Spėjama, kad susitarimas slepia prasidėjusį pasaulinį įtakų persiskirstymą, dėl to šis susitarimas yra toks neaiškus. Keliami klausimai, kodėl buvo tariamasi ir, svarbiausia, kodėl susitarta ir kokios šio susitarimo pasekmės.

Branduolinio susitarimo priešistorė – auganti Irano grėsmė ir pastangos ją sustabdyti

Įtampa tarp Irano ir tarptautinės bendruomenės atsirado dar 1979 m., kuomet Islamo revoliucijos metu buvo nuverstas Irano šahas Muchamadas Reza Pahlavi. Tuomet Irane buvo įtvirtinta neįprasta politinė sistema – teokratija (valdymo forma, kurioje aukščiausiu suverenu yra laikomas Dievas, o politinė valdžia priklauso Jo atstovais pasivadinusiems religinių mokslų žinovams). Iranas po Revoliucijos demonstravo priešiškumą JAV ir Izraeliui bei siekė atsiriboti nuo bendradarbiavimo formatų su, anot Irano, priespaudą propaguojančiomis Vakarų valstybėmis. Savo ruožtu, JAV ir Izraelio politika, nenoras atsakyti į Irano prezidentų – pragmatikų Hašemi Rafsandžani ir Muchamado Khatami kvietimą dialogui, stiprino konservatyvaus Irano elito agresyvios politikos legitimumą.

Įtampa dar labiau išaugo 2002 m., kai Irano pasipriešinimo nacionalinė taryba (užsienyje veikianti opozicinė organizacija) pranešė Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA) apie iki to laiko jai nežinomus branduolinius objektus ir veiklas Irane. Buvo žinoma, kad lygiagrečiai Iranas stiprino savo raketinį arsenalą. Nors TATENA po ilgų inspektavimų savo ataskaitose pripažino, kad nerasta įrodymų, jog Irano branduolinė programa yra branduolinio ginklo programa, vis dėlto 2006 m., remdamasi branduolinės programos nuslėpimo faktu, TATENA apkaltino Iraną Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (BGNS) pažeidimais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JTST) nuo 2006 m. keturis kartus Iranui įvedė vis stipresnes ekonomines sankcijas, vadinamas „žudančiomis“ Irano ekonomiką.
Dabartinės ekonominės stagnacijos pasekmės yra didelis jaunimo nedarbas, nuolat krentanti vietinės valiutos (rialo) vertė, tarptautinė izoliacija. Atšaukus bent jau JT sankcijas Iranas grįš į naftos eksporto rinką (šiuo metu Iranas naftą išgauna tik trečdaliu savo pajėgumo), bus atidarytos įšaldytos Irano sąskaitos (apie 110 mlrd. JAV dolerių), Iranas bus prijungtas prie tarptautinių prekybos ir finansinių tinklų, bus panaikintos sankcijos aviacijos ir laivininkystės sektoriuose
Ieva Koreivaitė

Atskiras/papildomas sankcijas Iranui yra įvedusios Rusija, Kanada, Australija, Pietų Korėja, Šveicarija, Japonija, Izraelis. Taip pat Jungtinės Amerikos Valstybės ir Europos Sąjunga. Šios sankcijos yra nukreiptos prieš Irano gamtinių resursų (ypač naftos, dujų) ir petrocheminių medžiagų eksportą, aerokosminę ir automobilių industriją ir bankinę sistemą.

Iranas sankcijų sprendimą laiko neteisingu, nes BGNS suteikia Iranui teisę į taikią branduolinę programą. Neabejotinai, Iranas apeliuoja į moralinį, o ne teisinį teisingumą. Iraną taip pat piktino, kad aštuonios valstybės pasaulyje turi branduolinį ginklą, t.y. visos su Iranu besiderančios valstybės, išskyrus Vokietiją jį turi, taip pat jį turi ir Izraelis. Tad JTST reikalavimas sustabdyti net ir taikią branduolinę programą, skirtą energetiniam sektoriui ir medicinai, buvo vertinamas, kaip Vakarų priespaudos Iranui apraiška.

Kokybiškai naujas derybų etapas prasidėjo 2013 m. Tais metais Irano prezidentu buvo išrinktas pragmatinių pažiūrų Hasan Rouhani, kuris siekė atgaivinti buvusio prezidento M. Khatami vestą dialogo politiką. Tais pačiais metais JAV ir Iranas (po 34 metų nebendravimo) įsitraukė į tiesiogines derybas.


Palankus sutapimas tas, kad vienu metu tiek JAV, tiek Irano pusėje atsirado politiniai vadovai, prioretizuojantys diplomatines nesutarimų sprendimo priemones ir galintys atremti politinį spaudimą. Tai sukūrė galimybę, kaip kartais išsireiškiama, „tarpcivilizaciniam dialogui“.

Dėl ko susitarta

Esminis tarptautinės bendruomenės tikslas šių derybų metu buvo pasiekti tokį susitarimą, kuris neleistų Iranui pasigaminti branduolinio užtaiso greičiau nei per 1 metus nuo gamybos pradžios (šiuo metu Iranas su esamais pajėgumais ir atsargomis branduolinį užtaisą gali pagaminti per 2-3 mėn.).

Susitarime išskirtini keli punktai: Iranas sutiko 2/3 sumažinti urano sodrinimo centrifugų skaičių, išmontuoti modernias centrifugas; 98 proc. sumažinti išsodrinto urano atsargas; sodrinti uraną tik iki 3,67 proc. (t.y. atsisakys medicininės programos, kuriai reikia 20 proc. sodrumo urano); pakeisti Arake esančio sunkiojo vandens reaktoriaus konstrukciją, taip nutraukiant plutonio gamybą; visus su taikia branduoline programa susijusius tyrimus perkelti į vieną branduolinių tyrimų objektą. Šie apribojimai galios 10-15 metų. Iranas sutiko, kad jam būtų taikoma neprecedentinė priežiūra. TATENA turės laisvą priėjimą prie visų Irano branduolinių objektų, taip pat inspektoriai 25 metus stebės Irano branduolinės programos aprūpinimo tinklus. Iranas sutiko, kad būtų inspektuojami kariniai objektai, vis tik šiam inspektavimui TATENA turės gauti atskirus leidimus.
Irano lyderiai yra ne kartą akcentavę, kad puolimo atveju gintųsi ne tik atsaku, bet ir atpildu. Tai galėtų Vidurio Rytuose sukelti netikėto mąsto konfliktą. Iranas turi stiprius galios svertus dar labiau destabilizuoti Iraką, Jemeną ir kitas Vidurio Rytų valstybes.
Ieva Koreivaitė

Mainais Iranas pareikalavo atšaukti jam taikomas ekonomines sankcijas. Svarbu pastebėti, kad branduolinės derybos palietė tik sankcijų, susijusių su branduoline programa, atšaukimo klausimą. Sankcijos, kurios buvo įvedamos nuo 1979 m. dėl Irano vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, regiono destabilizacijos ar kitų nusižengimų, derybų metu nebuvo aptariamos. Dėl to JT ginklų embargas, balistinių raketų sankcijos ir toliau galios, atitinkamai, 5 ir 8 metus. Taip pat sankcijos Iranui nėra panaikintos, jos atšaukimas sąlyginis. Tai reiškia, kad, jei Iranas pažeis susitarimo sąlygas, JT per 65 dienas gali sankcijas atstatyti.

Irano laimėjimas

Irano prezidentas Hasan Rouhani dar prieš susitarimo pasirašymą išdėstė pagrindinius Irano tikslus: pirma, atsikratyti ekonominių sankcijų ir, antra, išlaikyti galimybę sodrinti uraną taikiais tikslais bei neatsilikti technologiškai. Abu tikslai buvo pasiekti.

Po 2015 m. balandžio 2 d. preliminaraus susitarimo sąlygų paskelbimo buvau Irane ir mačiau, kaip į Teherano gatves išėjo daugybė pakiliai nusiteikusių žmonių. Prie parlamento rūmų iraniečiai giedojo himną. Su branduoline programa susijusių sankcijų panaikinimas stipriai pastūmės Irano ekonomikos vystymąsi. Dabartinės ekonominės stagnacijos pasekmės yra didelis jaunimo nedarbas, nuolat krentanti vietinės valiutos (rialo) vertė, tarptautinė izoliacija. Atšaukus bent jau JT sankcijas Iranas grįš į naftos eksporto rinką (šiuo metu Iranas naftą išgauna tik trečdaliu savo pajėgumo), bus atidarytos įšaldytos Irano sąskaitos (apie 110 mlrd. JAV dolerių), Iranas bus prijungtas prie tarptautinių prekybos ir finansinių tinklų, bus panaikintos sankcijos aviacijos ir laivininkystės sektoriuose. Tai pagerins iraniečių finansinę situaciją, dėl ko ir buvo džiaugiamasi. Bahman Kalbasi, BBC persų kalba žurnalistas, vaizdžiai sulygino susitarimo reikšmę iraniečiams su Berlyno sienos griuvimu.
Saudo Arabijos politika daugeliu atvejų yra nepriimtina JAV: SA rėmė Afganistano Talibaną, siekia užgniaužti demokratinius judėjimus Vidurio Rytuose, rėmė po Arabų pavasario išrinkto Egipto prezidento Mursi nuvertimą. Įtariama, kad Saudo Arabija remia Islamo valstybės grupuotę ISIS bei al-Qaedą, kurie padeda Saudo Arabijai kovoti prieš šiitų sukilėlius Jemene.
Ieva Koreivaitė

Antra džiugesio priežastis – tai karo grėsmės atitolimas. Jei įsibaiminimas dėl Irano branduolinės programos progreso nebūtų buvęs suvaldytas diplomatiniu keliu, galima būtų laukti JAV ir Izraelio sprendimo grįžti prie Irano branduolinių objektų bombardavimo sprendimo.

Tiesa, Irane kritikos susitarimui netrūksta: Teherano sprendimas vadinamas kapituliacija ir nuolankiai sutiktu pažeminimu. Mohsenas Milani, „Foreign Affairs“ žurnalo apžvalgininkas, pacitavo „Twitter“, bendras kritines nuotaikas atspindinčią, žinutę; joje sakoma, kad „Irano branduolinė programa yra apkarpyta iki centrifugų, kurios tegali gaminti branduolines morkų sultis“. Vis dėlto kritinė politikų ir visuomenės masė susitarimą priėmė teigiamai. Irano užsienio reikalų ministras Džavadas Zarifas dažnai prilyginamas Irano 19 a. ministrui pirmininkui Amirui Kabir, kuris vykdė intensyvias Irano reformas. Tokia nuoroda suponuoja, kad Irano visuomenė yra pasiruošusi pokyčiams.

Įdomu tai, kad jau nuo 2015 m. kovo pabaigos Irano vyriausybė buvo apribojusi priėjimą prie socialinių tinklų, nes baiminosi, jog neįvykus susitarimui iraniečiai gali savo nepasitenkinimą Irano vyriausybe ir jos derybine grupe išreikšti masiniais, per socialinius tinklus koordinuojamais protestais. Iranas yra ne tik jauna, bet ir viena politiškai aktyviausių visuomenių Vidurio Rytuose. 2009 m. po prezidento rinkimų, kuriuos pakartotinai laimėjo Ahmedi-Nedžadas, jaunimas per socialinius tinklapius organizavo protestus, vėliau pavadintus Žaliąją Revoliucija. Kitaip tariant, pasiekti susitarimą derybose buvo reikalinga ne tik dėl išorinio politinio spaudimo, bet ir dėl visuomenės aktyvaus nepasitenkinimo sankcijų žlugdomos ekonomikos situacija ir izoliacine politika.

Vakarų laimėjimas ar silpnumas?

Vakarų lyderiai ir ypač JAV prezidentas Barakas Obama patį faktą, kad susitarimas su Iranu buvo pasiektas diplomatiniu keliu, mato, kaip Vakarų diplomatijos laimėjimą. Po nesėkmių Irake, o ir Afganistane. Taip pat po nesėkmingų karinių kampanijų Libijoje ir Sirijoje, B. Obama nemanė, kad JAV galėtų įsitraukti į dar vieną karinį konfliktą, ypač su regionine galia – Iranu.
Baiminamasi, kad Iranas bendradarbiavimo ryšiais gali susisieti ne su JAV ir ES, o su Kinija ir Rusija, kurios išreiškė norą parduoti Iranui ginklus. Įdomus ir tas faktas, kad Rusijai susitarimas su Iranu yra itin nepalankus: Iranui ėmus eksportuoti naftą, jos kaina dar labiau kris. Jau iškart po susitarimo pasirašymo naftos kaina krito daugiau nei vienu JAV doleriu. Vis dėlto Rusija pritarė susitarimui ir Irano stiprėjimui.
Ieva Koreivaitė

Irano lyderiai yra ne kartą akcentavę, kad puolimo atveju gintųsi ne tik atsaku, bet ir atpildu. Tai galėtų Vidurio Rytuose sukelti netikėto mąsto konfliktą. Iranas turi stiprius galios svertus dar labiau destabilizuoti Iraką, Jemeną ir kitas Vidurio Rytų valstybes. Galima manyti, kad iš oro pažeidžiamų branduolinių objektų (ne visi Irano branduoliniai objektai yra tokie; Fordov požeminė bazė yra paruošta atlaikyti oro atakas) bombardavimas tik motyvuotų Iraną siekti branduolinio ginklo jau vien kaip atgrasinimo priemonės, kad apsisaugotų nuo tokių atakų ateityje.

B. Obama balandžio mėnesio interviu metu akcentavo dar kelis aspektus, kurie leidžia susitarimą matyti, kaip Vakarų laimėjimą. Pirma, Irano branduolinio progreso sustabdymas reiškia atitolinimą nuo galimai prasidėsiančių branduolinių varžybų regione, kuriose dalyvautų Egiptas, Turkija ir Saudo Arabija.

Antrasis B. Obamos argumentas itin stiprus: jis tvirtino, kad net ir rizikuojant yra reikalinga stiprinti tą Irano visuomenės ir politinio elito dalį, kuri yra už susitarimus, bendradarbiavimą, demokratinį procesą ir Irano atvirumą. Susitarimas yra priemonė, kuri gali paskatinti priverstinę Irano evoliuciją, kurios Irano režimas kitomis sąlygomis neleistų. B. Obamos supratimu, nereikia leisti, jog Irano agresyvios politikos atstovų dalis pasijustų teisi ir dar labiau suvaržytų pilietinės visuomenės stiprėjimą bei legitimizuotų politinę, kultūrinę ir ekonominę Irano izoliaciją.

Galima prognozuoti, kad atšaukus sankcijas prasidės investicijos į Irano ekonomiką. Neišvengiamai, Iranas susisies atsakomybės ryšiais su globalios ekonomikos dalyviais. Savo ruožtu, tokie procesai skatina politines permainas – politinę normalizaciją. Tad susitarimas, JAV prezidento vertinimu, gali būti pirmas žingsnis, po kurio galima tikėtis Irano atitraukimo nuo Vidurio Rytų regioną destabilizuojančių veiklų.

Pastebima, kad jau dabar Irano retorika JAV atžvilgiu yra sušvelnėjusi. Iranas teigiamai vertina tai, kad JAV po 36 m. pripažino Islamo respublikos legitimumą bei teisę sodrinti.

Pasiektos susitarimo sąlygos gali būti vertinamos, kaip laimėjimas jau vien todėl, kad negalima buvo tikėtis, kad Iranas neturės jokios branduolinės programos. Taiki programa Irane yra susieta su nacionaliniu orumu. Net ir nuosaikieji Irano politikai ir provakarietiška visuomenės dalis ją remia. Dar didesnis spaudimas Iranui, t.y. Džavad Zarifo žodžiais, „reikalavimas užcementuoti Arako reaktorių ir buldozeriais sulyginti Natanzo urano sodrinimo bazę“ būtų nepriimtinas.

Irane yra keli besivaržantys galios centrai: stipresnis, kurį sudaro konservatyvių pažiūrų ulama (religinių mokslų žinovai), jai priskiriami ir „mahdistine“ – apokaliptine ideologija besivadovaujantys islamo mokovai. Antrąjį galios centrą formuoja reformistinių-pragmatinių pažiūrų ulama ir politikai, kuriems priklauso Irano prezidentas Rouhani ir užsienio reikalų ministras Džavadas Zarifas. Vis dėlto tiek parlamente, tiek nerenkamoje valdžioje daugumą sudaro konservatoriai. Konservatyvus yra ir Irano aukščiausiasis lyderis ayatulah Ali Khamene‘i. Jo pastangos ir noras tarpininkauti tarp konservatyvios ulamos ir reformistinių pažiūrų prezidento bei ministro pirmininko turėjo ribas, tad didesnis spaudimas Iranui galėjo būti įvertintas kaip grėsmė Irano saugumui ir orumui bei susitarimas nepasiektas.

Vis dėlto Federica Mogherini optimizmas, kuomet ji kalboje pasakytoje Vienoje susitarimą vadino keliu į naujo tipo tarptautinius santykius bei siūlė jį vertinti, kaip Irano įsipareigojimą bendram taikos siekiui pasaulyje, vadinamas naiviu ar net Vakarų silpnumo apraiška, kuomet silpnumas atsiranda dėl nepagrįsto pasitikėjimo Irano ketinimais. Barako Obamos grasinimas kongresui panaudoti veto teisę taip pat vertinamas, kaip asmeninė B. Obamos ambicija ir trumparegiškas užsispyrimas. B. Obamos pastangos net prilyginamos Niksono momento Kinijoje imitavimui.

Susitarimo pasekmės – kokius žaidimus žaidžia didžiosios valstybės?

Hasanas Zarifas bei Mogherini susitarimą pavadino istoriniu. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „istorine klaida.“ Iš tikro sankcijų panaikinimas stipriai išaugins Irano ekonomiką. Netanyahu teigimu susitarimas suteiks Iranui milžiniškas finansines lėšas, kurias šis nukreips savo teroro mašinai stiprinti. Jo teigimu, Irano agresija apims visus Vidurio Rytus ir visą pasaulį.

Iranas save mato, kaip šiitinio pasaulio gynėją. Tad manoma, kad visuose tarpkonfesiniuose konfliktuose Sirijoje ir Jemene, į kuriuos, kaip sunitų gynėja yra įsitraukusi Saudo Arabija, Iranas dar stipriau stos ginti šiitų. Stipresnis Iranas reikš geresnius ir modernesnius ginklus tokiuose susirėmimuose. Taip pat manoma, kad Iranas ir toliau bei stipriau rems Hezbollah militaristinį judėjimą, kuris iš Libano teritorijos remia šiitinį Bašar al Assad režimą Sirijoje.

Regiono šalys nesvarsto, kad dėl įvykusio susitarimo Iranas gali tapti atsakingesne regionine galia ir vengti konfrontacijų su Vakarais bei regiono valstybėmis. Manoma, kad susitarimas tik išaugins Irano galią, tačiau nepakeis politinio charakterio.

Saudo Arabija, neabejotinai, branduolinį susitarimą sieja su artėjančiais jai nepalankiais geopolitiniais pokyčiais. JAV neseniai tapo mažiau priklausoma nuo Saudo Arabijos naftos, susitarimas gali reikšti, kad bus mažiau priklausoma ir nuo Saudo Arabijos pagalbos tvarkantis Vidurio Rytuose.

Saudo Arabijos politika daugeliu atvejų yra nepriimtina JAV: SA rėmė Afganistano Talibaną, siekia užgniaužti demokratinius judėjimus Vidurio Rytuose, rėmė po Arabų pavasario išrinkto Egipto prezidento Mursi nuvertimą. Įtariama, kad Saudo Arabija remia Islamo valstybės grupuotę ISIS bei al-Qaedą, kurie padeda Saudo Arabijai kovoti prieš šiitų sukilėlius Jemene. Saudo Arabijos politika buvo toleruojama dėl poreikio turėti regioninį partnerį, tačiau ateityje situacija gali keistis, jei JAV atras regione kitų atramos taškų.

JAV šiuo metu yra strategiškai svarbu užsitikrinti Irano pagalbą kovoje su ISIS. Iranas turi galios ir noro sunaikinti šią sunitinę grupuotę. Politikos apžvalgininkų teigimu, Iranas jau dabar yra padaręs daugiau žalos ISIS nei visos Persijos įlankos šalys ir JAV kartu sudėjus. Jis remia prieš ISIS kovojančius kurdus, apmoko Irako karius, tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose, padeda atsiimti ISIS užgrobtus miestus. Tokia Irano kova gali stiprėti augant jo galiai.

Klausimas, kuris rūpi JAV yra, ar galima pasitikėti Iranu. B. Obama reflektuodamas šią problemą, Irano režimą pasiūlė vertinti, kaip, pirma, racionalų, nes, jo teigimu, Irano noras derėtis rodo valstybės orientaciją į išlikimą. Taip pat tai, kad Iranas supranta skaudžias pasekmes, kurios lydėtų susitarimo pažeidimą. Antra, Irano teigiamą pokytį reprezentuoja tai, kad režimas reaguoja į savo piliečių poreikius ir spaudimą bendradarbiauti su Vakarais.

Tiesa, baiminamasi ir to, kad Iranas bendradarbiavimo ryšiais gali susisieti ne su JAV ir ES, o su Kinija ir Rusija, kurios išreiškė norą parduoti Iranui ginklus. Įdomus ir tas faktas, kad Rusijai susitarimas su Iranu yra itin nepalankus: Iranui ėmus eksportuoti naftą, jos kaina dar labiau kris. Jau iškart po susitarimo pasirašymo naftos kaina krito daugiau nei vienu JAV doleriu. Vis dėlto Rusija pritarė susitarimui ir Irano stiprėjimui.

Tikėtina, kad artimoje ateityje galima pamatyti intensyvias varžytuves dėl partnerystės su Iranu, nes jo lygiai reikia tiek Vakarams, t.y. JAV ir ES, tiek Rusijai sustiprinti savo pozicijas Vidurio Rytuose.