Žinoma, toks rodiklis (5,1 procentas „Spinter tyrimų“ apklausos respondentų) gali atrodyti kukliai – išskyrus Algirdą Butkevičių, niekas kitas pageidaujamų premjerų sąraše neperžengia 10 procentų ribos. Tačiau tai tik vienas iš A. Guogos „raumenų augimo“ indikatorių. Palyginus kasmetinius „Baltijos tyrimų“ europarlamentarų reitingus, pas pastarąjį šiais metais pastebėtas didžiulis šuolis – 2014 m. birželį jį palankiai vertino 30 procentai respondentų, o štai 2015 m. balandį jau net 45 procentai.
Taigi, pažiūrėjus į rodiklius iš skirtingų tyrimų kompanijų, tendencija aiški – A. Guoga tampa vienu iš geriausiai matomų veidų Lietuvos rinkėjams. Su žinomumu paprastai auga ir politinės ambicijos. Kitaip nei kitas gana neseniai išpopuliarėjęs liberalų politikas Remigijus Šimašius, pagal LRLS sąrašą į Europos parlamentą (EP) išrinktas A. Guoga nėra pasižymėjęs partijos senbuvis. Ar panorėjęs daugiau įtakos, jis nesuskaldys liberalų, kaip kažkada tai padarė Rolandas Paksas?
Pirmasis kriterijus – partinės sistemos kontekstas. R. Paksas liberalų lyderiu tapo tada, kai Lietuvoje veikė mažiau reikšmingų partijų, tačiau paklausa naujiems politikams buvo didžiulė. Jau 1996 m. Seimo rinkimuose, kuriuose iš pirmo žvilgsnio išsilaikė „senoji“ partinė sistema, tai buvo gerai matyti: virš 30 procentų balsų tada iššvaistyta, tai yra, neskirta rinkimų barjerą peržengusioms partijoms.
Žinoma, tai nereiškia, kad dabar jau nebeįmanoma privilioti daug naujų rinkėjų – apie pusę Lietuvos gyventojų (remiantis projekto „Lietuvos nacionalinė rinkiminė studija“ duomenimis) vis dar neturi aiškesnių partinių preferencijų. Vis dėlto balsų medžioklės plotai ir laimikio potencialas yra susitraukę. Kodėl? Dabar Lietuvoje partinės sistemos fragmentacija didesnė, balsai išsiskaido tarp daugiau politinių jėgų. Be to, pagrindinės partijos jau turi suformavę „šerdinius“ elektoratus.
Gal šie metodai buvo tokie efektyvūs, kad tapo esmine LRLS populiarumo išaugimo 2014-2015 m. priežastimi? Vienu metu Lietuvos viešojoje erdvėje buvo pasklidusi hipotezė, kad A. Guoga yra „liberalų Uspaskichas“ – sėkmingas verslininkas, kuris rinkiminei kampanijai naudoja Katunskyčių koncertus, masiškai pritraukia buvusius Darbo partijos rinkėjus. Vis dėlto bent jau pagal elektorato struktūrą nepanašu, kad tai būtų arti tiesos. Kiek teko matyti apklausų, tarp naujų LRLS rinkėjų yra mažai tokių, kurie anksčiau balsavo už Viktoro Uspaskicho partiją.
2000 m. liberalų skrydis iš marginalios partijos į vyriausybinę jėgą sutapo su R. Pakso atėjimu. A. Guogos atėjimas sutapo su LRLS sėkme 2014 m. EP rinkimuose, tačiau čia įsiterpė ir kiti veiksniai: anksti pradėtas ruošimasis savivaldos rinkimams Vilniuje, dešiniųjų jėgų sinergija su Dalia Grybauskaite (būtent liberalai ir konservatoriai ją rėmė, kas neabejotinai padėjo šioms partijoms) prezidento rinkimuose. Vis dėlto aišku ir tai, kad A. Guoga prisidėjo prie LRLS sėkmės. Tik klausimas – kiek?
Reikia pripažinti, kad mokslinių instrumentų, pagal kuriuos galėtume bent apytiksliai įvertinti A. Guogos atnešamus balsus, nėra. Tačiau teko matyti nuomonių, kad geriausias šio politiko įtakos pavyzdys – skirtumas tarp liberalų pasirodymo Kaune 2014 ir 2015 metais. Savivaldoje gauta 16720 balsų mažiau nei prieš metus EP rinkimuose.
Dar svarbiau yra tai, kad su 33 tūkstančių (nėra pagrįsta jokiu statistiniu modeliu – tiesiog spėjimas, remiantis pora prielaidų) vienas daug nenuveiksi. Bet jeigu pridėjus kokį kitą žinomą politiką – pavyzdžiui, Valentiną Mazuronį – jau svarstome apie patekimą į Seimą (gerai susiklosčius aplinkybėms ir pavykus rinkimų kampanijai, gal ir kokius 15 mandatų). Nieko keisto, kad kol nepaaiškėjo, jog buvęs aplinkos ministras eis būti Darbo partijos „lyderiu“, būta kalbų (kurių neneigia pats A. Guoga) apie bendrą šių dviejų EP narių partiją.
Čia prieiname prie esminio R. Pakso ir A. Guogos panašumo – abejotino lojalumo liberalų partijai. Pastarasis teigia, kad širdyje yra didelis liberalas. Ką tai reiškia? Nesunku įsivaizduoti panašius žodžius tariantį ir R. Paksą: „širdyje visada buvau liberalas, bet dabar Lietuvai reikia tvarkos ir teisingumo“. Tačiau pabandykite pagalvoti apie Remigijų Šimašių ar Gintarą Steponavičių, besikalbančius su Loreta Graužiniene dėl naujos partijos kūrimo.
Kita vertus, priimant A. Guogos partijos scenarijų kaip visai įmanomą (jei kartą tai svarstyta, kas trukdo antrą?), 2016 m. Seimo rinkimuose gali pasitaikyti įdomi situacija, analogiška 2004 metams: į parlamentą patenka ir liberalų partija, ir nuo jos atskilusio politiko įkurta organizacija. Esminis skirtumas čia būtų jų tarpusavio santykis. Matant tai, kaip dabar atlaidžiai LRLS galvos žiūri į A. Guogos flirtą su V. Mazuroniu ir apsilankymus pas socialdemokratus, karo kirvio tikriausiai niekas neiškastų – ypač jei nebūtų išsivesta kitų ryškesnių politikų.
Jau dabar aišku, jog vien liberalų ir konservatorių 2016 m. valdančiąjai daugumai neužteks. Galbūt tuo esminiu faktoriumi, kuris įgalins dešiniųjų vyriausybę, taps A. Guoga? Tik štai kitas klausimas – ar tenkinsis ministro postu su didelėmis ambicijomis į politiką atėjęs žmogus, kuris jau dabar visuomenės minimas tarp kandidatų į premjerus. Juk R. Pakso pavyzdys rodo, kad pabuvus pas liberalus, galima net ir prezidentu tapti.
