Po to kiek prasimerkę lyg papeikdavo, rykštelių Vasios kišenei pritaikė, bet ir leido toliau nedideliais kiekiais užmušinėti užpultosios šalies žmones. Šeši tūkstančiai, tai dar nedaug, gal užpuolikai pavargs bemušdami, galgi liausis...
Net keleivinio lėktuvo numušimas brolių rusų jėgomis – o tai 298 nužudyti žmonės, civiliai ir su vaikais, nepaskatino Vakarų demokratijų atsiųsti desantą ir tiriamai grėboti nors tą nedidelį jų piliečių žūties plotą. Toks noras nesuerzinti Kremliaus, kad net miela.
Lyg būtų to prašę, mieguisti katukai dabar sulaukė Gruzijos karo tęsinio – vėl samdiniai prieš Gruziją ir ją pasikvietusią Europą. Šliaužiantis karas, kurio niekas nebuvo sustabdęs, šliaužianti žemių okupacija Pietų Kaukaze ką tik paleista su nauja jėga. Pratino, pratino nedideliais gabaliukais imdami tai kaimą, tai kokio vargšo gruzino ūkį, senutės daržą ar vištidę – o dabar jau kilometrais gilyn į Gruziją.
Naudojami osetinai, už kurių stovi ištikima gynėja ir sąjungininkė Rusija. Tik pamėginkit gintis, gruzinai. O vis dėl to reikėjo gintis. Jei žūti, tai bent su muzika, sakydavo klasikai.
Dabartinėje padėtyje, jau vos kokie keturiasdešimt kilometrų nuo neginamo Tbilisio, du punktai verti dėmesio, todėl rašau. Svarbu, galų gale, ne kilometrai, o kad jie imami. Katukams murkaujant. Kai mus puolė anuomet Sausį, M. Gorbačiovo štabas paplanavo, kad sutaptų su karu Persų įlankoj. Kai mus okupavo 1940 m. birželio 15-ąją, Stalinas suderino su draugo fiurerio tankais Paryžiuje. Ir taip kas kartas. Dabar savo dvigubą smūgį irgi paplanavo.
Graikų cirkas tą naktį prikaustė pasaulio dėmesį, tad kas ten kreips dėmesį į Gruzijos likimą. O dar vakariečių susitarta laikinai nebesigrumti su Irano hegemonija; bombos kol kas negaminsią, skamba pagyrų hosanos įtakingajam stebėtojui Vladimirui Putinui, tad jo rankos Kaukaze – visai laisvos. Toks tatai pirmasis punktas, kuriame katukai pasirodo vis dar neatakę. Nesinori įtarti, kad susitarę.
Antrasis punktas – konkreti politgeografija. Hienos šuoliu užgrobtas Baku – Supsos naftotakio tarpsnis. Iltys prie kaklo arterijos, kuria teka energija iš Azerbaidžano, tad ir Gruzijos gyvybingumo, ir jos reikalingumo Europai argumentas. Kremlius pasišaipė iš Tbilisio ir "Gruzijos svajonės" partijos itin ciniškai: jeigu jums nepatinka ši papildoma strateginė okupacija, tarkitės (pripažinę) su visiškai suverenia Pietų Osetijos respublika. Rusija čia niekuo dėta.
Rytoj Pietų Osetija, užkalusi naujus sienų kuolus, turbūt pareikalaus mokėti už tai, kad vamzdis nūnai jau nutiestas "jos žeme". Jei pareikalaus, tai ir mokėsit. Kitaip tie osetinai gali gyslą perkąsti, ponia Europa. Nafta nutrūks. O mūsų primokyto vaiko Cchinvalyje prašom negąsdinti. Patys murkėt, kai reikėjo veikti.
Dar vienas grybšnis į neginamą Gruzijos žemę, ir bus perkirsta kita gynybinė arterija – rytų ir vakarų Gruziją jungianti autostrada. Osetinai tokiems pokštams dar patogesni, nei kokie pažaliavę vyrukai iš Riazanės. Juolab patogesnis Europos Sąjungos bejėgiškumas ir nesusivokimas, kas "darosi". Tik nepamanykit, gerbiamieji graikų spektaklio dalyviai bei žiūrovai, kad visa tai darosi savaime.