ir sulaukti šios valandos...“ Žydai, susitikę gatvėse, šypsojosi vieni kitiems. Sklinda įvairios naujienos. Paaiškėjo, kad šiąnakt taip pat buvo bombarduojamas Kaunas, Molodečnas, Vileika ir kitos vietovės (1942.03.23 tolimoji aviacija šių miestų nebombardavo – aut.).

Vilniuje visi nekantraudami laukia laikraščių. Tačiau laikraščiuose apie tai nė žodžio. Žmonės pradėjo grįžti iš gatvių ir viskas paaiškėjo. Geležinkelio stotyje bomba pataikė į trečią platformą. Keli traukinio vagonai sudaužyti, 10 žmonių žuvo. Pylimo g. 51 ir 53, netoli Halės turgavietės, priešais geležinkelį nukrito bomba ir užmušė du lietuvius. Vokiečių gatvėje, netoli Mėsinių gatvės sustojo eismas – viena bomba nukrito Vokiečių g. 17 (greičiausiai Nr. 15 – XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje atstatytas – aut.), kita – ant vienintelės lietuviškos bažnyčios Dominikonų gatvėje (H.K. suklydo – Šv. Mikalojaus g.), kuri eina palei geto sienas. Ten buvo užmuštas lietuvių kunigas, o vyskupas Reinys smarkiai sužeistas. Vokiečių gatvėje nukritusios bombos padariniai kol kas nežinomi.

Taip pat itin nukentėjo Šv. Ignoto gatvės kareivinės (dab. Technikos biblioteka). Kalbama, jog šį rytą keturi sunkvežimiai iš ten išvežė žuvusius lietuvių kareivius.

Lenkai džiaugiasi: lietuvių nuostoliai siekia 90 procentų, kitų – tik 10. Tiesą sakant, atrodo, kad bombos kaip tik ir buvo skirtos lietuviams. Lietuviai nusiminę. Jie tvirtina, kad taip juos bolševikai pasveikino su nepriklausomybe...(...)Dabar sužinojau, kad viena bomba nukrito į magistrato kiemą (Dominikonų g. 2). Gaisrinės pastatas buvo smarkiai apgriautas. Yra aukų. Priešais Trakų ir Vokiečių gatves esantis viešbutis „Europa“ (Dominikonų g. 1) taip pat apgriautas – ten irgi buvo aukų. (...)

Vokiečių okupacinė valdžia stengėsi nuslėpti tikrąjį bombardavimo mastą, nes tada būtų tekę pripažinti, kad Vilnius visai neginamas nuo oro atakų. Netikėta sovietų ataka gerokai sudavė okupantų prestižui. Likimo ironija, bet daugiausia nukentėjo lietuviai. Bombos nenukrito nei į negausias vokiečių įstaigas, nei į žydų getą.

Tikrasis Vilniaus bombardavimo organizatorius sėdėjo Kremliuje ir pūtė ūsą. Vilniečiai sulaukė Stalino asmeninio vėzdo – tolimojo veikimo aviacijos smūgio. Ką tik 1942 m. kovo 5 d. GKO (Valstybės gynybos komiteto) įsaku buvo įsteigta atskira kariuomenės rūšis – tolimojo veikimo aviacija, tiesiogiai pavaldi Stavkai, t.y. pačiam Stalinui. Galingi lėktuvai buvo mėgstami jo žaisliukai. Dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje Stalinas įsakė sukurti ypatingus bombonešius, galinčius nuskristi 4000 km, nes labiausiai tikėtinas priešininkas tuo metu buvo Anglija.

1940 m. pradėti eksploatuoti: strateginis sunkusis keturių motorų bombonešis TB-7 (nuo 1942 m. Pe-8), galintis nuskristi 3600 km, pakilimo lubos 9300 m, maksimalus greitis 443 km/val., tolimasis dvimotoris Er-2 – atitinkamai 4100 km, 7700 m, 445 km/val., dvimotoris DB-3f (Il-4) – 3800 km, 8900 m, 430 km/val. Pe-8 daugeliu parametrų lenkė užsienio prieškarinius lėktuvus. Stalinas planavo turėti 1000 tolimosios aviacijos bombonešių, bet, pasikeitus priešininkui ir priartėjus frontui, buvo nuspręsta mažinti gamybą. Be to, TB-7 (Pe-8) gamyba buvo labai brangi, jam reikėjo daug aliuminio ir keturių taip trūkstamų variklių. 1941 m. rugpjūčio 11 d. 8 TB-7 atliko pirmąjį kovinį skrydį – bombarduoti Berlyną.

Sovietų Sąjungos didvyriai majorai A. Pusepas (Puusepp) ir A. Štenenka prie bombonešio Pe-8
Foto: Leidyklos „Briedis“ iliustracija

Operacija žlugo, buvo prarasti 5 lėktuvai, tik 3 pasiekė tikslą. 1942 m. kovą, formuojant tolimojo veikimo aviaciją, Pe-8 (visi 11 tuo metu veikiantys lėktuvai) buvo priskirti 746-ajam aviacijos pulkui (AP), 747-asis AP skraidė su Er-2, 748-asis su DB-3f (Il-4). Pe- 8 buvo ypač slapti lėktuvai, jų nepažinojo ir dažnai apšaudydavo sava priešlėktuvinė artilerija. Skraidė naktimis ir dideliame aukštyje.

Tiek daug rašėme apie aviacijos techniką, nes būtent šie bombonešiai Stalino asmeniniu įsakymu griovė ir niokojo Vilnių. Neaišku, kodėl vilniečiai „nusipelnė“ tokio dėmesio. Karinės strateginės reikšmės gilaus užnugario miestas neturėjo, didesnių vokiečių karinių dalinių čia nebuvo. Kovo 23-osios debesuotą vakarą kai kurios bombos buvo metamos iš penkių kilometrų aukščio, tad apie kokį nors tikslinį karinių objektų bombardavimą net neverta kalbėti. Šiuo atveju labiau tiktų terminas „kiliminis“ bombardavimas, kai nuo žemės paviršiaus šluojami ištisi namų kvartalai.

Stalinas tiesiog baudė Vilniaus gyventojus, matyt, kad jo bijotų ir gerbtų. Nors, kita vertus, Vilnius neišsiskyrė iš kitų SSRS miestų – tolimoji aviacija lygiai taip pat griovė bei žudė jų gyventojus. Pasak Stalino, visi sovietiniai piliečiai, esantys kitoje fronto pusėje, buvo priešai.

Bombonešiai savo mirtiną krovinį į Vilnių nešė apie 1050 km iš Kovrovo (Vladimiro sritis) aerodromo.

1942 m. kovo 24 d. 6.00 val. 746-ojo AP vadas pulk. Lebedevas siunčia kovinį pranešimą Nr. 22:

1. Naktį iš 3.23 į 42.03.24 pulkas keturiais lėktuvais (Pe-8) bombardavo Vilnių. Bombardavimo laikas 22-05-23-05. (…) Aukštis 2100–5000 metrų. Į tikslą numestos 26 bombos, iš jų: dvi FAB-1000 (bombos masė kg – aut.), vienuolika FAB-500 ir trylika FAB-250. Pažymėtina, kad visos 26 bombos pataikė į miesto centrą ir stoties rajoną. Bombos sprogo tarp pastatų ir sukėlė mažesnį atspindį nei sprogimai atviroje vietoje. Taip, pavyzdžiui, 250 kg bombų sprogimai tarp pastatų ir pastatuose sukėlė tokį pat atspindį kaip 100 kg atviroje vietoje. FAB-1000 ir FAB-500 sprogimai buvo galingesni, bet, sprogdami tarp pastatų ir pastatuose, sukėlė gerokai mažesnį atspindį, nei tokių pačių kalibrų sprogimai atviroje vietoje. Miesto pastatų sugriovimų mastas nenustatytas. Gaisrų mieste nei prieš bombardavimą, nei po – nepastebėta. Pirmajam lėktuvui artėjant prie miesto, ekipažas galėjo stebėti retai elektra apšviestas gatves. Po pirmojo lėktuvo bombardavimo šviesos buvo užgesintos (...), miestas buvo visiškai užtamsintas. Plentuose, vedančiuose iš miesto ir į miestą, eismo nepastebėjome. (...) Vilniaus radijo stotis dirbo visą laiką 555 kHz dažniu. Visi šturmanai, skrisdami į Vilnių, pasinaudojo jos darbu. (…)

Priešo priešlėktuvinė gynyba: Vilniaus nedengia priešlėktuvinė gynyba, nes, bombarduojant miestą, nė vienas lėktuvas nebuvo apšaudytas zenitinės artilerijos, kuri taip pat nešaudė į išmestas iš dviejų lėktuvų SAB-25 (šviečiamosios bombos, išmetamos parašiutu, – aut.)(…)

Storos Senamiesčio sienos sugėrė sovietų bombų sprogstamąją galią, todėl niekas neįsivaizdavo, kokio galingumo bombas į miestą numetė Stalino „sakalai“. Tačiau net nedideli atspindžiai, kaip rašė Z. Blynas, „nušviesdavo net pusę dangaus“. Galime tik spėlioti, kokių nuostolių padarė šis bombardavimas. Pavyzdžiui, FAB-1000 žemėje išmuša 12–17 metrų skersmens duobę, 56 m atstumu pažeidžia plytų sieną, per 112 m – pažeidžia medinę sieną ir pastatų dalis, per 224 m – sudaužo langų stiklus, paslenka stogų čerpes.

Knyga „Kas sugriovė Vilnių“
Foto: Leidyklos „Briedis“ iliustracija

Ačiū Dievui, ne visos bombos pataikė į miestą. 1942-03-24 Vilniaus apskrities policijos vadas telefonogramoje pranešama apie bombardavimą Bajoruose už 8 km nuo tų laikų miesto:

(...)Šio mėn. 23 d. 22 val. priešo lėktuvai Bajorų km., Riešės valsčiuje numetė vienuolika (11) nedidelio svorio bombų. Trys bombos nukrito miškelyje, trys lauke ir penkios arti gyvenamųjų namų 10–30 mtr. nuo jų. Aštuonių gyvenamųjų namų išbyrėjo visi langų stiklai, dalis su rėmais. Žmonių aukų ir kitų medžiaginių nuostolių nėra. Be to, tą pačią naktį Rudaminos ir Jašiūnų valsčiuose iš lėktuvų išmėtyta sovietiškų atsišaukimų vokiečių kalba. (...)
Belieka spėlioti, ar sovietų lakūnai, Rudaminos ir Jašiūnų valsčiuose mesdami atsišaukimus, irgi nepataikė ar jiems buvo nesvarbu kur išmesti? Iš nedidelio svorio bombų galime atpažinti „bomberius“ – tai buvo 3-ioji tolimosios aviacijos divizija, greičiausiai 748-asis AP. Ji vienintelė Vilniuje naudojo tokius sprogmenis, nors šios bombos nebuvo jau tokios nepavojingos. Bombonešiai DB-3f mėtė FAB-100 TGA – padidintos galios aviabombas su trotilo-heksogeno-aliuminio sprogstamuoju mišiniu, maždaug du kartus viršijančias įprastines pagal sprogstamąją jėgą.

1942 m. kovo 24 d. 20.00 val. tolimosios aviacijos divizijos štabo operatyvinėje suvestinėje Nr. 12 sakoma:

(...)3-ioji ADD (tolimosios aviacijos divizija – aut.) naktį iš 42-3-23 į 3-24 dvylika lėktuvų DB-3f nuo 21.45 iki 00.12 iš 2500–3500 metrų aukščio bombardavo Vilnių (…) Numesta (…) 280 000 atsišaukimų. (…) Vilnius – pažymėtini 91 FAB-100 TGA ir 9 ZAB-100 (padegamosios bombos – aut.) pataikymai į miesto pastatus, didesnė dalis į centrinę miesto dalį. Bombardavimo rezultatas – 3 dideli sprogimai ir 8 gaisrai.(…)

746-asis tolimojo veikimo AP (...) bombardavo Vilnių (...) numetė (...) 800 000 atsišaukimų.(…)

747-asis tolimojo veikimo AP naktį iš 42-3-23 į 3-24 penkiais lėktuvais Er-2 nuo 22.32 iki 22.45 iš 1050-5000 metrų aukščio bombardavo Vilnių. Numesta bombų: 10 FAB-500 ir 123 000 atsišaukimų.(...)

Iš viso 1942-03-23 d. pagal dokumentus į Vilnių numesta: FAB-1000 – dvi, FAB-500 – 21, FAB-250 – 13, FAB-100 TGA – 91, ZAB-100 – 9, SAB-25 (ne mažiau kaip dvi – aut.) – 27 800 kg sprogmenų ir 1 203 000 atsišaukimų. Labiausiai stebina milijoninis išmestų lapelių skaičius. Stalinas didelį dėmesį skyrė ideologijai. Pasak Vilniaus apskrities policijos vado 1942 m. kovo 31 d. pranešimo, žmonės „sovietų lėktuvų išmėtytus agitacinius atsišaukimus sutiko su pajuoka, girdi, Stalinas prašo laukti jo, kad tuos, kuriuos dar neišžudė, tai sugrįžęs išžudys“.

Numestos 36 galingos bombos ir 100 mažesnių (tarp jų į Bajorus). Panašiai 35 sprogimus suskaičiavo kunigas P. Bieliauskas.

Gali būti, kad 3-ioji ADD su bombonešiais DB-3f į miestą nepataikė.

Vilnių bombardavo elitiniai Stalino lakūnai, tarp jų poliarinis lakūnas kapitonas Endelis Karlovičius Pusepas (Puusepp, estų kilmės, gimęs Sibire persikėlėlių šeimoje), bombonešiu Pe-8 Nr. 4221 išmetęs į miestо centrą 4 FAB-500 ir 4 FAB-250 bombas.

Vos po kelių mėnesių, 1942 m. gegužę, jam buvo patikėta ypač slapta misija – nugabenti sovietų delegaciją, vadovaujamą užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo, deryboms į Didžiąją Britaniją ir JAV. Sovietų superlėktuvas Pe-8 sutiktas su dideliu susidomėjimu. Majoro E. Puuseppo ekipažą asmeniškai priėmė ir W. Churchillis, ir F. Rooseveltas. Už šį skrydį jam buvo suteiktas SSRS didvyrio vardas.

Bet grįžkime prie Vilniaus bombardavimo temos. Ypač nukentėjo Senamiestis: Vokiečių, Šv. Mikalojaus, Ašmenos, Šv. Ignoto gatvės. Žuvo kelios dešimtys žmonių, daugiausia lietuvių. Vokiečių įstaigos nenukentėjo. Pokariu šie sugriovimai priskirti 1944 m. kovų dėl Vilniaus nuostoliams, o kaltininkais paskelbti vokiškieji fašistai.