Ir neišnarpliotas. Nors 61,3 proc. Graikijos piliečių pasisakė neigiamai dėl šios šalies kreditorių keliamų sąlygų, tik ateitis parodys, koks bus bent jau tarpinis šio azartiško lošimo „Euro zona prieš Graikiją, o Graikija prieš euro zoną“ rezultatas. Turiu galvoje šios Viduržemio jūros šalies išlikimą 19-os šalių pinigų sąjungoje perspektyvą.
Neaiškus yra tiek trumpalaikis, tiek ilgalaikis strateginis šio ir kitų įvykių poveikis Europos Sąjungos ateičiai. Jei rezultatai dar neaiškūs, tai pagrindiniai veiksniai yra gana akivaizdūs. Tiesa, jeigu esi neoliberalas, procesų vaizdas ir jo aiškinimas bus vienoks, bet jeigu priklausai keinsistinei institucionalistinei ir apskritai holistinei stovyklai - situacijos paveikslas ir argumentacija bus kitokia.
Šiandieną Lietuvoje dominuoja pirmasis – neoliberalus požiūris į graikišką dramą. Tvirtinama, kad vien Graikija yra kalta dėl prasiskolinimo, kad graikai yra tingūs, jie- prasti verslininkai, kad jų pensijos yra per didelės, kad jie, niekadėjai, apskritai per gerai gyvena ir t.t. Bet kuriuo atveju jie turi grąžinti pasiskolintus pinigus bei nesispyriodami toliau taikyti griežtą taupymo politiką.
Holisto – žmogaus, kuris nemano, kad verslas yra visa ekonomika, kad šalies gerovę užtikrina ne tik rinka, bet ir viešuosius poreikius tenkinantis viešasis sektorius, kad šalies ištekliai turi būti protingai, proporcingai paskirstyti tarp verslo ir viešojo gyvenimo sferų, požiūris į situaciją yra kitoks.
Pirmiausia holistas atkreipia dėmesį į visumą, į visus aspektus ir rodiklius. Taip, pripažįsta jis, Graikijos valdžia pridarė klaidų. Ir graikiška pensija yra vis dar didesnė nei lietuviška. Ir darbo užmokestis didesnis. Iš dalies dėl to, kad Lietuvoje, esant neteisingam nacionalinio produkto paskirstymui, šios dvi pajamų grupės yra neproporcingai mažos.
Tačiau egzistuoja ir kiti duomenys. Ten, Graikijoje, 1,3 mln. žmonių arba 26 proc. darbo jėgos neturi darbo. Jaunimo nedarbas siekia daugiau nei 50 proc. Neoficialiai sakoma – apie 60 proc. Darbo užmokestis per penkerius drastiško taupymo metus sumažėjo 38 proc., o pensijos – 45 proc. Net 18 proc. žmonių neprasimaitina. Sunkumų mastą rodo dar vienas skaičius – 33 proc. ar 3,1 mln. gyventojų neturi jokio sveikatos draudimo. Ne mažiau informatyvus yra ir vaikų skurdo rodiklis – 40 proc. Ar dar vis manot, kad graikai gyvena gerovės sąlygomis?
Šiuos skaičius Lietuvoje pamatysi retai. Dauguma kalbėtojų ir rašytojų pateikia tik jų poziciją patvirtinančius duomenis, ir po to lyg susitarę teigia : „Ach, tie graikai. Tie dykaduoniai, užsispyrėliai. Jie nesupranta savo padėties ir nenori nusileisti geriesiems kreditoriams. Ir „trojkos“ (ES Komisija, Europos Centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) valiai“.
Šie žmonės nenori pripažinti, kad penkmetį trunkančios reformos padėties nei kiek nepagerino. Jei būtų adekvačios, būtų ženkliai pagerinusios. Juk Vokietijai po paskutinio karo tam, kad jos ekonomika pasiektų prieškarinį 1938 metų lygį, teprireikė 7 metų. Pabrėžiu – septyni metai karo suniokotai šalies ekonomikai atkurti. Viena iš vokiečių sėkmės priežasčių- adekvati ekonomikos doktrina - ordoliberalizmas..
Nobelio premijos laureatai Džozefas Stiglicas (Joseph Stiglitz), Polas Krugmanas (Paul Krugman) ir kiti keinsistinės krypties ekonomistai jau seniai bandė įspėti Vakarų Europą, jog neoliberalūs ekonomikos atgaivinimo metodai neveikia. Priešingai – jie duoda neigiamus rezultatus. Visuotinis ir beatodairiškas taupymas, kai griežtų finansinių apribojimų sąlygomis gyvena ne tik valstybė, bet ir šeimos (išskyrus turtinguosius) mažina visuminę paklausą. O esant nedidelei visuminei, agreguotai paklausai, verslas savo rinkoje negali realizuoti to, ką pagamina. Tai menkina verslo aktyvumą, neigiamai veikia BVP dinamiką ir t.t. Tokiomis sąlygomis surenkama mažiau mokesčių į biudžetą. Todėl šalis susiduria su sunkumais, tenkindama viešuosius poreikius ir grąžindama skolas bei išmokėdama palūkanas už anksčiau paimtus kreditus. Vadinasi, ji priversta ir toliau papildomai skolintis. Vadinasi, didinti valstybės skolą.
Taip įsisukama į ydingą ratą: šalis turi daug skolų, todėl pradeda vykdyti griežto taupymo politiką; tokia politika veda prie ekonominės stagnacijos arba kritimo; ekonomikos nuosmukis veda prie to, kad mokesčių surenkama mažiau ir biudžeto deficito problema tik pagilėja; tenka daugiau skolintis, tačiau kreditoriai žada skolinti tik tuomet, jeigu bus vykdoma griežta taupymo politika. Ir taip ratas sukasi toliau. O šviesos tunelio gale nematyti.
Tai suprasdami, beveik 2/3 graikų, vieni suprasdami, kiti nujausdami situaciją, balsavo prieš šį sukimąsi ydingame makroekonominės politikos rate. Ir nereikia jų vadinti nei tinginiais, nei nesusipratėliais. Nereikia jų vadinti ir euro zonos griovėjais.
Net 80 proc. tos šalies gyventojų supranta buvimo eurozonoje naudas. Tačiau didelė dalis iš jų mato ir jaučia, kad su jais šioje zonoje elgiamasi neteisingai. Bene svarbiausia neteisybė – kaltinti visą tautą tuo, dėl ko kalta, pirma, tos šalies neatsakinga valdžia, antra, neadekvati, nes neoliberali, makroekonominė politika. O ji formuojama ne Atėnuose. Vadinasi reikia keisti ekonominės politikos paradigmą. Kita vertus, pripažįstant, kad Graikijos valdžia skolinosi ir pinigus leido neatsakingai, vertėtų paklausti, kodėl iki pat krizės to „nematė“ Briuselio institucijos ir kreditoriai. Juk atsakingai elgtis reikia ne tik skolinantis, bet ir skolinant.
Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, pateiksiu neseną pavyzdį. Jį paėmiau iš Foreign Affaires leidinio. Ten rašoma, kad prieš kokius septynerius metus, po 2008 metų finansinės griūties, finansinės institucijos maldavo, kad joms būtų pagelbėta viešaisiais, biudžetiniais, t. y. mokesčių mokėtojų, pinigais. Buvo sakoma, kad jei bus leista bankrutuoti dideliems bankams ir kitoms privačioms firmoms, pasaulis nugrims į dar didesnę ekonominę krizę. Tie privatūs prašytojai buvo teisūs – iš tiesų tam didžiajam verslui nebuvo galima leisti bankrutuoti. Tos firmos buvo „too big to fail“ (per didelės, kad žlugtų). Todėl buvo vykdomos milžiniškos kapitalo injekcijos, teikiamos valstybinės kreditų garantijos arba tiesiog išperkamas blogas, dažnai bevertis finansinis turtas. Pabrėžiu- iš valstybės biudžeto lėšų.
Tuo metu 34 išvystytos ekonomikos privačių firmų gelbėjimui išleido milžiniškus mokesčių mokėtojams priklausančias pinigų sumas – maždaug 55 proc. jų bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai buvo milžiniški pinigai-trilijonai dolerių. Tada viešasis sektorius gelbėjo privatų sektorių. Ir teisingai darė. Tačiau tas verslo gelbėjimas iš viešųjų lėšų neretai reiškia ir gerokai didesnį valstybės įsiskolinimą. Kam? Nemaža dalimi privačioms finansų institucijoms – bankams ir t.t. Priminsiu dar kartą- tos šalys prasiskolino gelbėdamos privatų verslą...
Dabartinėje situacijoje kai kurios Europos Sąjungos šalys yra prasiskolinusios, ir tas prasiskolinimas veda prie viešųjų paslaugų stygiaus ir kokybės kritimo, logiška būtų laukti didesnio supratimo iš privačių finansinių institucijų pusės. Tai yra logiška, jei mastai holistiškai, jei suvoki viešųjų paslaugų, bendrojo gėrio svarbą ekonomikai. Pagaliau jei suvoki, jog be visuminės paklausos atsigavimo praktiškai neįmanoma išjudinti verslo, išeiti iš ydingo taupymo rato, apie kurį kalbėta prieš tai.
Holistas pasakytų: pirma, nacionaliniai viešieji poreikiai yra svarbesni nei privatūs, kadangi jie yra sisteminiai, susiję su bendru nacionaliniu gėriu; antra, bendri euro zonos interesai yra svarbesni už atskiros šalies – ar tai būtų Graikija, ar Vokietija – interesus. Kitaip sakant, bendras europinis gėris, dėl kurio, tiesą sakant ir susikūrė ES, yra svarbesnis už atskiros šalies mastu kuriamą bendrąjį gėrį.
Vadinasi, norint išgelbėti euro zoną ar bent ES, būtina taikyti panašią politiką, kuri buvo taikoma 2008-2009 metų krizės metu. Tuomet buvo gelbėjamos didžiosios korporacijos ir bankai, dabar turėtų būti gelbėjama Graikija. Ši šalis nėra didelė- apie 11mln. gyventojų. Ji nėra „too big to fail“, bet ji yra „too important for Europe to fail“ (per daug svarbi Europai, kad žlugtų).
Taip skolas reikia grąžinti. Tačiau per daug kieta, baudžianti politika, žeidžianti retorika yra grėsmė europinei integracijai, regioniniam solidarumui. Artimiausiu metu paaiškės, kokie sprendimai bus priimti: jie bus neoliberalūs ir niekur nevedantys, ar holistiniai – atkuriantys ekonomikos veiksmingumą ir kontinentinį solidarumą.
Dar prieš maždaug pusę metų mūsų nomenklatūra unisonu giedojo ditirambus euro zonai. Mat reikėjo mūsų žmones įtikinti, kad euro įvedimas reiškia žengimą į rojų. Šių eilučių autorius ir kai kurie kiti kritiški analitikai bandė įspėti: neskubėkim, euro zonos laivas nėra toks stabilus, kaip bandoma mums įteigti. Kartu su lenkais, čekais ir kitais neskubančiais palaukime, kuo pasibaigs jau tuo metu akivaizdi Graikijos ir kitų pietų Europos šalių viešųjų finansų drama, kol subręs ir sutvirtės šiandien dar nebrandus euro projektas.
Bet visa nomenklatūra, ne tik politikai, aiškiai norėjo įsiteikti Briuselio „centrui“ . Antra vertus, ji siekė, dabar jau kalbu daugiausia apie politikus, galutinai atsikratyti atsakomybės susijusios su monetarinės (pinigų) politikos vykdymu. “Neturėsim savo rankose pinigų politikos instrumentų, vadinasi neatsakysim už jos pasekmes. Frankfurtas, Europos centrinis bankas atsakys,“ -mintijo mus valdantys. Tačiau garsiai to nesakė.
Tenka pripažinti- tų žmonių pusėje buvo neblogas argumentas. Lietuva Adolfo Šleževičiaus dėka gyveno valiutų valdybos sąlygomis t.y. be galimybės vykdyti visavertę monetarinę politiką. Tačiau net ir šiuo atveju egzistavo alternatyvos- gyventi kaip iki šiol arba bandyti pereiti prie klasikinės bankininkystės modelio ir turėti galimybę vykdyti savarankišką pinigų politiką. Aišku-tai rizikingas ėjimas. O rizikos mūsų valdantieji bijo kaip velnias kryžiaus. Na nedrąsūs jie. Švelniai tariant.
Mūsų „elitas“ nenorėjo suvokti ar iš tikrųjų nesuvokė, kad išnykus vienoms rizikoms, įstojus į euro zoną atsiranda kitos. Jų mažiausiai dvi: pirma, jei kažkurią euro zonos šalį ištiktų krizė, mums savais pinigais tektų prisidėti prie tos šalies gelbėjimo. Antra, pinigų sąjungoje kilus chaosui patirtume to chaoso sukeltą žalą, kurios galėjome išvengti neskubėdami lipti į nestabilų euro laivą.. Galvoti reikėjo tada. Dabar šaukštai po pietų ir ,galimai, patirsime abi netektis- turėsime mokėti pinigus ir kentėsime dėl chaoso. Laikas parodys, ar šis scenarijus taps tikrove.
P.S. Tik ką baigėsi Europos vadovų tarybos susitikimas, kuriame pasiektas susitarimas dėl Graikijos. Graikija lieka euro zonoje. Tačiau akivaizdu, kad graikiškas Gordijaus mazgas nėra nei perkirstas nei galutinai išnarpliotas. Jis šiek tiek atpalaiduotas.